Читать книгу: «Keidošių Onutė», страница 6

Tokių vienok gromatų rados ne per daug. Bet apsčiai buvo kitos įtalpos, tarpu kurių viena liudijo apie tai, kad Škeredelninkutis jau ženotas…

Gromatos, kompromitavojančios nekaltus žmones, visas sudegino, o likusias pametė girioje ant loskos oro ir vėjo.

– Ar nebūtų geriau likučius padarus policijai į naugus? – paklausė Skriaudupys, – ar tokiu būdu nepasirodytų aiškesnė jūsų nekaltybė?

– Ne! Tatai bus nereikalingas darbas; rastam pundelyje gazietų, gana buvo žinių mūsų nekaltybės ir kaltės Škeredelninko. Po lietaus radosi sausos vietoje lietuviškų – rusiškos uždraustos; paskui pėdos čebatų su padkavėlėmis¹²⁷… —

– O šimts velnių! – suriko, patraukdamas kalbą Skriaudupys.

– Ant galo parašai ranką Škeredelninkučio daryti ant kraštų gazietų… Ir kaip matau, tai tiesą nusakė ir pulkauninkas¹²⁸ žandarmų, jog tai ne tas gazietų pundelis buvo padėtas per apsirikimą nakties laike, patamsyje. Ir jog antrą puodelį turėjo kur nors jisai nuslėpti.

Šnekėdami taip Krepesorius su Keidošiuku pavakarį parkeliavo į Keidošius, kur rado Kurpiūną su Širminskučiu, atėjusius pažiūrėti, kas daros ir ar negali kuomi gelbėti žmonių.

Diena, prasidėjusi labai pavojingai ir liūdnai dėl Keidošių, pasibaigė ne tiktai linksmai.

Kurpiūnas gavo dabar nuo Onutės pavėlijimą pakalbėti su tėvais ir nutarė su šiais duoti ant užsakų.

– Mat sau mykė po nosiai Skriaudupis žiūrėdamas į jaunųjų porą. Tiesą ji sakė, jog teksianti gaspadoriui. Ir aš nesupratau… Bet ir suprasti sunku buvo beveik nesimatydavo. Mm! O sutverta, tartum ypatingai dėl inteligento ir išmintingo žmogaus su ramu gyvenimu, kaip mano. – Na, užauga Elziutė, ta gal bus išmintingesnė. Palauksiu da.

X

Per šv. Oną buvo pirmieji užsakai Onutės. Po Mišių prigužėjo namai Keidošių pilni svieto. Buvo kartingai abudu, buvo iš aplinkinių pažįstamų gaujos ir inteligentų ir visokių. Vieno nebuvo: Vincų Vinco.

– Tai da užsilikę darbai Škeredelninkučio, jo to vaikino nėra, – kalbėjo Kurpiūnas, ir ypatingai vaišino tėvus Vincų Vinco, pritardamas:

– Gerkite ir valgykite ir už save ir už savo sūnų, kurio čionai nėra, o kurs turėtų būti.

Vieno visi gailavo, jog jau nebus tokių linksmių varduvių Onutės, kaip iki šiol būdavo.

Menkai lieka dalykų papasakoti iš gyvenimo Onutės Keidošių. Ištekėjus už vyro, atsiėmė pas save ant žiemos Elziukę; pavasaryje vienok turėjo prašyti ponios iš bažnytinės ulyčios, kad priimtų mergaitę nors ant trumpo laiko pas save.

Naujas varduves Onutė Keidošių paskutinį sykį šventė pas tėvus. Da dukterį trijų mėnesių ant rankų priiminėjo ji svečius vaišindama meiliai po senovei. Elziutė paugėjus truputį, vadavo dabar Onutę ir motiną prie svečių. Keli klerikai ir keli studentai sutartines¹²⁹ sode giedojo, o seniai susiedai¹³⁰ apie stalą šnekučiavos. Tarpu senių sėdėjo prabaščius su jaunuku; prie jų prisėdo ir Onutė.

– Girdėjai Onute naviną, pratarė jaunukas, – Vincų Vincas, sako, su stačiatikę apsiženjjęs.

– Jeigu tai tiesa, kunigėli, tai padarė jisai klaidą didelę iš savo pusės, bet kaltinti aš jo negaliu.

– O kasgi kaltas? – paklausė, pakėlęs galvą prabaščius. – Ar tai neištvirkimas; ar tai ne bedievystė jį vedė ant tokio darbo? – Tokie darbai neliks be koronės¹³¹ Dievo, ne tik ant ano, bet ir ant šio svieto. Aš seniai tai pranašavau ir dabar matote kaip išsipildė mano žodžiai ant Vincų Vinco, kad jis niekai ir paklydėlis. – Tai galite girdėti ir nuo kitų dievobaimingų žmonių.

