Читать книгу: «Keidošių Onutė», страница 2

– Bet, susimildami, – pratarė vėl Škeredelnikutis, – kuo esa kalti lenkai?

– Atleiskite už žodį, bet aš turiu jums pasakyti, jog tai vaikiškas klausimas ir pritinkantis prastam vaikui, o ne inteligentui. —

– Kaip tai vaikiškas? – rūsčiai paklausė užgautas vaikinas.

– Taip jog šitame ir yra didžiausioji nuodėmė lenkų prieš Lietuvą, o jūs da klausiate.

– Gerai, bet prašau jūs tai darodyti pirma, o jau paskui sakykite, kad tai taip.

– Jeigu taip norite, tai gerai. Pasakykite man, kokia valdžia buvo Lenkijoje ir Lietuvoje pradedant nuo Liublininės unijos⁵², kada paskutinai susiliejo lenkai su Lietuva?

– Na, tai žinomas dalykas, jog valdžia buvo lenkų; nes lenkai ir Lietuva tai statė vieną valdystbę lenkų, kurioje ir vieni, ir kiti gyveno, kaip broliai ant lygių tiesy.

– Kokios gi mokslinyčios buvo Lietuvoje? Kokį universitetą uždėjo lenkai Vilniuje?

– Gerai! Atsakysiu jums, jog mokslinyčios buvo lenkiškos ir universitetas buvo lenkiškas, bet kas gi uždraudė lietuviams užsidėti tada lietuviškus?

– Ant šito aš jums atsakysiu kitu klausimu: kas dabar uždėjęs rusiškas mokslinyčias, uždraudė lenkiškas?

– Na, tai ir vaikas žino, jog valdžia.

– Gerai, kodėlgi jūs nežinote to, jog lenkų valdžia draudė pirma uždėti lietuviškas mokslinyčias? —

– To niekad nebuvo! Kad lenkų valdžia spaustų lietuvišką kalbą! Lenkai ir lietuviai buvo tai lygūs visame kaip broliai; jų kalbos buvo lygios visame. Tik lietuvišką kalba, kaipo nekultūriška (neišdirbta moksliškai), atsiliko ir kaipo netinkanti buvo pamesta per savuosius, o dabar jūs visame kaltinate lenkus… Jūs tik priežasties ieškote purvais mesti ant viso lenkiško, mat, dabar tokia gadynė, kad viskas lenkiškas persekiojamas, dergiamas…

– Pavėlykite, jūs ne tą užimate kalbėti; pabaikime vieną, o jau paskui pareikime ant kitos kalbos.

– Tai, ką čion da kalbėti!

– Bet pavėlykite – pratarė ir kunigas, tegu jis pabaigia.

– Ką čion da laukti, kur jis ras darodymus to, jog lenkai spaudė lietuvišką kalbą?

– Pavėlykite, o darodymai rasis – atsakė Vincų Vincas.

– Na, gerai, raskite!

– Kas iš jūsų, vyrai, neatsimena „nota-lingvos”? – atsigręžęs į gaspadorius, paklausė Vincų Vincas.

– Kur neatsiminsi brudo – prakalbėjo senis Škeredelnikas, nusišypsojęs.

– O kas tai buvo do per „nota-lingva“?

– Ugi, būdavo, jeigu kas mokslinyčioje išsitaria lietuviškai, tai jam rėždavo linija⁵³ į delną, kad net ranka sutindavo ir pakabindavo lentutę ant kaklo, kaip šunbranktį⁵⁴, su parašu „nota linguae”.

– Mūsų iškaloje⁵⁵ buvo ne taip, ne lentutę ant kaklo kabindavo, tik tokį raudoną suknios liežuvį – pridėjo Keidošius.

– Na, o ar mušdavo į delną su linija? – paklausė Škeredelnikutis.

– Kur nemuš! Mušdavo bjauriai ir ne sykį, tik tris sykius… —

– Tegu ir taip, bet kuo kalta lenkų valdžia, jog tokiose iškalose o draudė lietuvišką kalbą? Ak, tai patys žmonės samdydavo tokius mokytojus.

– Aš mokiausi miesto pavietavoje mokslinyčioje – ant šito atsakė Keidošius.

– Šito ginti negali. – pridėjo vėl ir Škeredelnikučio tėvas, – mano dėdę kunigą du sykius klasos plakė už lietuvišką kalbą. —

– Na, gerai, tegu bus taip, jog kliasose mokslinyčiose draudė lietuvišką kalbą, bet taip ji turėjo sau laisvę, – ginčijo Škeredelnikutis.

