Читать книгу: «Keidošių Onutė», страница 4

Ponia prieš išvažiavimą atlankė ir lenkstudentį. Pateko ir į lenku draugiją, kur taipogi nemažai girdėjo visokių kalbų. Dabar ji sugrįžusi namo ne sykį atmintyje palygino tai ką girdėjo terpu lietuvių pas Vincų Vincą, su tuomi, ką kalbėjo lenkai pas lekstudentį. Pirmųjų siauri mieriai, kaip ir jų tėvynė, neblizga niekuomi. Antrųjų platūs, kaip jų fantastiška tėvynė nuo marių iki marių, blizgantys kaip senoviniai lenkų rūbai, pakilę kaip Tatrų kalnai. Bet ten, tuose siauruose mieriuose jautėsi jai kaip plieno branduolys; tame tarpe kada jos tautiečių idėjose mieriai išrodė puikumai žibantys augseta moliniu stabu. Lietuvių neaukšti mieriai panešėjo į luitą plieno gulintį ant žemės, kurį nei įkąsti, nei sukulti, nei apversti negali; tame tarpe kada molinį stabą ir vaikas lazdą gali sugriauti.

Toliau apmislydama ponia patėmyjo, jog lietuviai savo mierį gali dasiekti nežiūrint nei ant vietos, nei ant laiko. Galės dasiekti Europoje, tai dasieks Europoje, o jei neduos jiems Europoje, tai jie persikėlę į naująjį svietą dasieks mierį naujoje vietoje. Paskui jei pasirodė, jog dasiekę vieną mierį, jie neužsiganatys. Ištarimas Vincų Vinco, jog lietuviai nori tik vieno: naudotis iš dovanų kultūros, kaip ir kitos tautos – neženklina suvis, kad jie padarę vieną žingsnį tame naudojimos, nenorėtų padaryti kitą. Poniai pasirodė, jog tas lietuvių mieris panašus į pleiškį⁹³, kurio ji mato tik smaigalį… Į pleiškį plieninį.

– Tiesa – pratarė ji į save – lietuviai mažai nori ir tą norą jie dasieks ar Europoje, ar Amerikoje ar Afrikoje, vistiek. – Jie nori žmogiškų tiesų ir jie tas tiesas gaus… Dabar per vėlu jau juosius drausti nuo šito, dabar jau nesudrausi. Suprato jie reikalą žmogiškų tiesų, atsirado noras gauti tas tiesas, o jo išsipildymas jau tai tik klausimas, prigulintis nuo laiko. Negaus šiandien, tai gaus rytoj, ne rytoj, tai už metų, už dešimties… O gaus. Jie moka norėti: nori mažai, bet labai, o prie tokių aplinkybių noras visados išsipildo. Be reikalo dėl to ir kariauti su jais. Kaip prigimimas davė medžiams savo tiesas, vandeniui savąsias, taip ir žmogui davė savąsias. Kol medžias sėkloje, jis nereikalauja savo tiesų; kol vanduo debesyse mes nejaučiame jį tekant per dirvas ir pievas, – taip ir su žmogum. Kol jis miega, nereikia jam nieko, o kaip pabudo, tai genaus duoti jam valią naudotis iš žmogiškų tiesų, kaip tai einasi visame prigimime.

Tokioje linkmėje parašiusi kelias gromatas ponia išsiuntinėjo į įvairias šalis, pas įtekmingus lenkus.

Kelionė ne be įtekmės buvo ir ant Onutės. Dabar ji aiškiai pamatė ir pažino, dėl ko jauni lietuviai nenorėjo susidėti su lenkais, – pamatė ir pažino, kitaip sakant sistematišką, organizuotą, nuo seno užvestą ištautinimą jaunų lietuvių per pačius lietuvius ankščiau aplenkintus. Dviveidė, vili⁹⁴, lenkų politika stojo prieš ją visoje savo negražioje nuogumoje. Tas brolis lenkas pasirodė jai dideliu veidmainiu ir apgaviku, viliojančiu iš brolio lietuvio paskutinį jo turtą – kalbą. Vincų Vincai, Burnote Andriai ir kiti jauni lietuviai, apkalbami per aplenkėjusias, pasirodė Onutei milžinais dvasios, kovojančiais su dviveidžiu smaku⁹⁵ melo.

