Читать книгу: «Keidošių Onutė», страница 3

– Duoki, Dieve, kunigėli, kad taip būtų, kaip man užmenate – atsiliepė Kurpiūnas – ak, tartum mergina nesišalina nuo manęs.

Gražus buvo vakaras. Saulelė raudonais spinduliais uždegė sodno medžius, nužėrė auksu ant lengvų padangės debesų ir pabiro nutiško drebančią šviesą ant pievų vejos, ant liemenės linų, avižų ir miežių, svyruojančių laukuose.

Jaunas kunigas ėjo namo pėsčias ir nors buvo sunku jam ant širdies, vienok negalėjo nepatėmyti prigimimo grožybės ir pratarė į save:

– Koks gražus Dievo rankų darbas, koks gražus jo sutvėrimas mažiausiame krisle ir neapimame pasaulės ruime! Tik dėl to žmogus, tas žemės valdonas, sutvertasis ant Dievo paveikslo ir panašumo, vietoje pataisyti savo laiką, vietoje paversti į lengvesnį gyvenimą dėl tokių jau kaip pats, – nuo amžių naikina ramumą ant žemės ir verčia gražų pasaulį ant ašarų pakalnės? Bet, Tėve Visagali! Būk valia Tavo kaip Danguje taip ir ant žemės!

V

Toli nuo Lietuvos, dideliame mieste, už stalo sėdi jaunas vaikinas ir rašo. Ant stalo guli kelios knygos ir popierių apsčiai. Vienos rašytos, kitos da grynos… Per atidarytus langus lėkė vilnys vaiskaus, plyno oro ir geso balsai, bet truputį pasilpę, nes butelis (kvatera) ant antrų gyvenamų ir ant kiemo. Vienok balsai, kaip matyt, nekenkia suvis vaikinui, pripratusiam prie jų. Darbas eina smagiai. Alavėlis⁷⁸ skubiai braižo popierą, lakštas lakštą seka.

– Da valandėlė, ir bus gatavas ne tik šios dienos, bet ir rytdienos darbas – pratarė atsikeldamas smarkiai nuo stalo ir vaikščiodamas po butelį… Dabar reikia truputį pavaikštinėti.

Bet nespėjo kelis sykius pereiti išilgai butelį, kaip atsidarė durys ir per jas pasirodė pora jaunų taipogi vaikinų.

– Sveiki drūti, pons Vincentai! – pratarė vienas iš jų.

– A, sveiki drūti! – atsiliepė pavadintas Vincentu vaikinas, kurs buvo ne kas kitas, kaip Vincų Vincas. – Tai jau kaip matau, atkeliavote. Na, prašau į vidų, sveiki atkeliavę. Sėskite, kaip galite; pas mane meblių⁷⁹, kaip matote, nedaug. Pons Keidošiau, sėskite artyn ir papasakokite, kas gero pas jumis? Kaip mano tėvai ten gyvena?

– Visi sveiki ir mano ir jusų tėvai.

– Onutė, girdėjau, namie jau.

– Onutė mane atlydėjo.

– Ar gali būti? – neištikinčiai paklausė Vincų Vincas.

– Iš tikrųjų! Ponia turėjo reikalą į šitą miestą, na, tai matote, mes visi ir susitarėme važiuoti: aš, Kurpiūnas, Onutė ir ponia.

– Tai ir Kurpiūnas čionai?

– Ugi, ir jis atvažiavo.

– Na, kad taip, tai po šimts velnių viskas! Šiandien ir rytoj būt man šventė.

– Ot, aš ir atėjau tamstą vadinu pas save. Mes čionai netoli nuo jūsų mylistos sustojome nameliuose.

– Ar žinote ką? Pas jus aš eiti eisiu, bet mislyju, ot, ką padaryti. Numeriuose nė jūs da nespėjote apsigyventi, dėl to ant arbatos, man rodos, būtų geriaus pas mane susirinkus. Ak, tiesa, tai būtų truputį prieš etiketą, bet pakeleivingiems ir svetimoje šalyje vargu visus etiketus išpildyti. Dėl to pavėlykite man valandėlę tik atiduoti prisakius, ką turi pagaminti mano tarnas dėl arbatos. Ak, tiesa, tai bus per anksti ir, galbūt ponai ir Onutė nusutiks, bet man vis reikia pasirengti…

– Tiesą sakant, jos nesutiktų eiti priešai etiketą… bet aš taip mislyju, jog sutiks.

– Dėl ko gi taip jūs mislyjate?