– Ir tai netiesa, – traukė toliau Vincų Vincas. – Kokia ten laisvė, jeigu žmonės turėjo poterius ir prisakymus lenkiškai kalbėti ir spaviedotis lenkiškai.

Kitaip nepavėlydavo vyskupai. Bažnyčiose pas mus Lietuvoje, kur nesuprasdavo nei žodžio lenkiškai, paliepta buvo lenkiškai giesmes giedoti. Na, dabar sakykite, kokių da jiems reikia darodymų, jog lenkų valdžia persekioja lietuvišką kalbą? Ar da geriaus jums reikia parodyti, kaip lenkiškas brolis lietuvišką brolį paėmęs už gerklės, smaugė?

– Nagi, nagi parodykite da? – piktai šypsodamas pritarė lenkstudentis.

– Gerai. – Nugyvenę nuo koto bajorai ir kiti iš jų pabėgėliai rasdavo sau duonos kąsnį po visokius biurus (kanceliarijas), tapdami urėdninkais (viršininkais). Paklauskite, kas darydavosi, jeigu kokiu nors būdu gera vieta tekdavo lietuviui bajorui, norins jau ir aplenkėjusiam? Kiek skundų, kiek intrigų lenkai susitelkę darydavo, kad tik išvytų lietuvį ir tai paskutiniuose laikuose, kada ir pačius lenkus vos ne vos kentė kaipo urėdninkus?

– Tiesa ir tai – atsiliepė jaunasis kunigas. Būdamas gimnazijoje daug sykių aš apie šitokius lenkų darbus girdėjau.

– Mažai to, paimkite senus raštus mūšių kampo valdžios, o ten ištisai visur sutiksite lenkiškas pavardes, tartum, mūsų kampe tiktai ir gyveno vieni lenkai. Kaip urėdninkai, taip sūdžios⁵⁶, taip visi viršininkai grynai lenkiškos tautos buvo. Tame tarpe, kaip iš gyventojų. sąrašo matytis, mūsų kampe buvo ir turtingesni, ir pakegesni bajorai lietuviai, o su lenkiškomis pavardėmis ne taip daug buvo.

– Na, tai kas gi iš to? – atvertė Škeredelnikutis.

– Štai kas! – Tame, jog mes dabar vargstame, jog neturime savo literatūros, kalti lenkai su jų valdžia. Apie ką ir ėjo terpu mudviejų ginčas.

– O dabar prie rusiškos valdžios ar geriau?

– Aš to ir nesakau. Nes tai jau suvis kitas klausimas. Jeigu Jonas šlubas (raišas) ir Kaulas šlubas, tai da tai nežinklina⁵⁷, kad aš jiems dviem kojas išsukau, per tai ir nėra ko manee apie tai ir klausti. Nes toks klausimas yra negudresnis už tą, apie kurį taip ilgą ginčą teko kelti. Dėl to…

Bet nenubaigęs, šyptelėjo Vincų Vincas ir pakilęs nuėjo su keliais gimnazistais šalin. Škeredelnikutis paraudo iš piktumo.

III

Praslinko vėl metai. Tartum, viena akimirka, tartum, nuo mostelėjimo galingos rankos po šaltai žiemai sukilo vėl žolės – parėdai lauky, pievos sužydo, pakvipo visokiomis kvapsnimis, girios apsidengė lapais; nukratę nuo savęs ledo ryšius, sujudo upės, upeliai; ežerų paviršiai banguoti pradėjo po senovei. Viskas po senovei, tik žmonių karta vienais metais senesnė tapo.

Buvo pabaiga gegužės mėnesio. Sodelyje ponios ant bažnytinės ulyčios (gaso) sėdėjo Onutė ir pati ponia ir dirbdamos šnekučiavosi. Onutė dabar jau paaugusi mergaitė laukė tėvų atvažiuojant jos parsivežti namo. Tiesa, ji labai pamėgo ponią, pas kurią porą metų praleido ir kuri dėl jos nemažai gero padarė, bet nenorėdama tėvo pinigų bereikalingai laidyti, ryžosi grįžti atgal suvis namo.

Ką galėjo pramokti, pramoko. Ir ponia pati jai tai beveik parodė.

– O to, Onute, dabar tu nuo manęs nieko daugiaus jau negali pasinaudoti. Apsiėjimo gražaus jau tu pramokai. Jeigu tau dabar atseitų ir į salioną⁵⁸ patikti, tu ir ten sarmatos man nepadarytum nei savo kalba nei apsiėjimu. O ką apie siuvimą ar virimą, reikalingus naminius darbus, tai tokios kaip tu dabar reikia paieškoti.

