Читать книгу: «Maža juoda suknelė», страница 4

8 skyrius
Tonė

Apsirengusi patogius džinsus ir megztinį, plaukus iki pečių susišukavusi atgal nuo kaktos, Tonė nusileido laiptais susitikti su „tuo Kamingsų vaiku“ ir sužinoti, ko jis iš tikrųjų nori. Bridžitai tikrai atrodė, kad jis siekia iščiulpti paskutines sultis iš Morganų šeimos vyninės vynuogių tarsi koks vyno vampyras.

Fojė viduryje patiestas kilimas buvo dailiai išvagotas siurblio pėdsakų, tad Tonė spėliojo, kad jos lankytojas neišdrįso trypti „Aubusson“ kilimo, o gal labiau tikėtina, kad Bridžita nenuvedė jo į svetainę ir nepriėmė svetingai.

Stabtelėjusi laiptų aikštelėje, ji išvydo jį kolonos veidrodyje, tebevilkintį žieminį paltą, o rankose suspaudusį megztą kepurę raudonais ir baltais dryžiais.

Jauniausiasis Deiviso Kamingso sūnus buvo keleriais metais jaunesnis už ją, tad jiedu nebuvo gerai pažįstami, tik iš matymo. Tais laikais jis buvo aukštas ir liesas, malonios išvaizdos jaunuolis, puikiai sutardavo su visais, matyt, sekė savo sportiškų vyresniųjų brolių Trėjaus (tiksliau, Arčibaldo Deiviso Kamingso trečiojo) ir Eldono pavyzdžiu. Trėjus mokykloje mokėsi vieneriais metais vyresnėje klasėje už Tonę, o Eldonas – metais jaunesnėje, bet abu laimėjo daugybę sporto apdovanojimų ir liūdnai pagarsėjo, suvilioję daug merginų iš visų Sent Ženevjevos apylinkės pakampių. Bet į Tonės širdį jie nesikėsino. Kur ten, visai į ją nekreipė dėmesio. Bet tą patį galima pasakyti apie daugumą Blu Hilso fermose užaugusių berniukų, kuriems labiau patikdavo arba dailutės šviesiaplaukės, kasmetinėse mugėse galinčios pelnyti „Mis Kukurūzų“ ar „Mis Obuolienės“ titulą, arba tiesiog lengvai prieinamos merginos. Kartais abi savybės tikdavo kuriai nors vienai merginai. Tonė nebuvo nei tokia, nei tokia.

Kažin ar Hanteris užaugo toks pat pasipūtęs kaip jo broliai: išlepintas tėvų pinigų ir moterų, nekantraujantis pratęsti Kamingsų tradiciją ir supirkinėti vietinius verslus, nepaliekant nieko po savęs, kol galiausiai jiems, galima sakyti, priklausys visas miestelis.

Kurį laiką ji dar pastovėjo, padėjusi ranką ant turėklo, apsimesdama vujeriste ir stebėdama, kaip jis prisimerkęs žiūri į veidrodį ir pasispjaudęs delną glostosi pasišiaušusius plaukus. Net nuo laiptų įžiūrėjo susiraukšlėjusius jo akių kampučius ir žilės pėdsakus ruduose plaukuose ir žandenose. Be to, pastebėjo, kad jo platūs pečiai vos telpa į žieminį paltą. Gal jis kilnoja sunkumus sporto salėje, o gal kasdien sunkiai dirba (o gal ir tai, ir tai).

Bet išskyrus faktą, kad jis gražiai nuaugęs, ji nesusidarė apie jį nei geros, nei blogos nuomonės. Tad suteiksiu tau progą parodyti, ko esi vertas, bičiuli Hanteri, nusprendė Tonė ir nusileido laiptais pasisveikinti.

Kai nuo jos žingsnių sugirgždėjo grindlentės, jis pakėlė akis ir tyliai švilptelėjo.

– Čia juk mūsų kaimo mergaitė, daug pasiekusi svetur, panelė Antonija Ašton grįžo į mūsų provincijos užkampį, – tarė jis, lėtai nusišypsodamas. – Hanteris Kamingsas, – prisistatė, tarsi ji, gyvendama Sent Luise, galėjo užsikrėsti amnezija.