– Mat, abiedvi akyvos pažiūrėti, kaip gyvena studentai…

– Na, ir tai tiesa. Ko nepadarys prašymas, tai pabaigs akyvumas. Vienok turiu pasakyti, pons Keidošiau, jog esi labai pasargus⁸⁰.

Po valandėlės, kaip ir prakorė Keidošius, visa draugija susirinko Vincų Vinco butelyje.

Ant stalo dabar vietoje popierų ir knygų stovėjo virdulys garuojantis ir užkandis nepuikus: bulkos, suris, dešra, pora butelių vyno, truputis saldumynų…

Ponia metusi etiketą į šalį ir visą su juoju stangumą, triūsėsi apie virdulį, kaip gaspadinė. Onutė gi tame tarpę akyvai žiūrėjo visą gyvenimą: geltona popiera apklijuotas sienas, kampe stovinčią lovą, uždengtą užklotu, lentynas ten su knygomis, komodą; paskaitė kėdes, esančias butelyje, paskaičiusi nusišypsojo ir pratarė:

– Da vienas svečias turėtų ant ko sėsti.

Šitas Onutės pratarimas padarė nemažai linksmumo, nemažai juokingą patėmyjimą nuo ponios ir Kurpiūno.

– Žydai šabą⁸¹ negali švęsti be dvylikos žmonių, o kaip matau, ant studentiško šabo daugiau per šešis ne leidžia; turbūt, bijo, kad į žydišką nepavirstų.

– Pons Kurpiūnas išjuokia mūsų gyvenimą, bet be jokio pamato.

– Na, kaip be pamato! O kur sveiki sodintumėte da porą atėjusiu svečių?

Studentai ne riebūs, ne stori, tai gal po du ant vienos kėdės išsitenka, – pritarė ponia.

– Ne! Turbūt ne taip! Kėdelės per gležnos, ne dalaikytų.

– Poniute! – atvertė ant šito Vincų Vincas, – jūs nepatėmyjote da poros langų ir lovos. Ant langų išsitenka po porą, o ant lovos ir trims vieta randasi. Ot! Matote, kiek da vietų. Tiesą sakant, čion mūsų, lietuvių, taip ne daug, jog niekados da ir nereikėjo man rūpintis apie tai, ant ko bus pasodinti svečiai.

– Bet klausykite! Kaip ir ant juokų girdžiu ateinant per kiemą pažįstamus, – pratarė Vincų Vincas, eidamas šalin nuo lango, ties kuriuoju buvo besėdįs.

– Tegul sau eina, – atsiliepė ponia, – arbatos yra ikvaliai, o su atsisėdimu, tai jau pusė dar bus. Gyrėtės, ir gerai!

Tame tarpę iš tikro įėjo pora pažįstamų studentų. Bet tai mažai draugijai pertarnavo, nes jie buvo pažįstami visų, mūsų kampo vaikinai. Kalbos ir juokai ėjo toliau, tartum, tai buvo Lietuvoje, – širdingai, atvirai.

– Ot, ir lietuviška besieda⁸² – atsiliepė Kurpiūnas besigerėdamas svečiais. —

– Negaliu tamstai nepasakyti, jog tai mane nemažai dyvija, jog iki šiolaik da vis laikotės savo senų numanymų ir skiriatės nuo lenkų, – užmetė serijo⁸³ kalbėdama ponia. – Ak, tik jums žinoma Liublininė unija, ant kurios proseniai lietuvių prisiekė vienybę laikyti su lenkais, o dabar jūs ne tik nelaikote vienybės, bet ir skiriatės nuo jų, ir nedraugiškai ant jų žiūrite.

– Liublino unija – atvertė ant šito irgi iš linksmos kalbos pereidamas ant serijo Vincas, – Liublininė unija, guodojama ponia, buvo tai darbas išsitautėjusių mūsų bajorų, kurie galėjo prisiegauti vardu savo ir savo ainių, bet ne mūsų vardu. Jų darbai mums ne rūpi ir mus neiypsto. O ką sakote apie ne draugystę, tai tegul mane Dievas myli ir sergti nuo to, kad aš būčiau nedraugu, ar lenko ar vokiečio, ar kito kokio nors žmogaus. Aš nesu jų nedraugu… Aš tik esu draugu lietuvių…

– Ka, tai vistiek! Kas nėra draugas, tas esti nedraugas.

– Ne! Persiprašau jūsų mylistą: nuo draugo iki nedraugo toli.