Butu viskas gerai – viena ne, jog aš pripratau prie tavęs labai ir bus nelengva apseiti, kol atprasiu.

Ant šito atsiduso ir Onutė ir pratarė:

– Guodotina⁵⁹ ponia! Ir man nelengva bus nuo jūsų skirtis, bet mano toks padėjimas, jog neturiu savo valios ir ištekliaus tokio, kaip aš norėčiau. Pas jus pripratau aš prie šviesesnio gyvenimo – ir kaime gali būt, jog dabar bus man sunku, bet ką padaryti.

– Tiesa, vaikeli! Nubrauk savo ašaras ir atsiduoki ant Dievo valios! Aš pati žinau, jog nelengva iš geresnio padėjimo patektis į sunkų. Bet visur randi ne šiokią tai tokią paguodą. Aš savo sunkiame, tartum be jokios prašvaistos tamsiame padėjime, radau vienog nusiraminimą dėl savęs pramokydama savo gimines ir tave apsiėjimo ir darbų, man žinomp. Ta, vaikeli, grįši į kaimą, mokyki kitus kaimynus mylėti savo tėvynę Lenkus⁶⁰!

– Poniute! – išlėto pratarė ant šito Onutė – aš esu lietuvininkė ir man jeigu reikėtų mokyti tėvynę mylėti, tai aš turėčiau mokyti Lietuvą mylėti, o ne Lenkus.

– Ot, jau ir matytis Vincų Vinco jtekmė⁶¹ – užpakalyje jų atsiliepė netikėtai vyriškas balsas Škeredelnikučio, neseniai sugrįžusio iš universiteto ant vakacijų.

– O, kaip ponas mus nugąsdinai – atsiliepė ponia – taip vagčia prie mūsų priėjęs!… Argi jums ne sarmata? – O ko man sarmatytis? Aš norėjau paklausyti, apie ką jūs čionai kalbatės, apie kokius kavalierius?

– Tai da negražiau iš jūsų pusės ir atleiskite man, jeigu aš jums tai sakau, nežiūrint ant visos mano guodonės, kurią turiu dėl jūsų, kaipo lenko – tautiečio gero. Vagčia klausytis yra tai vienas iš darbų negražių, teršiančių garbę, o vagčia klausytis kalbos moterų yra tai da piktesnis dalykas.

– Ka! ka! ka! – nusijuokė kaip kumelė negražiai Škeredelnikutis – tai, kaip matau, ponia dėl manęs prirengė visą pamokslą. O tuom tarpu turėčiau aš poniai kitą pamokslą pasakyti apie tai, jog ponia per porą metų nemokėjai įkvėpti lenkišką dvasią šitai jaunai savo mokytinei. Pagal mano mislį, toks darbas tai jau ne sarmata, tik stačiai prasižengimas priešai tautišką lenkų darbą.

– Susimildamas, ką ponas kalbi? Ar tai mislyji, jog aš nors valandą apleidau savo apeigą kaipo lenkė tautietė? Bet ką aš galiu padaryti? Ką aš tik pasakau ir geriausia, ji klauso manęs su atsidėjimu, o iškreipia saviškai. Aš sakau: reikia mylėti savo tėvynę Lenkus; ji man atsako: tiesa, reikia man mylėti mano tėvynę Lietuvą. Aš sakau: Lenkai ir Lietuvą vis tai viena. Ji gi man atsako, jog Lietuva guli į žiemius nuo Lenkų ir užima Kauno, Suvalkų ir pusę Vilniaus rėdystės, ir pertai de facto ji skiriasi savo padėjimu; jog išskyrus tai skiriasi kalba, būdu svieto ir nešene⁶². Ką aš turiu ant šito atsakyti?

Nemielai debtelėjo žvairai kiauliškomis be blakstienų ir skrustų akimis Škeredelnikutis ant ponios; storos jo lūpos susiglaudė į nemėgusį šyptelėjimą; bet tuojau ir pasibaigė. Pikta jam buvo, jog jį susarmatijo, nors siekėsi tai ir užslėpti. Pikta dabar jam pasidarė, kad neturėjo ką atsakyti ant žodžių ponios, kuriai jis siekėsi atkeršyti už padarytą sarmatą. Dėl to, kryptelėjęs lūpomis, atsiliepė:

– Šitas kalbas da ir paskui po metų kitų rasime, o dabar pavėlykite paklausti, ar gėrėte arbatą.

Išgirdusi šitokią pabaigą ginčo, Onutė turėjo dručiai susičiaupti, kad ne prunkštelėtų juoku, nes atsiminė pasaką apie kalę, kuri po kaimą bėgiojo nuo vienų namų pas kitus ėsti. Ir neiškentė nepratariuosi dūšioje:

– Tikra kalė… o neva mokytas žmogus ir sarmatos tik tiek, kiek pas kalę, ir apsėjimas visame toks jau.