VI

Terpu tokių aplinkių pradėjo Onutė mokyti savo seserį, iš pačių pradžių siekdamasi įkvėpti jai meilę tėvynės ir visko saviško ir džiaugėsi matydama, kaip jauna dūšia mergaitės pradeda suprasti ją ir linksma darėsi Onutei ir darbas darėsi meilesniu.

Elziutės šventadieniai išeiginiai drabužiai truputį jau persidėvėjo. Patėmyjusi tai Onutė užsiminė motinai apie naujus.

– Ką tu, vaikeli, kalbi – gavo atsakymą nuo motinos – Elziutė ne nuotaka: geri ir šiti.

Ką daryti Onutei? Jai malonu su seseria visur išeiti, o sarmata. Išsiprašė ji iš motinos vilnę. Vėl nelaimė: vilnę striuogos striukos, vilnos šiurkščios, ir padarius ką iš jų vis bus niekai. Prašyti motinos, kad sumainytų vilnas su kuom nors, kieno geresnės. Bet ir čion nelaimė: motina ir mislyti apie tai nenorėjo, rūsčiai atsakydama:

– Ot, da aš sau nereikalinga rūpestį ant savo galvos užsitrauksiu!…

Onutė prašyti, kad pavėlytų nors jai pačiai sumainyti. Bet ir ant šito tėvai negreit sutiko, ir tai tik su viena įtarme: kad svaras už svarą eitų. Po ilgų ieškojimų, ten kur tai Paprūsėje, vyresnysis brolis užtiko vieną žmogų su nauja veisle avių. Jų vilnos ir ilgos, ir gana švelnios, tik baltos.

– Ar tu žinai, brolyti – skundėsi žmogelis Keidošiokui – mane didelė nelaimė antpuolė: išstipo⁹⁶ avys. Ką daryti? Ieškoti avių. Ką, man vienas geradėjas ir įteikė ot šitą naujų avių veislę, būtent geriausią. O kas pasirodė? Sermėgą svietišką iš jų vilnų negali turėti, skranda ir ta ne tokia kaip žmonių. Jau jeigu aš, broluti, sermėgą turiu pas mildažį vežti, kad padarytų panašią į kitų, tai tegu tokias avis ir velniai…

Iš tolimesnės šnekos pasirodė, jog parduodant už tokias avis moka žydai brangiau, nes jos didesnės, ir jog jų vilnas perka ukvatniaus⁹⁷, viena tik niekai: ne pilkos avys.

Onutė net pašoko iš džiaugsmo, dasižinojusi nuo brolio apie tokį žmogų. Klinčija⁹⁸ ji tėvą, kad tas sumainytų ne tik vilnas, bet ir avis. Gynėsi senis ilgai kiek galėdamas, bet ant galo pasidavė, ant darodymų Onutės.

Po šitų mainų, kelias nedėlias Keidošių namuose burzgė neliaudami vindeliai⁹⁹, verpdami vilnas, nuo anksti ryto iki vėlai vakaro, iki gaidžiai. Beverpiant, dalį suverptų siūlų davė Onutė mildažiui nudažyti įvairiomis spalvomis (koliorais); bet ir tas ją neužganatino: motiną priprašė mieste nupirkti da ir skaisgijų¹⁰⁰, ir tik tada prasidėjo audimas.