Nedraugas persekioja, o indiferentnas žmogus nesikiša į svetimus darbus, kaip aš į darbus lenkų. —

– Gerai! Bet kodėl jus skiriatės nuo lenkų, su kuriais taip ilgai prakorimas krūvoje laikė? Ko jūs norite ir ko jūs ieškote?

– Norite žinoti, ko mes geidžiame ir ko mes ieškome? Gerai! Poniute, patėmykite, kas darosi Vokietijoje. Ten ūkininkas, turintis 15 margų, gyvena taip, kaip pas mus gyvena ant 60 margų, o žemė vis ta pati, kaip pas mus. Dėl ko gi taip?

– Na! Ten apšvietesni žmonės.

– Taigi, taigi poniute! Tarpu mūsų žmonių nėra fabrikantų, nėra nė amatninkų, dėl ko? Juog neapšviesti žmonės. Vaisbą⁸⁴ bandei. Jie ja taipogi neužsiima, dėl ko? Kad neapšviesti.

– Na, ar tai tuomi, jog su lenkais piktumą užvedate, apšviesite savo žmones? – paklausė nekantriai ponia.

– Nesusidėdami su lenkais – kalbėjo iš lėto Vincų Vincas – mes apšviestieji, neišvirsime į lenkus. Neišvirtę, mes ar šiek, ar tiek vis tik savo kampui duosime apšvietimo, prigimtoje kalboje parašę ar šiokią, ar tokią knygelę. Nebus to, kas ikšiol buvo, išvirsdavo visi apšviestieji į lenkus, palikdami tamsius žmones tamsumoje be prašvaistos.

– O kuo gi lenkai tame kalti?

– Lenkai kalti tuomi, jog jie visokiais būdais siekėsi atitraukti apšviestuosius lietuvius nuo jų pareigos – apšviesti savo brolius. Ir draudė, ir sarmatyjo, ir ką tik išmanė tai darė, siekdamėsi ušdvasinti lietuvius, paversti į lenkus.

– Jūsų neperginsi – nutarė ponia. – Jūs vieną antrinate⁸⁵ mislį: lenkai kalti, lenkai kalti…

– Suvis ne! Lenkams aš tik atiduodu garbę pagal jų uždarbį. Tiesą sakant, lietuvius aš šimtą sykių kaltinu daugiaus nei lenku. Kaltinu juosius už tai, kad jie išsižadėjo savo tėvų, savo kalbos, savo papročių, ir viso, kas saviška.

Pamislyjęs kiek, Vincų Vincas pridėjo:

– Bet ar kitaip ir galėjo būti? Mūsų galingi bajorai, tikri lietos vyrai, griuvo kovose amžinose su priešais, užstodami savo veislę ir savo šalį. Mažai jų sekios tebeužsiliko. O dabartiniai bajorai tai daugiausiai žmonės su vergutišką dūšią, su šeškaus būdu, kurie pavojaus gadynėje slapstėsi po šiaudus ir kakalius (pečius). Ko nuo jų daugiaus ir norėti gali, kad ne vergutiškų, beprotiškų darbų?

– Pavėlykite, ponas Vincentai – pratarė ant galo Onutė – Pradedant kalbą jums su ponia, aš ne sykį norėjau jus pertraukti ir pasakyti; be ginčų tuščių, be darodinėjimų, meskite daryti nesutaikas terpu jaunų vyrų. Nešalinkite juosius nuo lenkų, su kuriais amžius krūvoje gyvenome. Bet dabar, išgirdusi savo ausimis, kokį mielį norite dasiekti, turiu jums pasakyti vardu nesuprantančiu jus: dėkui ir dideliai dėkui, jog turėjote ikvaliai drąsos ištarti žodį dėlei naudos žmonių; neišsigąsdami nė persekiojimų, nė keiksmų. Dėkui jums da sykį. Dabar aš suprantu viską.

Ponia išgirdusi Onutės kalbą, net rankas nuleido ir nubalo. Ir taip tai žymiai viskas buvo, jog ir Onutė patėmyjo.