– Poniute, aš, jeigu pavelysite, eisiu velik į pakajus⁶³ rengtis, nes tėvai kas valandą gali atvažiuoti – pakilusi atsiliepė Onutė ir debtelėjo akimis ant Škeredelnikučio. Ką patėmyjęs tas išsišiepė ir parodė gelsvus, kreivus ir plačius kaip kumelės dantis. Paskui nelaukdamas ponios atsakymo nei į savo klausimą, nei į Onutės – gręždamasis į Onutę pratarė:

– Gal ir arbatą pagaminsite?

– Jeigu ponia lieps man pasakyti apie Jūsų norą slūginei, tai aš pasakysiu, o gal ir patys…. – Šyptelėjusi truputį pridėjo ir nepabaigė.

– Eisime, Onute, visi į pakajus – ant galo prakalbėjo ir pakilo nuo suolelio.

Eidama ji ir sykį ir antrą pažiūrėjo ant Škeredelnikuozio ir Onutės.

– Kodėl Ponia taip žiūrite ant mudviejų? – patėmyjęs tai paklausė Škeredelnikutis.

– Žiūriu ant jųdviejų ir lyginu…

– Kas gi iš to palyginimo išėjo?

– Norėčiau, kad ponas būtum nors truputį panašus į Onutę – atvertė jau ponia, neduodama stataus atsakymo.

– O kam gi tas panašumas man būtų reikalingas?

– Tada mažiaus ant savęs ponas paneštumei.

– Kitais žodžias ponia sakau: jog aš niekam nevertas.

– Suvis ne tai. – Aš poną dideliai guodoju; o ką aš sakau, tai tik rodo, jog aš Onutę da aukččiau statau nei Jūsų mylistą.

– Tai ponia ne tiesą kalbate. Menkiausias vyriškis yra visados vertesnis už geriausią merginą; – atsakė lenkstudentis.

– Taip, bet tai dėl nuotakos. O aš ne nuotaka. Dėl to dėl manęs, Onutė viršesnė už kiekvieną vyrą, nemokantį save vesti⁶⁴. O tamsta šiadien du sykius parodei save ne žentelmenu.

– O ponia man šiandien jau antrą pamokslą sako. Bet aš vis tik jus palinksminsiu. Studentai lenkai Vincų Vincui taip gražiai pakišo koją už jo litvomaniją, jog jis šįmet nei ant vakacijų nepervažiuos ir nedarkys čionai jaunūmenės su savo antilenkiškomis idėjomis. Tiesa sakant, aš tai jam daugiausiai ir įtaisiau.

– Jeigu pasakytum pons, jog atvertei jį ant gero kelio, pavertęs į lenkišką tautietį, tai aš džiaugčiausi labai, o dabar…. nėra man ko džiaugtis. Aš kaipo lenkė stoju ir turiu stoti visados už lenkišką darbą ir aklai seku tokius kaip pons beveik visame. Bet širdis mano ir protas iš šito jūsų darbo nesidžiaugia.

– Na, tai gal džiaugsitės! Kada aš jumis pasakysiu, jog mes ryžomės padaryti taip, kad Vincų Vincas negrįžtų mažiausiai po kelis metus namo.

– Kaip gi jus padarysite?

– Mes užsiundysime ant jo prabaščių ir taip…!

– Viešpatie! Kas do per ištarimas! Perprašau, bet tai nepritinka suvis kalbėti taip apšviestam žmogui!… Tai viena. O antra, jeigu norėsite taip padaryti kaip sakote, tai reikės meluoti, nes kiek žinau Vincų Vincą, tai jis niekam į kelią pats nelenda. Nelindo tokiu būdu ir prabaščiui. O melas ant ilgo nesitęsia ir, tiesą sakant, intrigos į gerą niekados neveda ir man jos nepatinka.

– Mes nemeluosime, nesibijokite.

– Ar tai jūs teisybę sakysite?

– Mes sakysime pusę teisybės.

– Kaip tai pusę?

– Ot kaip: vienas žmogus atsiuntė į sūdą tokį liudijimą, ant laiškelio parašytą: „Aš gerai žinau, jog ne Jonas užmušė Baltrų”. Geras sudžia perplešė pusiau laiškelį ir numetė šalin dalį iki žodžiui „Jonas”. Ir likosi, kaip matote, pusė teisybės su parašu: „Jonas užmušė Baltrų”. Prisiuvęs šitą pusę teisybės prie aktų, sudžia su lengvą širdžia apkaltino Joną nesibijodamos nieko.