– Pažįstu, kas tu toks, – tarė ji.

– Bet juk labai seniai tavęs nemačiau, tikrai labai seniai.

Tonė pagalvojo, kad nemačiau – esminis žodis, nes neprisiminė, kad kada nors būtų iš tikro kalbėjusi su juo ar su kuriuo nors kitu Kamingsų klano atstovu, bent jau ne sąmoningai. Visas Blu Hilsas žinojo, kad jų šeimų santykiai nėra patys šilčiausi, nors jų senos „nesantaikos“ nepalyginsi su Hetfildais ir Makojais. Šios šeimos elgėsi mandagiai, nors ir ne itin draugiškai, nes abi pusės buvo priverstos turėti verslo reikalų prieš keletą dešimtmečių, kai Kamingsų šeima prarijo vienintelį miestelio banką.

– Tu teisus, prabėgo nemažai laiko, – sutiko Tonė ir palietė savo šlapią galvą. – Nors jei būtų prabėgę dar dešimt minučių, būčiau išsidžiovinusi plaukus. Jeigu būtų čia, Evė išbartų mane, kad pasigausiu plaučių uždegimą.

– Labai užjaučiu dėl tavo mamos, – tarė jis, regis, nuoširdžiai. – Ir atsiprašau, kad trukdau. Bet išsigandau, kad jeigu įspėsiu iš anksto, tai manęs neįsileisi.

Tonė nusišypsojo.

– Bridžita gal būtų neįsileidusi, bet aš įsileisčiau. Jos atmintis – labai ilga.

– Ji panaši į dobermaną, ar ne? Ta prasme, gina saviškius.

Tonė pagalvojo, kad tas „dobermanas“ kur nors netoliese klausosi, tad gūžtelėjo ir nieko neatsakė. Hanteris patrypčiojo vietoje, o ji pagaliau prisiminė gražaus elgesio taisykles ir paklausė:

– Galiu paimti tavo paltą?

Jis numojo ranka.

– Nesvarbu tas paltas, viskas gerai, – tarė jis ir apsidairė. – Gal galėtume trumpam prisėsti?

– Žinoma. Užeik.

Tonė nusivedė jį į svetainę ir parodė sofą. Jis atsisėdo, o ji tūptelėjo ant senovinio fotelio šalimais.

– Kokie vėjai atnešė, Hanteri?

– Daugiausia smalsumas, – prisipažino jis, sukiodamas ant kelių savo kepurę. Dailios rankos, pagalvojo Tonė, stiprios, plonais pirštais. Be vestuvinio žiedo.

– Girdėjau, kad grįžai, tai norėjau pažiūrėti, kokia dabar esi, – jis mąsliai prisimerkė, žvelgdamas į ją. – Kai paskutinį kartą tave mačiau, man buvo dvylika, o tu buvai vyriausioje mokyklos klasėje ir dirbai pardavėja „Tastee Freeze“. Žinok, jis jau uždarytas.

– Ačiū, kad įspėjai, – tarė Tonė, nervingai braukdama pirštais drėgnus plaukus, nustebusi, kad jis tuomet ją apskritai pastebėjo. – Gerai, kad nesiruošiau grįžusi namo vėl ieškoti ten darbo.

– Gaila. Man visada atrodė, kad tas plaukų tinklelis tau kažkaip tinka.

Ji pakėlė antakius.

– Čia kas, komplimentas?

– Taip, – linktelėjo ir juokingai išsišiepė.

Jos krūtinėje kažkas suplazdėjo, suvokus, kad jis flirtuoja. Jau senokai joks vyras nebandė jos sužavėti, jei neminėsime Grego ir jo buto rakto. Šiaip Tonė būtų apsidžiaugusi dėl tokio dėmesio; velnias, būtų jį net paskatinusi. Bet atsižvelgiant į aplinkybes, kilo įtarimų.