– Poniute! – patėmyjusi pratarė mergina – jūs mane čionai vežėte labiausiai, kad aš savo įtekmę padaryčiau tai, kad pons Vincentas mestų platinęs lietuvystę tarpu jaunų lietuvių, kad išnyktų nesutaika pavojinga dėl mūsų šalies… Šiandien nuo mano akių nuslinko vaikius ir aš pažiūrau… Pražiūrau tautiškai… Kas mano galvoje pirma kaip brėkštantys spinduliai vaidintiniai švytavo, dabar aiškiai viskas sužibo. Aš esu lietuvaitė, šito – man rodos – žodžio užteks dėl jūsų, kad žinotumėte, ko nuo manęs toliau reikalauti. O kad būtų suvis aišku, pridėsiu, jog kožną, kuris priešingas lietuvystei, aš nuo dabar laikysiu už priešingą ir man. Nes persekiotojas mano tėvynės ir mano brolių negali būti mano draugu. – Vargiai be kas galėtų aprašyti tą sujudėjimą tarpu jaunų vyrų, kuris pakilo po Onutės žodžių. Visi norėjo kalbėti, visi kalbėjo pertardami vieni kitus. Tylėjo tik kaltininkė Onutė, tylėjo nuliūdusi ponia. Paskutiniai, matyti buvo jog šita kalba buvo labai perširdi, bet pripratimas gyventi ant platesnio svieto, tarpu aukštesnių žmoniųk, dideliai perdirba žmogų ir tik ant rūsčiai žiūrinčik akik ponios galėjai suprasti, ką ji turėjo dūšioje; lūpos meiliai sudėtos ir veidas meilus gerai slėpė jos mislis. Bodėsi ant pavyzdžio, jog ir ji linksminasi su visais.

– Matote dabar – kalbėjo į ją atsigręždamas Kurpiūnas – jog niekas iš lietuvių, ir labiausiai apšviestų, nenori persekioti lenkus arba jiems ką nors pikto daryti. Lietuviai nori būti tiktai lietuviais – tuomi, kuomi nuo prigimimo jiems lemta būti, ir nori mylėti savo tėvynę Lietuvą. O tai, kaip matote, nevienam geram žmogui neuždrausta.

– Ach! Tai labai gražūs ir girtini norai, ir jausmai taip gerbiami, kad prieš tai nieko negalima būtų kalbėti – atsakė ant to ponia, meilingai linktelėjusi galvą – jeigu tiktai norai ir jausmai šitie neslėptų už savęs kitų – pavojingų, jeigu jie nevestų su savimi pasekmių negerų…

– Iš ko gi jūs matote, kad lietuvių darbuose ir žodžiuose slepiasi pavojus? – atkirto Vincų Vincas. – Dėl ko mes negalime lygiai lenkų žodžiuose ir darbuose matyti dėl savęs pavojų ar mes dėl tokios nuotarties jau ir pamatą turime, ko jūs ikšiol apie lietuvius negalite pasakyti?

– Ar jūs žinote, pamato aiškaus, darodymų tiesių nėra, jog lietuvių idėja slepia už savęs pavojų, bet… aplinkui eidamas mislią, matai aiškiai, kas čion darosi…

– Gerai! parodykite tą aplinkinį kelią, parodykite.

– Tai ūmai galima. Atsakykite man į vieną klausimą. Kokį mierį jūs dasiekti norite vieni eidami, jeigu jo netikite dasiekti eidami sykiu su lenkais? Ar nematote nelogiškumo savo žodžiuose ir darbuose, kuris nelogiškumas jus išduoda ir rodo slėptas mislis ir slėptus jūsų mierius atidengia?

– Poniute! Pirma nei jums atsakyti, aš norėčiau ir jūsų paklausti, apie kokius mierius jūs kalbate? Ar apie galimus pagal nuomonę sveikų žmonių, ar apie tokius, kurie tankiai kyla smegenyse sergančių žmonių ir užkrėtę kitų galvas, patenka paskui į mierius visos tautos, į mierius nedasiekiamus, kvailus ir išjuokiamus per kitas tautas?

– Žinomas dalykas, jog kalba gali eiti tiktai apie galimus, apie išmintingus mierius.

– Gerai! Koks gi, pagal jūsų mislį, gali būti pirmiausis mieris mūsų?

– Man rodos, jog mieris lietuvių, kaipo ir lenkę, pirmiausias turi būti tautiška liuosybė⁸⁶ ir savistovystė⁸⁷ politiška. Kitaip sakant, pagal mano numanymą, lietuviai turi siektis pirmiausiai atsiskirti nuo Rusijos, išrinkti sau karalių ir t.t.

– Ir jūs šitą mierį laikote dėl lenkū ir lietuviū už dasiekiamą?…

– Na, jeigu aš kitaip mislyčiau – atkirto akimis metusi ponia – tai aš ir kitaip ir elgčiausi: visas mano amžius tai liudija…

– O aš iš savo pusės turiu jums pasakyti, jog toks mieris yra nedasiekiamas…

– Dėl ko gi?