– Atsileiskite! – ant galo pratarė ponia, – bet man rodos, jog jūs tik juokiatės, o ne teisybę kalbate. Jūs taip nedarysite!

– Suvis ne! Aš jums kalbu šerio ir kalbu dėl to, jog šitame darbe ir jums paskirta dalis. Jūs turite dergti Vincų Vincą pas savo pažįstamus čionai mieste. Tautiškuose darbuose, supraskite, visi įrankiai ir visi būdai darbo geri.

Ponia su lenkstudenčiu eidami truputį atsiliko nuo Onutės, kuri įsprūdo ūmai į namus, ir galą šnekos vedė tiktai vieni du, per tai taip aiškiai apie viską ir kalbėjo. Bet be reikalo jie užsitikėjo, kad jų nieks negirdi… Tankiai ir sienos turi ausis.

IV

Onutė sugrįžo namo.

Nelengva buvo iš pradžių jai dirbti baltomis, išlepintomis rankomis sunkius ir nevalius kaimo darbus; nelengva buvo paprasti vėlai gulti, o švintant kelti, bet viską dalaikė jaunas prigimimas, ir po dviejų nedėlių Onutė jau juokdamosi, kaip sena darbininkė, stojo visur prie darbo. Mažai to, namuose spėjo viską ji paversti saviškai. Išlygino molinę stubos⁶⁵ aslą, kakalį, išbaltino vapną su druska; seklyčioje ant langų pakabino savo rankų darbo firankas, drabužiams padirbo pakabus. Seklyčios aslą kasdien spėjo išbarstyti tutorkomis (ajerais). Darželyje, nors nelabai puikios, bet atsirado lysvelės su gražiais takais terpu jųjų. Neišsiliko ir drabužiai nuo jos rankų. Tėvo sermėga pagaliaus ir ta pajuto Onutė, kuri permainė nepritinkančius jai guzikus. Takelis į gryčią, kiemas, šulinys… Visi kitą paveikslą gavo.

– Motin – kalbino sykį Keidošius pačią – aš savo namo nepažįstu, kaip Onutė parvažiavo.

– Ar tu nepatėmyjai, tėvai, kas ir su kitais namiškiais darosi, ir tie kaip ir užsikrėtė nuo Onutės.

Ant šv. Onos suvažiavo vėl svečiai į Keidošius, nebuvo tik vieno Vincų Vinco, kurs iš tikro negrįžo ant vakacijų namo. Vietoje jo buvo prabaščius, norins ir drūčiai po pietų atvažiavo.

Naudodamiesi iš giedraus oro, svečiai pasklydo po sodną, po laukus, bet kožnas iš jų pulkas (būrys) norėjo, kad jame butu Onutė. Seniai vadino ją į laukus javų žiūrėti, moters kvietė į klėtį parėdus parodyti, jaunūmenė iš sodno neleido nuo savęs.

– Onute! – šaukė senis Katilius, švepluodamas – meski tu tuosius jaunus, jie da spės tavimi atsigėrėti; iki vėlyk su mumis seniais pasigėrėti Dievo dovanomis į laukus. Su javais gėrėsiesi, mes tavimi. – Ak, jau mums neilgai ant svieto būti.

– Tiesa, seni – pritarė jam Onutės podė⁶⁶ – likusi jaunūmenės pulke jauna da moteriškė – laikas jau tau apie kapines mislyti.

– Aš ir iš gručko⁶⁷ padarytą giltinę tau atšipsiu, tegul gi tave Tipulis papjautu – pridėjo Kurpiūnas – jeigu jau tu ieškai greitos smerties⁶⁸.

– Ei, ne, Petruti, aš ne smerties ieškau, aš tik Onutę vadinu – atsakė senis jam į tai.

– Na, tai gerai! Aš tau dvi giltines atšipsiu, kad tik tu Onutę nešauktum.

– Onute! Tave moters šaukia! – užriko tame tarpe Keidošienė, iškišusi galvą iš klėties.

– Dėdiene! Pasakyki moterėlėms, jog mes vietoje Onutės atšipsime joms du diedus: vieną molinį, kitą senį Katilių ant sudraskymo. O Onutė da per jauna. Kad paspėtų šiandien kur ją šaukia, reikėtų merginą suplėšyti į dalis.

– Tik ant valandėlės, vyručiai – kalbėjo gaspadinė.

– Gerai. Tai mes patys ją ir palydėsime į klėtį.