– Nenoriu pasirodyti nemandagi, bet dėl ko iš tikro atėjai? – pamėgino dar kartą. – Gal mano motina skolinga tavo tėvo bankui pinigų? Gal sumokėjo negaliojančiu čekiu arba pamiršo įmoką už kokią nors paskolą?

– Tėtis jau senokai pensijoje, nuo tada, kai numirė mama, – paprastai atsakė jis. – Dabar Trėjus vadovauja bankui, todėl žalio supratimo neturiu, ar negalioja koks nors panelės Evės čekis ir ar ji ko nors nesumokėjo. Geriau klausk jo.

– Netikiu, kad užsukai šiaip paplepėti. Nesvarbu, kad tavo tėtis pensijoje, vis tiek sprogtų iš pasiutimo.

Jis linktelėjo.

– Tu teisi, mano tėvas nelabai jus mėgsta, ir negaliu jo kaltinti, juk tavo teta sudaužė jam širdį.

– Ak, liūdnai pagarsėjusi Anabelė Evans, – tarė Tonė, kaip ir kitus kartus galvodama, kad jos teta turbūt išgalvota, o ne tikra. – Nutraukė sužadėtuves vestuvių išvakarėse, ar ne? Juk tikrai ne pirmas kartas žmonijos istorijoje.

– Aha, bet ji taip pasielgė dviejų šimtų žmonių akivaizdoje, įskaitant visus svarbiausius apylinkės žmones, – atsakė Hanteris. – Mano tėtį tai sugniuždė, o senelis irgi kaip reikiant įsiuto.

– Girdėjau.

Ta istorija – tai Blu Hilso legenda. Nors Evė nenorėjo smulkiai pasakoti apie tą įvykį, nutikusį prieš penkis dešimtmečius, visi miestelėnai, vyresni nei penkiasdešimties, ką nors žinojo apie pabėgusią nuotaką Anabelę Evans, prapuolusią vestuvių su Deivisu Kamingsu išvakarėse. Kaip visi kalbėjo, Ana daugiau net nepasirodė Sent Ženevjevos apylinkėje. Kada tik Tonė paklausdavo mamos apie Anabelę ir kas jai nutiko, Evė nutildydavo ją piktu žvilgsniu. „Tegul liežuvauja, kam norisi, – pamokslaudavo ji, – o man praeitis – kaip nebuvusi.“

– Tai kas, kad teta pabėgo nuo vestuvių, – atsainiai tarė Tonė, nors žinojo, kad pasmaugtų bet kurią savo klientę nuotaką, jeigu ta mėgintų apsigalvoti, kai šitiek išlieta kraujo, prakaito ir ašarų, tiek mėnesių kruopščiai ruoštasi Didžiajai dienai ir renginiams prieš ją. – Juk viskas baigėsi puikiai, ar ne? Juk kitaip tu nebūtum gimęs.

– Būtent taip ir man atrodo, – atsakė Hanteris. – Todėl ir nepritariu neigiamam tėvo požiūriui į jūsų šeimos moteris. Todėl ir atėjau. Man rūpi panelė Evė, todėl norėjau sužinoti, gal galiu kaip nors padėti.

Tonė išsitiesė.

– Siūlaisi atnešti jos laikraščius ir laiškus? O gal norėtum nukasti įvažiavimo keliuką? – provokuodama paklausė, nes dar nebuvo tikra, kaip suprasti, ko jis čia atėjo.

– Hmm, – jis suraukė kaktą, – lauke nemačiau nė vieno laik-raščio, o keliukas atrodė nukastas, bet jeigu nori, kad ateičiau kitą kartą, kai prireiks, tai pranešk.

Tonė reikšmingai pažvelgė į jį.

– Man greitai reikės į ligoninę, tai jeigu nesiruoši kalbėti tiesiai, gal jau keliauk sau.

– Na gerai, palauk, – tarė jis išsitiesdamas ir giliai įkvėpė. – Spėju, kad tavo mama nepasakojo apie mūsų projektą?

– Jūs su mano motina darėte bendrą projektą? – Tonė būtų nusijuokusi, bet prisiminė, kad Bridžita kažką kalbėjo apie Evės sandėrį su velniu. – Gal planavote kartu apiplėšti banką?