Motina ir tėvas pildė Onutės norą kaip ir atsispyrę, nenoromis, nesitikėdami nieko ypatingo nuo jos darbo, bet Elziutė, su kuria Onutė pradėjo dalytis savo mislimis, laukė pradžios audimo su dideliai nepakantriu akyvumu, ypač žinodama, kad tas audeklas bus ir dėl jos parėdų. Ant galo audimas, taip nepakantriai Elziutės laukiamas, prasidėjo. Ties velenėliu užsibrėžė margas audeklas, pradėjo austi, ištiso iki žemesniam velenui audeklas puikaus korto. Elziutė rankutėmis plojo iš džiaugsmo. Senis Keidošius, motinos pašauktas, atėjo taipogi pažiūrėti į Onutės darbą ir pažiūrėjęs, ilgai kraipė savo žylančią galvą.

– Na, netikėjau, jog taip bus – pratarė ant galo. Ir nors jis ir nepagyrė Onutės darbo, bet ta ant tėvo akių suprato, ką ženklina jo žodžiai.

Vakare vienok ir senis Keidošius neiškentė nepasakęs pačiai:

– Tai ar ta žinai ką, motin, Onutei reikia duoti valią. Ji neapmislyjusi nedaro nieko.

Ir nuo tos dienos Keidošius ne sykį kreiptis pradėjo į pačią su tokiais žodžiais:

– Motin! Paklauski Onutės, kaip ji sakys ant šito.

O ant galo tyčia, būdavo, laukia pietų, užveda senis kalbą apie kokią nors naujieną arba abejotiną darbą, klausdamas vaikų, ką jie apie tai mislytų, visados tėmydamas gerai, ką sako Onutė.

VII

Buvo Užgavėnės. Onutė sėdėjo staklėse ir audė, žiūrėdama per langą į storą sluoksnį sniego tirpstantį nuo saulės. Iš reto pro langą prabraukė rogutės su besivažinėjančia jaunūmene. Šalia Onutės stovėjo brolis ir tarstėsi su Onute taipogi pasivažinėti. Taip jiems besitarstant per vartus šmėkštelėjo lengvos rogutės su pora vaikinų ir ūmai per duris įėjo Kurpiūnas su gimine Keidošių, Baltakių, niūniuodamas:

 
„Einu per kiemą
Girdžiu per sieną:
Audžia trinkina
Plonas drobeles.”
 

– Ar tai jums ir ne sarmata sėdėti namie ir austi, – gręždamasi į Onutę, pratarė jisai, – kokios tai Užgavėnės bus?

– Ir tai mes jau su Jonu tarstomės važiuoti, – atsakė Onutė – o dabar, kada atsirado ir kompanija, tai ir atliktas dalykas. Tik kodėl jūs be sesers?

– Ji namie su Baltakių Jonieška laukia gandų nuo jūsų. Kaip matote, renkasi ne maža bendrija.

– Jos nori važiuoti į Širminskus, – jeigu jūs ant to tinkate, tai mes neužilgo su jomis busime pas jus.

– Tikti aš ant to tinku, tik su viena apytarme¹⁰¹, kad iš Širminskų važiuosime į Nagaišius, o paskui visi pas mus.

– Aš nieko geresnio nei išmislyti negalėčiau – atsiliepė ant šito Kurpiūnas. – Dėl to už darbo!

Neužilgo ilga eilia rogučių čiuožė vieškeliu, veždama linksmą jaunūmenę, arkliai prunkštaudami bėgo ir tėškė minkštu sniegu į vyrus sėdinčius ant ožių.

Kurpiūnas sėdėjo vienose rogutėse su Onute ir kuždėjo jai į ausį, ne matant kitiems: „Aš ne per seniai buvau pas ponią. Ji gavo nuo lenkstudenčio gromatą. Kas joje buvo parašyta, nežinau, tiktai ponia liepė, kad aš jus persergėčiau, kad lenktumėte nuo to niekšo kiek galit. Turbūt ką nors piktą ans bjaurybė dėl jūsų rengia. Nors man ir ne smagu, vienok pildydamas ponios pasiuntimą, turiu pridėti jos kelis žodžius, tik iš viršaus¹⁰² prašau nelaikyti manęs už tokį, kuris nori kištis į svetimus darbus”.