Jaunuomenės pulke Onutė žydėte žydėjo. Galvą jos, kaip ir kitų mergų, rėdė pakalkė⁶⁹ su sidabriniu galionu⁷⁰ ir kvietkomis; kaip ir kitų mergų, liemuo buvo pridengtas kikliku⁷¹, bet viskas truputį ne taip išrodė, kaip ant kitų. Už jos pakalkės buvo prikimšta ne daržinių kvietkų, tik kelios šakelės rūtų su žibučiais ir du žiedai radastos. Juodas jos kiklikas apėmė laibą ir lankstų jos liemenį palikdamas ikvaliai vietos dėl išsiūtų marškinių baltų. Žaliadryžis sijonas su blizgančia limavone norius buvo panašus ant kitų, bet raštus daug gražesnius turėjo. Tartum ta pati kaimo mergina, bet ne ta pati.

– Ir graži gi Onutė – kalbėjo Kurpiūnas į jos podę – akių atitraukti nuo jos negali.

– Tik sergėkis, kad neišsidurtum – šyptelėjusi, ta pratarė.

– Jūsų mylista, į tokią ir išsidurus ne sarmata.

– E! Kaip matau, Petruti, jau tu, turbūt, ir išsidūrei – užmetė moteriškė.

– Jau jeigu senis Katilius išsidūrė, tai man ir Dievas liepė – atkirto vyras.

– Na, tai ko da daug lankti?

– Mm! Laukt reikia – Onutei tik penkiolika metų.

– šitaip! Tai jau tu ir metus jos paskaitei⁷²? – juokdamasi kalbėjo moteriškė.

– Geriaus, nei kitų, savo pereitus…

– Ką ten judu tarstotės? – atsiliepė iš tolo jaunasis kunigėlis, prieidamas artyn prie Kurpiūno – ar judu nesibijote nei žmonių, nei…? – čion ir kunigas prabaščius, čion ir vyras.

– Kunigėli! Mudu ant nieko pikto nesitarstėme su Kurpiūnu, kad reiktų man ko nors bijotis – atsakė podė Onutės – aš tik jį spavėdojau⁷³ saviškai.

– Na, ir ką? Ar prisipažino prie savo nuodėmių?

– Dabar aš kaningėliui jį palieku, tai gal Jums jisai aiškiaus viską išpasakos nei man apie savo nuodėmes.

– Gerai sakai – pasako kunigas, imdamas Kurpiūną už pažasties ir vesdamas šalin.

– Ar tu nepatėmyjai – kuždėjo jisai Kurpiūnui – jog prabaščius visą laiką su lenkstudenčiu.

– Tiesą sakant, nepatėmyjau; aš tik vieną Onutę mačiau – atsakė Kurpiūnas šypsodamas.

– Nei be juoko aš tavęs klausiu – su nusiminimu kalbėjo kunigas – mane labai rūpina tas jų ilgas pašnekis ir apsiniaukimas prabaščiaus. Iš tokio pašnekio nieko gero negali išdygti, aš tai žinau iš datyrimo⁷⁴. Jau kelintas metas aš patėmyjau, jog kaip tik šitas lenkstudentas pašneka su prabaščium, tai prabaščius kiekvieną sykį paskui ima daryti kokius nors bjaurumus mūsų kampo jauniems inteligentams. Prieikite jūs ir pakalbėkite su kunigu, ar negalėsite kokiu nors būdu lenkstudenčio intrigas sugadinti, arba, nors jų pasekmes sumažinti, ag ir taip jau mūsų vaikinams nekaltai, o daug tenka nukentėti, ypač per priežastį šito išgamos lenkstudenčio.

Taip pasakęs, paleido rankas Kurpiūno ir nuėjo į šalį kreipdamos vienog linkon prabaščiaus.

– Kunige prabaščiau! – šuktelėjo Kurpiūnas – ar ne pastatyti stalelį po liepa ir ar nepaieškoti kortų?

– Ugi ar rasis partneriai lošti? – atsakė paklaustas prabaščius.

– Rasis, Jūsų Mylista! Aš sėsiu, sės ponas Skriaudupys, kunigas vikaras ir Jūsų Mylista.

– Onute! – priėjęs Kurpiūnas prie jos iš tyko prakalbėjo – liepkite atnešti stalelį dėl lošimo kartomis, ir jeigu galėsite, nugramzdinkite kur nors lenkstudentj, jis čionai kokią nors vėl intrigą su prabaščium prieš mūsų inteligentus vaikinus pradėjo.

– Žinau – atsakė ant šito Onutė, dėbtelėjusi ant Kurpiūno savo mėlynomis akimis, kuriose jis pasaulio visą laimę tartum pamatė – tai ant Vincų Vinco jis pakėlė prabaščių.