– Kunigėli! – atsiliepė užsirūstinus Onutė, – visi mes žmonės ir niekas iš mūsų be nuodėmės prieš Dievą neišgyvena ant svieto, nors ir malonu kiekvienam vaiskiu¹³² rūbu stoti ant sūdo Dievo. Tik vieni iš mūsų teršia tą rūbą per piktą valią, kiti per įžūlumą, o yra tokie, kurie per nelaimę supurvina šviesų rūbą. Bet tankiai pasitaiko ir taip, jog einantį tiesiu keliu įstumia per piktumą kitas į purvyną, balą. Argi, kunige prabaščiau, jūs mislyjote, jog Dievas koros suterštąjį? Ne! Jis pareikalaus ant atsakymo tą, kurs įstūmė savo brolį į purvą. Keli metai atgalios ar nesigyrė Škeredelninkutis, jog jis apskelbomis nedaleis Vincų Vinco sugrįžti namo į tėvynę? Ar tarpu to skelbiko ir teršiko Vincų Vinco nusirado ir kitų išskyrus Škeredelninkutį. Ar neuždarėte jūs vaikinui kelio į savo tėvynę, o dabar, privertę jį užsilikti toli nuo tėvynės kaltinate, jog jis vedė svetimtautę ir svetimtikę? Ir kunigas kaip matau, randate save teisiu, o kaltu tik Vincų Vincą! Ka kunigas nori apgauti!…

– Gana kunigėli sekti keliais Škeredelninkučio ir laikyti kalbas tokio niekšo už šventas. Jis parodė visiems ko jis vertas…

Įpykusi Onutė da ne vieną aštrią teisybę priminė prabaščiui, prikišdama Škeredeininkutj ir jo neteisų dergimą visų lietuvių.

– Onute! – atsiliepė neiškentėjęs kunigas – neminavokite man to niekšo, per kurį aš tiesą pasakius, gal būti, kad padariau didelę klaidą, laikydamas jaunus lietuvius už suvis ne gerus žmones.

– Kaip kunigėli neminavoti? Ak, kunigas ir dabar seki jo žodžius, kaltini vaikiną tame, kame patys kaltesni esate. Teršėte ir kitus naujus lietuvius, kurie tik tuomi kalti, jog myli savo tėvynę.

– Gal būti, Onute, jog aš paklydau ir pažvilgyje¹³³ savo ant Vincų Vinco, bet aš norėjau tik gero ir jam, ir savo kampo žmonėms. Sofizmotais aš nemislyju ginti teisingumo savo. Dabar man po tavo žodžių man aiškesniais pasirodė darbai šito vyro. Galbūt, jog Škeredelninkutis visą laiką jį stūmė ir stūmė į purvą ir teršė jo vardą. Mažai to, ką pats darė, jis ir kitus gaudė ir vedė ant persekiojimo Vincų Vinco. Bet… vaikeliai ir Vincas kaltas. Jam reikėjo iškęsti iki galo, kaip sveika iškentei.

– Tiesa, kunigėli, jog reikėjo jam kęsti iki galo kaip aš kenčiau. Bet, kunigėli, jus užmirštate, jog mane persekiojo dvi tris nedėlias, o tą vaikiną persekiojo ne metus, ne trejus… Bepig, kunigėli, kitiems pasakoti apie krikščioniškus jausmus ir apie krikščioniškus darbus, pačiam vienok paduoti paveikslą; dėl kitų sunku. Bartis ant Vincų Vinco mes visi mokame, bet nemokame apsvarstyti tą, ką jis gero yra padaręs…

Ir užkaitusi Onutė ėmė rodyti, ką darė naudos, kaip budino iš miego savo brolius lietuvius Vincas ir kaip lenkai, o sekdami lenkus ir nesuprantantys lietuviai persekiojo jį. Čionai Onutė nesigailėdama taip piešė abrozą ir teisų, ir liūdną. Iš pradžios prabaščius klausė Onutės nekantriai. Bet ne po ilgam, pradėjo klausyti su atsidėjimu, ant galo gaudė kiekvieną jos žodį. Da jis pirmą sykį girdėjo taip kalbant apie lietuvius. Senos nuomonės sujudintos pamatuose dabar iro, griuvo. Kilo naujos. Ant veido matyti buvo, jog eina jo galvoje ne lengvas darbas. Iro ir griuvo senos nuomonės, bet su jomis tartum iro ir griuvo jo esybėje ir dalis jo paties.