– Be tokios ilgos preliudijos (pradžios) sakykite žodžius ponios. Jie ne gali būti niekai, nrs aš gerai žinau, kad ji ne gali nei pasakyti, nei padaryti, nieko nepritinkančio.

– Ir jūs turite tiesą. Ponia, ot ką pridėjo: pasakykite jai, tegu ji išmeta iš savo širdies tą niekšą, jeigu tiktai kada nors jis ten vietą turėjo.

Pasakęs tai, Kurpiūnas nutilo, žiūrėdamas kokį įspaudį padarys jo žodžiai ant merginos. Bet ant veido jos ne atsirado jokios atmainos, jokio jspaudžio. Tiktai užsimislyjo.

– Žodžiai ponios skatina mane drūčiai pamislyti, – atsiliepė po valandėlei Onutė – Nesuprantu, iš kur ėmė ponia mislį, jog lenkstudentis galėjo būti mano širdyje? Ar jus nepatėmyjote? Ar ne buvo kokios kalbos tarpu jųdviejų su ponią?

– Jeigu ponia žinotų, kaip jūs su lenkstudenčiu meiliai kalbėjotės per šv. Oną, tai ji galėtų tai mislyti, man rodos, – atvertė Kurpiūnas. – Nors apie tai tarpu mudviejų su ja ir ne buvo kalbos, bet man rodos, jog galėjo apie tai ir kiti jai pasakyti. Pats lenkstudentis mėgstantis pasigirti meile merga.

– Tiesa, tai ne kito jau, kaip paties lenkstudenčio darbas – ir tai ne kitaip, kaip paskutinėje gromatoje jis turėjo poniai aplink tai rašyti.

– Ir kas mane baugina, tai šitai, jog turbūt pavojus yra tikras, jeigu mane poni persergsti, nors aš ir negaliu suprasti kame tas pavojus.

– Kaip tai, pana Ona? – Jeigu jau mylite lenkstudentį, tai pavojus lengvai tada suprantamas…

– Aš nesuprantu, kaip tokia dyka mislis gali išsitekti j9sū galvoje – dėbtelėjus akimis rūškanai, pratarė Onutė.

Bet Kurpiūnas vietoje nusiminti nuo nemielo pažiūrėjimo Onutės, pasidarė linksmesnis ir linksmesniu balsu pratarė:

– Svetima širdis – patamsės, o ypač moteriška. Ant mano pynės da ir tai stoja už mane, jog jūs niekados neužsiminėte man nei žodį, apie tai, kas jums patinka, kas ne. Dėl to ir aš negalėjau laikyti už negalimą dalyką, atsimindamas Šv. Oną.

Ant šitų žodžię, Onutė metė ilgą pažvilgį ant Kurpiūno ir kaip ir su išmetinėjimu paklausė:

– O kas mane prašė čia da užbovyti lenkstudentį, ar ne tamsta? Kieno aš tada norą pildžiau? – Jeigu Onutė iš žodžių ir apsiėjimo Kurpiūno suprato ne mažus jo jausmas, tai ir Kurpiūnas iš jos pask utinių žodžių ir apsiėjimo taipogi truputį suprato. Tas truputis vienok atėmė nuo jo žadą, taip buvo dėl jo mielas ir netikėtas. Nespėjo vargšas ir į save ateiti, kaip rogutės atsidūrė jau ant kiemo Širminskų ir savo jausmus Kurpiūnas spėjo tik vienai Onutei išreikšti, jog padedant išlipti iš rogučių suspaudė jos ranką smarkiau, nei pirma kada nors.