– Iš kur jūs galite žinoti? – paklausė nusidyvijęs⁷⁵ Kurpiūnas.

– Pas ponią buvo apie tai kalba – traukdamasi pratarė Onutė.

Neužilgo prabaščius sėdėjo už stalo ir kortomis lošdamas puryjo ant Vincų Vinco.

– Kas galėjo tikėtis, kad tokių tėvų vaikas išeis taip iš kelio. O vis tai per tai, jog užsimanė aukštų mokslų, kuriy jo menka galva nedalaikė. Vis tai per šykštumą savo. Neišmokino tėvai mažą baimės Dievo ir nuolaidumo, tai dabar ir sulaukė velnio. Girdėjote? Jau jis pavirto suvis į maskolių ir priėmė stačiatikystę.

– Kunige prabaščiau! Ak, tau jau ne pirmą kartą taip apie jį šnekant tenka girdėti, ir užpernai taip apie jį pasakojo lenkstudentis, o kaip parvažiavo namo, visi pamatėme, jog tai ne tiesa.

– Matote, tada ir lenkstudentį suviliojo patys mūsų kampo litvomanai tyčia, kad daugiaus jam niekados ir niekas netikėtų. Tai matote, buvo prieč jį visa intriga padaryta.

– Gerai! o pernai da gi tas pats lenkstudentis melavo apie mūsų kampo inteligentus, jog jie visi būtin padavę į gubernatorių atsiliepimą su prižadėjimu apmaskolinti mūsų kampą į penkis metus ir būtin gavę užtai po dvarą Vilniaus rėdyboje?

– Na, da nežinia, ar tai melas, ar tiesa?

– Tegu taip! Bet kur jau tie dvarai jų?

– Dvaras galėjo jiems žadėti paskui.

– Gerai! Bet kodėl jie iki šiamlaik nieko panašaus tokio nedaro, kas verstų mūsų žmones į maskolius.

– Kaipgi nedaro! – užriko prabaščius. – į Dievą netiki, į bažnyčią neina…

– Kunige prabaščiau, kaipgi jie eis į bažnyčią, jeigu ten isžkeikia juosias iš ambonos.

– Aš juosius ir iškeikiau už tai, kad jie neina. Ir dabar nebus to pamokslo mūsų bažnyčioje, kuriame nebus užgauti tie bedieviai litvomanai mūsų kampo. Ir dėl to prašau dabar kunigą vikarą ir paliepiu jam nuo šios dienos visados taip vadinamus inteligentus mūsų kampo statyti visur ir visiems už paveikslą pykčiausią žmonių, kurie pykčiau velnio siekiasi žmones traukti į pragarą. Paliepiu nesisaugoti ir vadinti juosius vardais ir pavardėmis. Tegu visi aplinkiniai tai žino ir saugojas jų.

– Kunige prabaščiau! – atsidusęs net atsakė ant šito vikaras – tai nesutinka su mano sąžinę. Aš nieko pikto nežinau ir negirdėjau apie inteligentus. Jeigu jie ir kaip kada išsitaria nepritinkančiai, tai ne pikčiau už kitus jaunus žmones, kurie per nedatyrimą, ar per karštumą nevisados priderančiai valdo savo liežuvį. Tai viena, o antra, kaip matau, jums tai pasakojo lenkstudentis, kuris jau du sykius jums pamelavo ir kuriuoju užsitikėti negali.

– Ką tai, kunige, kalbi! – pakėlė prabaščius vėl balsą – lenkstudentis dievobaimingas žmogus ir nemes žodį bereikalingą ant kito.

– Ant ko gi jūs pažįstate jo dievobaimingumą?

– Jis kas nedėlia mūsų bažnyčioje meldžiasi…

– Tiesa! – pratarė Skriaudupys – tik reikia pridėti, jog jis meldžiasi žiūrėdamas į Onutę, o ne į altorių ir jog vietoje „Tėve mūsų” šnabžda vieną žodį „Onute”. Dėl to jeigu jis dievobaimingas, tai ir aš ne mažiau už jį, norins šįmet man da neteko nė sykį „Tėve mūsų” sukalbėti.

Prabaščius apt šitų žodžių pakilo nuo kėdės, su juoju pakilo ir jaunukas,

– Meskime vėlyk šitą lošimą – pakilęs pratarė prabaščius. – O ką apie dievobaimingumą, tai aš jums, pons mokytojau, turiu, ot, ką pasakyti: „Tokios kalbos, kaip jūsų, nepritinka mokytojui, tiktai tokiam litvomanui, kaip Vincų Vincas”.