Jis pakėlė ranką.

– Čia ne pokštas. Evė pati mane susirado. Perskaitė mano interviu vietos savaitraštyje, jog kovoju už tai, kad daugiau vyninių gamintų natūralų vyną. Ji pagalvojo, kad ekologiškai ūkininkaudama galėtų išspręsti visas Morganų vyninės bėdas.

– O tu tiesiog ėmei ir sutikai padėti? – Tonė neslėpė, kad žiūri skeptiškai. Nes motina niekada apie tai net neužsiminė. Nepasakytum, kad jos būtų dažnai kalbėjusios, o kai kalbėdavosi – vis tiek neliesdavo svarbių reikalų. Bet ją erzino, kad Hanteris Kamingsas galėtų geriau už ją žinoti, ko nori Evė.

– Turbūt kalbu kaip sugedusi plokštelė, bet turint omenyje tavo tėvo požiūrį, kam tau imtis tokių reikalų?

– Truputį grįžkime, gerai? – tarė jis ir įsitaisė ant sofos, ištiesdamas ranką ant jos atkaltės. – Praeitą rudenį panelė Evė prarado savo svarbiausią vynininką Luisą. Jis valdė visą personalą ir vadovavo verslui nuo tavo tėvo mirties. Tu, žinoma, įsivaizduoji, kaip smarkiai ją sukrėtė tavo tėvo mirtis.

Oi, kad jį kur, negalėjo apie tai patylėti.

Tonei suspaudė krūtinę, o akis ėmė graužti ašaros.

– Taip, ją smarkiai sukrėtė. Kaip ir mane. Gailiuosi, kad nelikau čia ilgiau ir nepalaikiau jos.

– Ji tavęs nekaltino, – labai dalykiškai tarė jis. – Ji kaltino save, kad viską apleido ir neprižiūrėjo reikalų.

Tonė išsitiesė, prisiminusi, ką sakė Brigita.

– Tai vyninei prastai sekasi? – kaip visada Tonė įsivaizdavo blogiausia ir jai staiga pasidarė silpna kaip tada, kai Bridžita parodė užverstą kabinetą ir niurzgėjo apie neapmokėtas sąskaitas. – Gal atsivežti savo buhalterį? – žinoma, ji kalbėjo apie Gregą, savo nesužadėtinį, tikriausiai skaičius mylintį labiau už ją. – Kaip manai, Luisas grobstė lėšas? Gal kreiptis į policiją?

– Antonija, lėčiau, – tarė Hanteris ir atstatė abiejų rankų delnus, kol ji nurimo savo kėdėje. – Kiek mes su panele Eve išsiaiškinome, panašiau, kad pinigais buvo glaistomos beviltiškos spragos. Laikai pasikeitė, o Morganų vyninė net nebandė neatsilikti. Tavo mama nusprendė, kad jeigu dabar ko nors nesiims, tai kada nors jai teks užsidaryti arba parduoti vyninę. – Jo lūpas palietė berniokiška šypsena. – Tad mudu kartu pagalvojome ir sukūrėme planą, kaip vyninė galėtų užimti, tikėkimės, pelningą nišą. Tik šito neišeina įgyvendinti staiga, bet, laimei, Evė sutiko neskubėti.

Tonė sumirksėjo, apgalvodama gautą informaciją. Tai senas vadovas išėjo ir paliko verslą bėdoje, o Evė tiesiog ėmė ir susidėjo su jauniausiu Kamingso sūnumi, kad viską pataisytų? Tonei nudiegė krūtinę, kad niekas nieko nepasakojo. Nejaugi motina visai ja nepasitikėjo?

– O tavo šeima neprieštarauja? – paklausė jo prisimerkusi, pykdama ant savęs, kad pavydi.

– Aha, čia ir bėda, – Hanteris lėtai iškvėpė. – Aš jiems dar nesakiau, o panelė Evė nematė reikalo iš anksto visko skelbti.

– Tai kodėl sutikai? – garsiai suabejojo Tonė. – Ką, negali žaisti ekologinio ūkio nuosavoje žemėje?