Turbūt vienok dėl susižinojimo ir šitokio ženklo buvo jkvaliai; nes apsiėjimas ir Onutės ir Kurpiūno drūčiai nuo tos valandos atsimainė. —

Pirma jie buvo pažįstami, geri pažįstami, ir labai geri pažįstami ir kaipo tokie apsiėjo. – Dabar… dabar jie žinojo, jog jiedu viens kitą myli. – Malonu jiems buvo viens kitam nors mažą dalelę tos meilės parodyti, bet taip, kad kiti ne patėmytų.

Malonu buvo ir baisu.

Kada aš matau jauną porą slepiančią savo patikimą nuo kitų, man visados ateina ant pomietės¹⁰³ vienas pažįstamas – didelis negrėvas – ką eidamas per salę iš trijų ten esančių krėslų mokėdavo vieną koją užgauti, stuktelti stalelį, kad nuo jo viskas nuvirstų ir atsimušti į duris uždarytas, kad jos pravirtų negeistinai.

Kaip jis visados slėpėsi su savo negrėvumu ir niekados negalėjo išsislapstyti, taip ir įsimylėjusi pora niekados ne išsislapsto su savo meilę. —

Keidošius sėdėjo už stalo namie su lenkstudenčio tėvu ir vaišinosi. Ant iškaitusių veidų ir klumpančių liežiuvių buvo žymu, jog vaišinosi jau seniai, ką tvirtino tuščia bonka iš po degtinės.

– Rašo man sūnus studentas, akademčikas, – kalbėjo, antrindamas gal šimtinį sykį, tėvas lenkstudenčio, – rašo man: „Tėte, nueiki į Keidošius ir pasakyki, tegul Onutė manęs neužmiršta”. Ha! Ką tai, kūmai, ženklina?… Tegul, girdi, manęs neužmiršta!… Mano sūnus tai rašo. O! Tai vyras!… Jis be reikalo žodį nemeta!… Jeigu jis taip rašo, tai turbūt tame yra reikalas, – mislyju aš sau, ir kaip matai aš pas jus… Kūmai, pilk da po stiklelį, – skatino Keidošių, matydamas, jog tas neskubina pildyti stiklelius. Pilk, kūmai! Pabaigs mano sūnus mokslą, tada stosime kitaip. Jis man rašė taip ne per seniai: „Tėte! Siųski dabar man kiek tik gali ir iš kur tik gali, ėmęs. – Man tik reikia, – girdi, – pabaigti mokslą, o kaip pabaigsiu, taip tai akimirka viskas persimainys”… Tu ne tiki! Ha! Kūmai, aš matau, jog tu ne tiki; nekratyki galvos. Na, jeigu tu netiki, tai ot ką aš tau pasakysiu: mano sūnus, tai ne Vincų Vincas. Ką tas jam Vincų Vincas? – „Tėte! Jis man sykį kalba, – Vincų Vincas man tai tiek, kaip šitas stiklelis: noriu-pripilu, noriu-išgeriu, noriu aukštyn kojom pastatau, o jeigu užsimanyčiau, tai galiu mesti ir sumušti į šmotelius”. – Motas jo, kūmai, tai protu filiozofo. Gabumo, tai jis menko – na, o ką jis man kaštuoja? – beveik nieko. Čion jis išsiprašo, ten išsivilioja… „Tėte, – rašo man, – kaip pabaigsiu tai tu ir pamatysi, ką aš galiu, vieną akimirką stosiu turtingas”… Ha! Tu ne taki! Jau tai, kuinai, ką aplink pinigus, tai jau gali tikėti, jis taip juosius jaučia nosim, kaip šuo dešrą. – Oho! Tai protas! Kad tikėtum, tai aš tau, kūmai, galiu pasakyti, ką jis man rašo, – pakuždomis kalbėjo toliau tėvas lenkstudenčio, bet pakuždomis girto, kurias gali girdėti per varsnas.

– „Tėte, – girdi, – turiu aš čionai dvi mergas: viena su šimtu tūkstančiu, kita su 10, kaip tik pabaigsiu, tai katrą noriu, tą ir imuo.”