– Og, dėl ko. Lenkai turėdami savo kariuomenę pasidavė Rusijai. Lenkai trissyk kilo prieš Rusiją, trissyk plūdo kraujas geriausių sūnų Lenkijos ir nieko nepadarė… Neužmirškite, jog turėjo tada lenkai ir daugiau ginklų, ir daugiau ištekliaus ir daugiau pagalbininkų iš šalies… kitaip ir būti negalėjo. Nemokantis kareiviško dalyko, beginkliai, išsilepinę žmonės užsimanė pergalėti mokytą kariuomenę ir šarvuotą pagal paskutinius mokslo išradimus. To mažai. Ant milijono ėjo dešimtys tūkstančių. Sakykite, ar tai sveiko proto mislis juosius vedė? Keli beginkliai raštininkai ant kareivių pulko! A! Ar tai ne bepročio darbas? Ir taip, poniute, dabar aš jums atsakysiu – pakilęs kalbėjo toliau Vincų Vincas, ir nedidelis jo stomuo, tartum, ištyso ir akys aiškiau blygstelėjo. – Mes lietuviai, ne lenkai, mes neužsiimame nedasiekiamais, beprotingais mieriais. Mes jau neieškome liuosybės nei sykiu su lenkais, nei be lenkų, nes tai negalimas jau dalykas. Mes tą savo liuosybę sudermėje su lenkais pražadėme tada, kada galėjome dar ir gintis, kada ant to turėjome ir mokytą kariuomenę ir gerai šarvuotą.

– Ko gi jūs norite?

– Mes norime įgyti apšvietimą ir tapti dalininkais tų naudų iš apšvietimo, kurias turi ir kitos tautos pasaulio, neatsižiūrint ant to, ar jos liuosos, ar pavergtos. Mes norime įgyti apšvietimą ir naudotis iš jo, kol Dievas laikys mus ant svieto. O tai – kaip matote – mes galime geriaus dasiekti be patarnaujančių mums lenkų.

– Tiesą sakant, aš nesuprantu gerai, kame tas viską gydantis mokslo vaistas. Ne vieną aš apšviestą lietuvį pažįstu, o nieko tokio vienog aš nematau. Ot, kiek aš mačiau lietuvį pabaigusį kalbų fakultetą įvairių universitetų, mačiau ir ne vieną juristą, ir matematiką mačiau; ant galo pridėsiu, ir medikus. Ir ne viens iš jų, man rodos, negalės nieku pakelti padėjimą savo šalies nei darbu, nei žodžiu.

– Tiesa, ikšiol jūs to nematėte; bet neužmirškite, jog lietuvystės idėja tik ne per seniai gimė. Juog tie mokyti lietuviai, kuriuos teko jums matyti, tai pionierai, einantys į nežinomas dėl mūsų tautos šalis. Jų niekas negalėjo persergėti, kur eiti ir kur neiti; niekas jiems nepasako, ko reikia mokytis ir ko nereikia. Ėjo jie apčiopą ir skynė kelius. Iš visų pusių jų tą darbą tramdė ir tramdo. Tiktai nemažai žūva tų pionerių, nemažai bereikalingų žygių jie atliko, žudydami ir savo amžių ir išteklius. Bet mets nuo meto mūsų svietas įgija daugiaus datyrimo, nesutaikos mažinosi, randasi vis daugiaus ir daugiaus darbininkų…

– Jūsų mylista atleiskite, bet tai vis tik žodžiai ir žodžiai. Iš šitų žodžių nieko išeiti negali. Mokslas tai ne viską gydantis vaistas ir jis prie didžiausio datyrimo mažai ką gali duoti. Ot, ir sveikas ak esi jau, gal, nemažai datyręs, bet jeigu kas paklaustų, kuomi galėtum pakelti savo šalį, tai, man rodos, neturėtum, ką atsakyti, nes tai ir negalimas beveik daiktas.

– Atsakyti aš rasčiau ką, vienok ne tame darbas, ne tame branduolys jo. Ir jeigu nuo manęs nieks da negirdėjo mano numanymo tautiškame darbe, tai priežastis to suvis kita. Aš vieną gerai žinau, jog „humanum errare est” – žmogiškas dalykas klysti. Dėl to ir aš apmislyju savo nusprendimą ne metais…

– Akyva labai būčiau paklausyti jūsų mislies – net šyptelėjusi linkon Vincų Vinco, pratarė ponia.