– Ka! ka! ka! – nusijuokė Skriaudupys, – Kas man pritinka, tai jau aš pats gerai ir žinau ir prašau apie mane nesirūpinti. O ką į litvomanus aš niekados neprigulėsiu. Da tie durniai nedaaugo iki manęs.

– Kas gi sveikas esi? – paklausė, akis net išpūtęs iš nusidyvijimo, prabaščius.

– Aš esu mokytojas – šypsodamas atsakė Skriaudupys, pastatęs akis į prabačių.

– Aš klausiu: kokio esi tikėjimo, kokios tautos?

– Ka! ka! ka! – pasileidė vėl juokais Skriaudupys. – Aš neturiu nė saito, nė brankto. Aš nepripažįstu nė tikybos, nė tautos. Aš esmi žmogus ir daugiau nieko. Ot, jūs intrigavojate vieni prieš kitus, kaip lenkstudentis prieš litvomanus.

Perprašau! Litvomanų pas mus nėra – pertarė Kurpiūnas.

– Na, gerai!.. Intrigavojate taip, kaip lenkstudentis prieš lietuvius – traukė toliau Skriaudupys – o jūs, lietuviai, nykstate, prapuolate, nežinia dėl ko ir kaip. Tokie gi, kaip aš, sau stovi ir juokiasi. Mes gerai matome ir žinome, kas bus ir ko reikia laukti.

– Kuo gi negeras lenkstudentis, kuo gi kvaili tokie kaip jis, jūs ir iš jų juokiatės? Ak, jie siekiasi užlaikyti mūsų karalystę Lenkus, sekiasi atgaivinti ją – klausė prabaščius.

– Taigi ar reika didesnio durniaus? Argi jūs mislyjate, jog valdžia daleis savo valstijoje platinti lenkus? Tai kurs kitaip mislyja, taip kvailas, kad apie jį nė kalbėti nereikia. Bet kvaili ir litvomanai – pfu! Vėl apsirikau. – kvaili ir lietuviai jeigu jie nori ir mislyja užsilikti. Lietuvoje už poros desetkų metų neliks nei vieno lietuvio, visi pavirs į stačiatikius maskolius. Taip mums išreiškė mūsų direktorius… Dabar, gal, suprantate, dėl ko aš į ne jokią tautą neprigaliu. Ak, netiki į nieką ir lenkstudentis, bet vistiek jis kvailys, nes dirba dėl lenkų, ir būtų da kvailesnis, jeigu jisai dirbtų dykai….

– Ar tai jis už pinigus dirba? – neiškentė Kurpiūnas nepaklausęs.

– Jis sakosi gaunas po dešimtį rublių kas mėnuo, o išleidimai vardan „polskos spravos” ne iš jo, tik iš lenkų kišenės. Ot, ne per seniai jam atsiuntė penkias dešimtis rublių lenkiškiems reikalams, ant rankų vieno mokytojaus, man pažįstamo, kuris taipogi neva laiko lenkišką pusę.

Palengvo partnerai prasišalino nuo Skriaudupio, išsiskirstė palikę jį vieną viduryje sodno su jo dideliu protu.

– Ar tujinai – kuždėjo prabaščius į ausį vikarui – man lenkstudentis davė ant egzekvijų 10 rublių. Gerai, da aš apie tai neišsitariau prieš šitą mokytoją… Turbūt, tai jis man davė iš tų atsiųstųjų… Bet Dievo valia, vis tik mums reikia iki paskutinai ginti lenkus. Ir ką aš sakiau apie Vincų Vincą, tai prašau išpildyti.

– Ir dabar, po šitai šnekai? – paklausė vikaras neištikinčiai pažiūrėjęs į prabaščių.

– šita šneka nieko nemaino – atvertė ant paklausimo prabaščius mūsų, kaipo dvasiškų asabų⁷⁶ pereiga stoti už lenkus.

– Prašysiuosi, kad mane perkeltu į kitą parapiją – pratarė vikaras Kurpiūnui, atsisveikindamas.

– Dėl ko gi taip?

– Matote, gyventi tarpu tokių kaip prabaščius ir tokių kaip Skriaudupys, kurie be saito ir be brankto, man per sunku. Prabaščius liepė man pasakyti pamokslą žmonėms, kada iš tikro reiktų jam pasakyti pamokslą. Skriaudupys vaikščioja be brankto ir be saito, kaip ta degloji; iš tikrųjų reiktų jam neatbūtinai ir saitą ant sprando užnerti, ir branktą pakabinti. Bet lik sveikas, Kurpiūne! Antai, jau tavęs Onutė akimis ieško. Jeigu aš čionai negyvensiu, pakvieski ant svodbos⁷⁷.