– Suprantu, kad manimi nepasitiki, – tarė jis sujudėdamas ir trindamas rankomis kelius. – Bet panelė Evė kur kas labiau nusiteikusi naujovėms nei mano tėvas. Gaminti vyną nenaudojant sintetinių trąšų, pesticidų ir augimo stimuliantų – tai menas. Mūsų vynuogyną dabar valdo brolis Eldonas, o jam patinka status quo, o ne pokyčiai. Kai užsimenu apie ekologinio ūkio sertifikatą, jis mane pasiunčia. Nes tai nelengva ir nepigu.

Tonė neįsivaizdavo, kokie reikalavimai keliami ekologiniam ūkiui, bet žodį „nepigu“ suprato kuo puikiausiai.

Įsitempęs Hanterio veidas sušvelnėjo ir jis tarė:

– Tavo motina pasirengusi pradėti veikti. Ji susižavėjusi ekologinio ūkio idėja ne mažiau už mane, tarsi tyrinėtume naują sritį. „Man reikia abiem kojomis išlipti iš praeities“, – va ką ji sakė apie tai, – jis linktelėjo: – Visiškai su ja sutinku.

Tonei besiklausant daužėsi širdis nuo kiekvieno kilnaus žodžio, viskas skambėjo taip nuostabiai ir pasigėrėtinai. Gaila, kad motina guli be sąmonės ir negali nieko patvirtinti.

– Vis dar bandau suprasti, kas tau iš to? Ko tu sieki? – nenusileido ji, nekreipdama dėmesio į priekaištingą Evės balsą galvoje: Gal manai, kad aš kvaila, Antonija? Nepasitiki savo motinos sprendimu? Niekada nesu padariusi nieko, kas neišeitų tau į gera.

– Nieko aš nesiekiu. Tik pamaniau, kad reikėtų tau pasakyti, jog mes su tavo motina… – jis nutilo ir papurtė galvą. – Tiek to. Manau, panelė Evė greitai vėl atsistos ant kojų, tu išvažiuosi į Sent Luisą, o tada turėsiu reikalų tik su ja ir bus daug paprasčiau. – Jis atsistojo ir užsitempė dryžuotą lyg saldainis kepurę ant garbanotų plaukų, užsidengdamas ja ausis. – Atsiprašau, kad sutrukdžiau. Perduok linkėjimus motinai.

Jis nelaukė, kol ji atsakys, tiesiog pasuko eiti. Bet prie fojė slenksčio sustojo ir atsisuko.

– O tau niekada nesinori tiesiog patikėti, kad kažkas pavyks? – paklausė jis. – Patikėti kažkuo, nes tau to reikia?

Ką? Argi ne todėl ji visų pirma ir paliko šitą miestelį, pasitikėdama svajone, kad pavyks šio to pasiekti, užuot dirbus šeimos vyninėje? Ir praeitą vakarą, kai pasirodė „I Fratellini“ apsvaigusi iš džiaugsmo, pažeidžiama ir tokia tikra, kad draugas pasipirš, argi tai nereiškia, kad labai kažkuo tikėjo? O ką iš to gavo? Ogi nieko.

– Nors verčiuosi vestuvių planavimu, tai nereiškia, kad tikiu pasakomis. Aš realistė, – ramiai atsakė ji.

– Kaip gaila, – Hanteris susigrūdo rankas į kišenes, išsitraukė pirštines ir užsimovė jas. – Gali pasakyti panelei Evei, kai susitiksite, kad aš jos nepaliksiu, nors jos dukrai ir nelabai patinku. Pasakyk jai, kad mūsų komanda pasiruošusi dirbti sekmadienį vakare. Žinau, kad vėlu, bet pirmąkart bus rimtos šalnos, todėl galėsime nuskinti derlių, kurio laukėme.

Tonė nusijuokė.

– Tu ką, rimtai?

Jis susiraukė, rodydamas, kad kalba labai rimtai.

Ji atsistojo nuo kėdės ir priėjo prie jo, rankomis apsivijusi sau liemenį, taip pasimetusi, kad norėjo tik keliauti laiptais aukštyn ir palįsti po antklode.