– Nesubrendusią mislį nenorėčiau nuo savęs paleisti – atsakydamas pratarė Vincų Vincas.

Vienok suerzinti jo pažįstami, neišimant ir Onutės, antpuolė ant jo ir toliak ujo, kol neprivertė ant galo.

– Na, gerai! gerai! – prispirtas prie kampo pratarė Vincas ir pradėjo:

– Galutiniu, tai yra: svarbiausiu dėl mūsų kampo mokslu aš sakau chemiją. Tai mokslas ateities! Chemijos darbas – iš žemės padaryti, pagaminti viską: ir valgį, ir drabužį, ir visokį įrankį…

– Gerai, bet dėl ko jūs mislyjate, jog jūs neklystate? – paklausė ponia. – Ak, yra ir kiti mokslai, iš kurių svietas naudojasi: yra filologija (kalbų mokslas), medicina (gydymo mokslas), jurisprudencija (tiesų mokslas), yra ant galo matematika (skaitlių⁸⁸ mokslas) su inžinerija, yra technologija, yra tikybos mokslas…. Kuo gi tie visi negeri arba nors nelygūs su chemija?

– Poniute! Aš kalbą vedu apie Lietuvą ir lietuvius, o ne apie visą svietą. Jeigu mes gyventumėm pamaryje arba ant salos, tai aš sakyčiau, jog mokslas apie marias mums reikalingiausias. Bet mes ne ant marių gyvename. Kiti mokslai, kaip filologija, jurisprudencija irgi mums netinka, nes su tais mokiais gali būti tiktai priveizdėtoju (tarną valdžios), o valdiškos vietos mūsų žmonėms neduoda. Per tai patėmykite, kiek mokytų mūsų kampo vargsta be vietų. O da labiaus vargsta tie, kuriems teko valdybos vietos, nes jiems davė tokias, kurių kitiems nereikia. Ir taip, kaip matote, visi mokslai, kurie surišti yra su tarnavimu dėl valdžios, mums netinka. Mums reikalingi tie mokslai, kurie patys per save gali duoti užpelną – gali duoti duonos kąsnį. O kurs mokslas gali daugiaus žadėti nei chemija? Ant chemijos remiasi ir technologija – gausiausias mokslas savo pasekmėmis. Chemija pamokino Krupp’ą vokietį daryti gerą plieną, chemija parodė, jog naudingas dalykas krėsti lauką superfosforatais. Chemija atrado vaistus nuo įvairių ligų. Chemija rado, kaip daryti stiklą, kaip iš marinių žolių jodą ir bromą gaminti; kitaip sakant, chemija mokina išrasti naudą iš įvairių daiktų, duotų per prigimimą… Jeigu mes iš datyrimo supratę, jog mums kiti keliai užkirsti, o imsimės už naudingo dėl mūsų mokslo, jeigu mes vietoje tykoti kokios nors valdiškos vietelės, o imsimės už darbo, tai mes ūmai pavysime kitas pralenkusias mus tautas. Chemija tai mokslas ateities. Kas pirmas ją sunaudos, tas ir pakils, nežiūrint ant to, ar jis liuosas, ar pavergtas. Reikia tiktai vienybės ir santaikos dėl mūsų žmonių, kad jie išradę ką pirmiausiai siektųsi apversti ant naudos savo žmonių. Dabar ikvaliai jau turimi mes inteligentų dėl sudarymo rankvedžių visokiu mokslu, be kurių būtų sunku suprasti chemiją ir naudotis iš jos.

– O aš mislyjau, jog jūs norite jaunus lietuvius mokyti chemijos ypatingose mokslinyčiose.

– Tai jau kitas dalykas, kur jie turi mokytis, ir kaip turi mokytis. Pirmiausiai reikia žinoti, ko mokintis, o ko ne.

– Tiesa, tai didelė tiesa! – pridūrė Kurpiūnas – kiek dabar vargšų filologų mūsų kampe be vietų sėdi ir negali kąsnį duonas užsidirbti, norins kiekvienas iš jų yra su dideliu mokslu. Kitas tiktų ir už profesorių akademijos, bet… vietos vistiek neduoda. Ir, kaip man rodosi, tai mislis pono Vincento apie valdišką tarnavimą labai svarbi. Kiekvienas iš mūsų kampo einantis į mokslą turi pirmiausiai užsižadėti valdiško tarnavimo, neieškoti ir nelaukti valdiškos vietos ir duodant neimti. Kada jaunas vaikinas su šitokia mislia eis į mokslą, tai jis mokinsis tik to, iš ko paskui galės turėti naudą ir be vietos valdiškos. Kitaip sakant, pabaigęs ar šiokį, ar tokį mokslą, užsiims darbu duodančiu jam duoną. Nesivalkios kampas nuo kampo, bet dirbs – dėl savo naudos ir dėl naudos savųjų.