Girdi, kūmai! Pilk da stiklelį! Pabaigs sūnus, atsilyginsime.. .

Tam tarpe Elziana Keidošiūtė buvusi vienoje gryčioje su seniais, kad jiems paduotų, jeigu ko prireiktų, pamatė parvažiuojančius iš sviečių. – Pamačiusi išbėgo laukan pasitikti, – ir pranešti naujieną Onutei, kad lenkstudentis turi dvi mergas, viena su 10, kitą su 100 tūkstančių ir kad kaip tik pabaigs, taip ir vieną iš jų ims. Ant šitos kalbos nusišypsojo Onutė ir paglostys galvą mylimos sesers, paragino ją bėgti į vidų ir paprašyti motiną, kad ta pasirūpintų apie muziką dėl jaunūmenės, kuri nori šokti.

– Mes ant intencijos jo ateinančios svodbos šiandieną pašoksime, – atsigręždama Kurpiūną pratarė Onutė meiliai nusišypsojusi. Jaunimas išgirdęs žodžius Onutės su juokais skubinosi į vidų daryti lenkstudenčio svodbą.

– Ha, Onute! – užriko, pamatęs ją lenkstudenčio tėvas, – šen artyn, aš tau turiu naviną¹⁰⁴… Aš tau turiu naviną tokią, jog…

Mano sūnus man rašo: „Tėte, pasakyki Onutei, kad ji manęs neužmirštų… Na, o ar tu supranti, ką tai ženklina? – Na, šen artyn ir bučiuok mane seni už tai… ką? Nenori? – Ta, gal, apie Vincų Vincą mislyji… Tas tavo Vincų Vincas mano sūnui tik nuspjauti. Kūma! Girdėjai? Jis norėjo sykį mano sūnui į ausį duoti.

Paškudž! Ne taip greit! – Ne toks mano sūnus, kad tu jam į ausį duotum, jis ėmė ir po stalu palindo. Ne vieryji¹⁰⁵? – Dievaži! „Aš, girdi, tėte, tikt šmakšt po stalu”, – pasakojo man pats sūnus. – Bet Onutė jau seniai ir pėdos atšalo, o lenkstudenčio tėvas vis da giria sūnų – ir siurbė degtinę iš stiklelio.

Kol neprasidėjo šokiai, Onutė spėjo su Kurpiūnu apsimainyti keliais žodžiais.

– Girdėjote? – lenkstudentis turi dvi mergas mieste: vieną su 10, kitą su 100 tūkstančių ir per savo tėvą man siunčia prašymą, kad aš jo ne užmirščiau. – Kas tai būtų?

– Dabar, pana Ona, sunku atminti, bet palaukime toliaus. Ak, ne už kalnų ir vakacijos.

– Turbūt jis nori kokius liežuvius ant manęs suvadžioti, kaip ir ant Vincų Vinco, – ar ką ir ne kitaip, kaip mislydamas, jog aš dabojuosi labai tuomi vaikinu.

– O gal jis ir ne toli už tiesos? – kaip ir klausdamas, pratarė Kurpiūnas. Onutė neatsakydama jam tiktai palingavo galvą ir jsimaišė į pulką jaunūmenės. Ilgai paskui ją vedė akimis Kurpiūnas ir ne tėmydamas to, jog Keidošienė nuo jo akių neatitraukia, sekiodama jo kožną žingsnį, kaip pikčiausio vagies. Instinktas motinos pranešė jai remdamasi ant nežymių dėl kitų ženklų, ant virbėjimo balso, ant kelių meiliau nutartų žodžių, kad tarp jos Onutės ir Kurpiūno atsirado naujas būdas mislių.