– Kad ir ką ten ruošiesi daryti, atšauk.

– Ką?

– Pasakiau: kad ir ką planuoji, atšauk arba bent atidėk, kol Evė atsigaus.

Tonės smilkinius nudiegė skausmas ir ji krūptelėjo, prislėgta visų įvykių.

– Aš negaliu aprėpti visko iškart ir negaliu tuo pat metu nerimauti dėl mamos ir dėl to, ką išdarinėji vyninėje. – Akyse ištryško ašaros, o balsas užsikirto lyg silpnos mergaitės. – Palauk, kol Evę paleis iš ligoninės, o aš išvažiuosiu, tada ir galėsi skinti savo keistuolišką sušalusį derlių.

– Negaliu, – pareiškė jis, žiūrėdamas į ją lyg į beprotę.

– Neturi iš ko rinktis, – tarė ji ir šniurkštelėjo, rankove brūkšteldama bėgančią nosį. – O dabar atsiprašau, bet man reikia džiovintis plaukus ir važiuoti į ligoninę.

– Palauk! – Hanteris ištiesė ranką, sučiupo ją už alkūnės ir staiga vėl paleido. – Tik nemanyk, kad sėdėsiu rankas sudėjęs, kol tavo mama pasveiks. Bus per vėlu, viskas suges, o mes abu prarasime krūvą…

– Baik, – Tonei jau užteko. Atrodė, tuoj sprogs per siūles nuo emocijų. – Prašau, baik. Negaliu dabar tuo užsiimti. Man reikia važiuoti pasėdėti su motina. Ji guli paslika ant nugaros reanimacijoje prikaišiota vamzdelių ir mašinų, padedančių kvėpuoti, – Tonė paspringo ašaromis. – Jai manęs reikia.

– Na gerai, supratau, – jis valandėlę pastovėjo sustingęs, akivaizdžiai ieškodamas žodžių. – Nenorėjau tavęs dar labiau įskaudinti.

– Per vėlu, – tarė Tonė ir timptelėjo megztinį, nerdama pro jį į fojė. Padėjo ranką ant bronzinio durų skląsčio ir palaukė, kol jis atžingsniuos iš paskos. Jis neskubėdamas užsisegė paltą, o kai ji pravėrė duris į šaltį, praeidamas palietė jos ranką.

– Tai visai nesusiję su mumis.

Tonė primerkė akis.

– Apie ką čia kalbi?

– Apie praeitį, – atsakė jis. – Aš – ne mano tėvas, o tu – ne Ana.

– Gerai, kad pasakei.

Ji uždarė ir užsklendė duris, šniurkštelėjo, trindamasi bėgančią nosį rankove. Kur tos „Kleenex“ servetėlės, kai jų prireikia?

– Na, kaip sekėsi? – iš kažkur išnirusi paklausė Bridžita.

Tonė atsiduso ir priglaudė kaktą prie dažytos medienos, laukdama, kol aprims greitai plakanti širdis. Jautėsi suirzusi ir nežinojo, ar labiau pyksta dėl to, kad Hanteris Kamingsas apie motinos verslą žino daugiau už ją, ar dėl to, kad Evė juo pasitikėjo labiau nei savo dukra.

– Liepei jam nešdintis?

Tonė nujautė, kad Bridžita puikiai žino, ką ji pasakė Hanteriui, nes turbūt klausėsi kiekvieno žodžio. Bet linktelėjo, apsisuko ir atsirėmė nugara į duris.

– Jis žino, ką aš manau.

– Šaunuolė mergaitė, – Bridžita patapšnojo jai ranką, žiūrėdama itin keistai, tarytum žinotų kažką, ko Tonė nežino; kažką, kuo ji baisiai patenkinta.

– Gerai, kad nors viena iš mūsų gali džiaugtis, – tyliai sumurmėjo Tonė, laikydamasi turėklo užkopė laiptais, giliai įkvėpė ir nuėjo ruoštis dar kartą važiuoti aplankyti mamos.