Ne! Tai iro ne jo paties dalis. Iro tai ir biro eilė purvo nuo jo proto, užauginta ir iškaršinta rūpesčių visokių lenkpalaikių. Seniai užmiršti jausmai pradėjo kilti širdyje kunigo. Blykstelėjo jo omenyje nuvargę veidai jo tėvų, giminių ir susiedų. Atsiminė jų didelę meilę artimo, vėlijimą visiems gero, meilę viso ko, ką tiktai Dievas ant svieto leido. Iš antros pusės, atsiminė jis persekiojimą ir išjuokimą tų tėvų per kiekvieną šunlenkį tankiai ne mažai pagelbėtą ir visuomi pašelptą… Ir liūdna, ir rūstu pasidarė kunigui; ir ta lietuviška surudusi sermėga, ir ta lietuviška tūkstančiais amžių sena kalba pasidarė jam artima, sava.. ir miela. Dabar jo galvoje kilo mislis ne apie Vincų Vincą arba jo kaltę. Ne! Dabar kilo kita suvis mislis, kitas platesnis klausimas: ar kalti kuomi nors tie jauni lietuviai vaikinai, kurie ryžos priminti kitiems, kad mylėtų savo tėvus, savo tėvynę ir savo kalbą? Prieš jį sėdėjo kiti tokie kaltininkai; ant jų linksmų tartum, ir jaunų veidų, gulėjo dėmė rūpesčio apie ateitį tėvų, giminių ir artimų… Palingavęs galvą, prabaščius pamislyjo savyje: iš tokio būrio vaikų Lietuvos, tik tiek ją mylinčių! Likusieje išblaškyti po visą svietą ir visas tautas per nedraugus ir persekiotojus Lietuvos; o tarpu tų persekiotojų ir aš.

Iš tarpu sėdinčių aplinkui stalą, pabaigus Onutei kalbėti, vienas pakilo ir pakėlęs pripiltą alaus stiklinę užriko:

– Sveikatą Onutės, mūsų užtarytojos!

– Sveikatą! Sveikatą Onutės! – suriko ir kiti.

– Sveikatą tavo, Onute! – atsiliepė ir prabaščius pakeldamas savo stiklą; – dėkui tau, jog tu man senam akis praplėšei ant naujų idėjų kampo, kurias ikšiol aš mačiau tik dūmuose ir klydau gal. Dėkui, jog man davei pažinti, jog tas kelias, kuriuo aš ėjau, ne taip tiesus, kaip man rodės. Duok Dieve, kad aš stodamas nuo šios dienos draugu lietuvių, negirdėčiau jau daugiaus tokių navinų, kaip svodba Vincų Vinco!

– Dėkui visiems! Dėkui! O ypač dėkui kunigui prabaščiui, – atsiliepė Onutė.

– Guodotinas prabaščiau! – pertarė ją vienas iš svečių studentų, ką apie svodbas tokias, kaip Vincų Vinco, tai nuo jūsų pačių jos daugiausiai prigulės, kaip ir prigulėjo. Nevaikykite avelių lazda nersuodami, tik šaukite pas save, jos nesiskirstys. Jos glausis prie jūsų…

– Mane labai išgąsdino jaunais lietuviais, – pratarė prabaščius.

– O, ar negąsdino Onutę? – paklausė tas pats svečias.

– Hm! – numykė šypterėjęs kunigas, – kur ne gąsdins, gąsdino. —

– Na! Šiandien ir turite, tartum, patvirtinimą, – pertarė kitus Kurpiūnas; bet reikėjo jums, geradėjau, paklausyti, kaip ji už kunigus ūžtojo kitoje vietoje…

– Tiesa! Tiesa! – pritarė pora balsų iš tarpo studenčių.

– Tai tada suprastumėt, guodotinas prabaščiau, – traukė vėl Kurpiūnas, – jog tie gąsdinimai tik intrigos ir tai suvis paikos. Visi lietuviai myli savo kampą ir viską, kas tame kampe yra gero. Argi jie galėtų išmesti iš savo širdies tą taip guodojamą kunigų luomą? Myli jie savo kampą, geidžia jam viso gero, geidžia dėl to ir santaikos, ypač tarp savo žmonių. Šitą jūs galite patėmyti kaip apsiėjime visų, taip ir apsiėjime Onutės.

Čion Kurpiūnas privedė prabašiui ne vieną pasaką apie atsiėjimus iš studentiško gyvenimo, taip ir apie atsiėjimus su Onute, buvusia universitetiškame mieste.

– Miela tai man girdėti, – pratarė prabaščius linksmai; duok Dieve, kad tokios Onutės pas mus augtų ant laimės mūsų nuvargusios šalies. Ir jeigu aš pirma gėriau jos sveikatą, tai dabar da mieliau man paantrinti.

Ir vėl suskambėjo stiklai ir pasklido balsai:

– Už sveikatą Onutės!

– Už sveikatą lietuvių visokių luomų! – atsiliepė kiti. Ilgai ėjo puota. Tamsi naktis klausė giesmės jaunimo apglobusi savo rūbais ramino žemę, ramino žmonių veislę, malšydama vargus ir rūpesčių aitrą. Ten suglaudė ji saldu miegu akių vokas vargšo, čion po jos sparnu lėkė laisvos dainos ir linksmi balsai klegėjo. Va! Atsiliepė smuikas, judindamas stygas. Va! Ir retukas pritardamas suskambėjo ir jaunos poros, iš kur atsiradę, po iškaišytą žolinias svetlyčią paskrijo šokti.

Pirmoje poroje ėjo sesuo ir Onutės, ir jaunesnysis brolis Vincų Vinco, baigiantis universitetą, studentas.

Patėmyjęs tą, linksmai šypterėjo prabaščius ir metė akis į Onutę. Ir Onutė matė šokančią porą ir ji patėmyjo pažvelgį kunigo, bet jos veidas buvo liūdnas…