– Matote, poniute – pritarė Vincų Vincas – atsakymas ant jūsų klausimo ne taip sunkus, tiktai nežinia, ar jis taip tiesus, kaip man rodosi. O ką apie praktiškus pamatus, tai jis turi jų ikvaliai.

– Šventa tiesa – atsakė į šitą ir ponia – šventa tiesa!

– Tai jūs tinkate ant to, jog mūsų mieriai geri?

– Gerumo jie geri, tiktai… jais tikėti aš negalėčiau.

– Dėl ko gi?

– Susimildami, kokie tai mieriai, kurie be jokių vilčių, be jokių prašvaisčių ateityje?

– Bet tie mūsų mierai dasiekiami?

– Ne apie tai kalbu. Aš sakau, kad jūsų mieriuose, jūsų programoje nėra nieko, kas galėtų pakelti žmogų, kas galėtų įkvėpti jam viltį šviesesnių laikų ateityje… O be tokios vilties, aš nežinau, kaip gali gyventi?

– Jei tik vilčių neužtenka, poniute, – pridūrė Kurpiūnas – tai aš jau nuo savęs į programą pono Vincento kiek reik įdėsiu. Po šimtui metų lietuviai įgys tokį apšvietimą, kad juosius pašauks į visas žemes karaliauti ir tokiu būdu visa tauta taps karaliais.

– Tik dėl ko nepridėjote, ar tai taip daug bus karalysčių po šimtui metų, ar taip mažai užsiliks lietuvių – pritarė vienas iš svečių.

– Hm! Čion ir klausimui nėra vietos; žinomas dalykas, jog bus taip daug karalysčių – atkirto tas.

– Žiūrėkite, kad nepavirstų visos į respublikas – pridėjo Onutė.

– Taigi, taigi! – pratarė Kurpiūnas – pirmiausiai visos pavirs į respublikas, paskui respublikonai ims vogti viešą labą, kol visko neišvogs. Paskui ims peštis tarpu savęs, paskui išsidalins ant skirtų kaimų, arba parapijų ir susipras, jog be tvirtos monarchiškos valdžios negalima gyventi; nuo tada mes patapsime į karalius, kaipo nemokantieji vogti.

– Tai matai, sveikas sakei, jog visi bus karaliais, na, o Balandinskutis kur dings?…

– Dėl jo bus skirta karalystė tarpu vienų vagių, ak ir tokio matote, prireiks, kada republikonų prasivogusius viršininkus pastarią gadynę atskirs į viena kaimą.

Išgirdusi Kurpiūno žodžius apie viltis, ponia labai šnairiai pažiūrėjo, nes pajuto juosų ironiją ant jos tautiečių, bet kaipo datyrusi žmona nudavė⁸⁹, jog nepatėmyjo nieko, ir triūsėsi toliau apie arbatą.

– Bereikal, vyručiai, apkalbėt formas valdystės – atsiliepė Vincų Vincas. Įvairios šalys reikalauja ir įvairių valdysčių. Kaip Amerikai pritinka visuotinė forma valdystės, taip Turkijoje gali būti tiktai monarchija. O ką apie vagystes valdančių luomų, tai jau, ar jūs žinote, kur paprato vogti tie luomai, tai vogs neatsižiūrint nė ant formos valdystės. Vogs, jeigu bus monarchija, kaip Francijoje prie Napoleono, vogs ir tada, kada bus įsteigta visuotinė valdžia, kaip tai pastaruose laikuose toje pačioje Francijoje parodė Panama, todėl surišti į krūvą dvi prasmes: vagystę ir valdžią – bereikalingas darbas.

– Na, matote dabar, poniute, ką daro lietuviai su viltimis ateityje neva skęsdamos – Kurpiūnas kalbėjo į ponią – jau tik aš norėjau padaryti progą lietuviams patapti karaliais, kaip Vincų Vincas visą mano darbą ant niekų pavertė.