Nulindo senė. Nespėjo paauginti dukters, nespėjo atsigėrėti, o jau randasi žmonės, kurie nori ją kaip vagys iš namų išnešti ar išvežti. Et! – vienok mostelėjusi ranka pratarė senė į save. – Visų tokia laimė! Kaip Dievas duos, taip bus. —

Bet, jeigu Kurpiūno merginimas nuliūdino Keidošių, tai atsirado ir tokie, kuriuos stačiai supykdė. – Prieš Velykas gavėnioje Skriaudupys atsiuntė Keidošiams gromatą, kurioje jis sau prašė rankos Onutės.

„Nežadu daug, – rašė pons Krepesorius, – bet ramų gyvenimą ir išmintingą vyrą ji turės už manęs ištekėjusi”.

Prasta žmona Keidošienė neištrivojo neužkeikusi.

– O, kad ji ir velniai būt jo ramų gyvenimą. – Koks jau su kvailu gyvuliu gali būti ramus gyvenimas; fiu! Ir gana; taip jam, tėvai, ir atsakyti reiktų, bet tuščia jo – mūsų žodžiai ak lipa prie dukters. – Atsakyki vėlyk, jog dar per jauna, ir ikvaliai. Tegul taip Jonas surašo.

Senis taip ir atsakė; o Jonas taip surašė.

Aplink šitą gromatą nuo Skriaudupio tėvai ir nenorėjo nieko sakyti Onutei, bet Jonas neištrivojo, nepaerzinęs seserį su jaunikiu „išmintingu ir ramiu”. Juokų buvo ne mažai, kada į kelias dienas atėjo garsas, jog Skriaudupys susipešė su bobomis ant krikštynų ir, jog gavo išmesti lauk nuo vyrų.

– Ramųjį tavo, matai, statiniais glosto, – erzino Jonas.

– Aš duočiau da vieną taip paglostyti, – šypsodamasi atvertė jam Onutė, – tik gaila, jog manęs neklausia.

– Tu tik pasakyki man, aš jau pataikinsiu ir neklausęs. – Netikėtai pratarė Jonas, išgirdęs nuo Onutės tokią kalbą.

– Da nuo manęs, Onutė, neslėpė nieko – pridėjo vyras truputį pamislyjęs – ką nereiks tėvams žinoti, tai jie ir nežinos. O jau jeigu reikia tave kur nor užstoti, tai ne kas bitas užstos, kaip tik aš. —

– Dėkui Dievui, Jonuti, da ikšiol tokio reikalo nebuvo ir gal būti, jog ir ne bus ilgai… – bet…

– Kas gi bet? – Tu Onutė kalbėki aiškiau. Nuo manęs nėra ką slėpti.

– Ot, kas Jonuti: ponia mane persergė nuo lenkstudenčio. Na, o tu žinai, jog ji ne kokia tuščiukė, kad be reikalo persergėtų. Ir persergė taip, kad šitas jos darbas būtų mažai kam žinomas, dėl to ir tu, Jonuti, ne išsitarki daugiau niekam, nei tėvams niavat¹⁰⁶.

– Gerai, Onute! Aš niekam suvis nesakysiu.

– Ponia mane persergėjo! – traukė toliau Onutė, – per Kurpiūną ir davė rodą¹⁰⁷ nebūti pas ją iki vakacijų, supranti?

– Tai ko čionai nesuprasi, – ji nenori, kad lenkstudentis žinotų, jog ji tave persergėjo. Bet ko tada atsiuntė jisai savo tėvą per Užgavėnes?

– O ką ji gali suprasti. Tik matyt, jog šitame darbe ir randasi jo visas klastumas – atsakė Onutė ir pridėjo: viena pusa lenkstudentis siunčia labas dienas, kita… – ka kita? – Nuo Kurpiūno aš iškvočiau, jog lenkstudentis ryžosi ar šeip ar taip mane prapuldinti. Girdi, jeigu lietuvininkus reikia naikinti, tai lietuvininkes ypač, nei sėklos neturi likti.

– Nerodyčiau¹⁰⁸ aš jam tave užkabinti? – atvertė rūsčiai Jonas.