– Tiesa, poniute – pridėjo ir vienas iš svečių – keblių vilčių lietuviai nemėgsta. Dėl to mūsų mieriuose bereikal jų ir ieškoti. Įkišus tokias viltis į mūsų mierius, mes jas rastume ir su juokais išmestume.

– Man tai net dyvai, jog tautiečiai Mickevičiaus, Kondratavičiaus, vaikai poetiškos tautos, o taip tolimi nuo viso ko fantastiško ir poetiško – pasakė tai išgirdusi ponia. – Ar tai tik ne ženklas ištvarkymo tautos?

– Poniute! – atvertė Onutė – turbūt tos poezijos ir fantazijos mes turėjome pervirš… Ir labai gal būti, jog mylėtojai ir gerbikai tokių niekų su apgaunančiais poezijos dūmais ir išlėkė, kaip dūmai, į padangę…

– Tai teisybė pasakyta, tai gryna teisybė, tai liudija ir atsitikimai paskutinių metų mūsų kampe, – kalbėjo Vincų Vincas, pritariant visiems.

Ponia tik pažiūrėjo ant Onutės, kaip ir neištikėdama, jog tai ją kalbant girdi. Ką patėmyjęs Vincų Vincas pridėjo:

– Šiandien pana Ona Keidošiūtė tapo įrašyta į skaitlių litvomanų, apgarsinamą kas metą ant ambonos per kunigą prabaščių ir patvirtinamą per lenkstudentį ir davatkas.

– Ponas Vincentai – atsiliepė lig užrūstinta⁹⁰ Onutė – už galą jūsų kalbos aš jums dėkui negaliu sakyti, be reikalo jūs užgavote kunigą prabaščių. Senas jis žmogus, gimęs ir augęs ir amžių pergyvenęs prie senų idėjų, jis negali taip greitai naujas suprasti ir jomis persiliudijęs stoti į gretą su nauja karta lietuvių. Jeigu jisai ir klysta, tad jis tai daro tikėdamas naudingai dirbąs ir dėl savo kampo ir dėl dūšių ganomų per jį avių.

– Pana Ona, kaip matau, jūs karštai užstojate už kunigą. Dėl to aš jums, ot, ką pasakysiu: jeigu jis drįsta mane nekaltą užgauti ir mano vardą teršti, tai ir aš turiu tiesą kalbėti apie kunigą nors teisybę, nors ne taip, kaip jis apie mane kalba melą. Da kiekvieno žmogaus darbai ir žodžiai priguli kritikai, tai ir jo…

– Perprašau, jūs užmirštate, jog jis kunigas!

– Ar tai kunigas turi ypatingas tiesas ant žmonių užpuldinėti neteisiai?

– Jis kunigas, pons Vincentai, ir jis turi ant savo sąžinės ypatingą atsakymą, dėl to reikia jam duoti ir ypatingą tiesą. Jis atsako už dvasišką padėjimą ganomos parakvijos⁹¹, per tai jam, jeigu jis ir neturėtų ypatingų tiesų, reikia tas tiesas pripažinti, kad galėtų išpildyti saro pareigą. Tai viena. O antra, jeigu jisai, išpildydamas pareigą tur nesupratimą ir neteisiai užpuola, reikia jam tai atleisti. Nes tai jis daro norėdamas gero savo kampui, kaip ir jūs norite.

– Turiu prisipažinti, jog jūs mane pergalėjote, pana Ona. Dėl to ir pasiduodu jums ant loskos⁹², ir neloskos, – atvertė truputį pamislijęs Vincų Vincas.

– Ir gerai darote. Dėl to palieku jums gyvastį, bet uždraudžia kariiauti priešai kunigą prabaščių.

– O tiesą ar valia man pasakoti?

– Ne! Ir tiesa uždrausta.

– Kad taip, tai aš ant tokių įstatų netinku.

– Ant kitokių aš negaliu tikti, nes negaliu girdėti apkalbant kunigą.

– Gal tiksite ant to, jog aš prie jūsų nieko nekalbėsiu apie prabaščių?

– Na, gerai! Tegu bus nors taip. Norins aš ir labiau mėgčiau girdėti nuo jūsų prižadėjimą niekados jį neužgauti, ar teisiai, ar neteisiai. Senas žmogus, nuo jo nėr ko ir norėti.

Į kelias dienas po šitų kalbų, Onutė su savo bendrove grįžo atgal į Lietuvą. Nelaiminga ponia jautė, jog Onutė suvis išėjo iš po jos įtekmės. Mažai to, ji pasijuto pati patekanti po mergaitės įtekmę.