9 skyrius
Evė

Privalėjau taip pasielgti, Eve. Deivisas buvo ne man skirtas. Suknelė taip aiškiai viską parodė. Kaip galėčiau ignoruoti savo likimą?

Tokį paaiškinimą Ana man parašė raštelyje, kurį pakišo po durimis, prieš išauštant tai dienai, kai turėjo būti jos vestuvės. Tai viskas, kas man liko iš jos, ir negalėjau pakęsti minties, kad dėl tos kvailos juodos suknelės, impulsyviai pirktos Sent Ženevjevoje, jos gyvenimas – visų mūsų gyvenimai – taip apsivertė aukštyn kojomis. Nežinojau, ką ta suknelė padarė Anai, o gal jai tik atrodė, kad padarė; bet skaitydama tą raštelį vis iš naujo, gyslose pajutau nenugalimą norą. Kaip ten sakė ta čigonė?

Suknelė nulemia, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Kai pamatai savo likimą, apsigalvoti nebegalima.

Niekada nebuvau prietaringa, bet ta suknelė kažkodėl mane baugino. Užsinorėjau išvaryti čigonės apžavus iš namų, kad nepaliestų nieko kito. Jau pakankamai pridarė žalos.

Nepasiklojusi lovos nuėjau prie spintos ir čiupau drabužius, net nematydama spalvų pro ašaras. Tik stabtelėjau perbraukti šepečiu plaukus, o tada sprukau iš kambario.

Radau tą juodą suknelę pagarbiai pakabintą Anos lovos kojūgalyje. Pačiupusi susukau į kamuolį, nutarusi, kad turiu padaryti viską, kad jos atsikratyčiau.

– Tu užkeikta, – sukuždėjau jai ir šilkas garsiai sutraškėjo rankose, bet man nerūpėjo. Buvau įsiutusi, tad nesiklausiau.

Nors dangus buvo mėlynas, be menkiausio debesėlio, rytinis šaltukas pervėrė iki kaulo, todėl užsimečiau paltuką, nuvažiavau į Sent Ženevjevą ir nuvairavau prie to paties gatvės kampo, kur buvome radę tą keistą čigonės parduotuvę. Bet sustojusi ir išsiropštusi lauk pamačiau, kad vitrinoje tuščia. Languose nebebuvo purpurinių užuolaidų. Vietoj jų atremtas į vitrinos stiklą stovėjo ženklas „IŠNUOMOJAMA“.

Negali būti.

Besidaužančia širdimi nubėgau šaligatviu ir prispaudžiau nosį prie lango. Nors teko prisimerkti nuo ryto saulės šviesos, įžiūrėjau, kad viduje nėra baldų, medinės grindys apdulkėjusios ir prišiukšlintos. Pamačiau ant lentų gulinčią povo plunksną, kokių buvo prikaišyta ta sena vėduoklė, kurią tuomet paėmiau ir vėl numečiau. Jos užteko, kad įsitikinčiau, jog nieko neišsigalvojau.

– Nejaugi taip gali būti? – garsiai ištariau, nieko nesuprasdama. Pasirodė, kad kažkas iškrėtė baisią išdaigą. Nubėgau prie gretimų durų ir pabeldžiau į konditerijos parduotuvės stiklą, nes viduje už prekystalio pamačiau moteriškę, nors dar nebuvo atidaryta.

– Kas yra? – paklausė ji, skubiai įleidusi mane vidun. – Susižeidei? Blogai jautiesi?

– Kur ta čigonė? – išspaudžiau beveik švokšdama. – Išsivežė prekes kitur? Man reikia grąžinti vieną daiktą.

– Kokį galą tu čia paistai? – moteris įsispoksojo į mane ir pasiėmė šluotkotį, stovėjusį po ranka, lyg ginkluodamasi nuo užpuolimo. – Kokia dar čigonė?

– Tokia juodais plaukais su įpintais kaspinais, – atsakiau ir sunkiai nurijau seiles. – Prie kampo buvo jos parduotuvė, kur pardavinėjo skrybėles ir dar kažin ką iš Paryžiaus.

Ji prisimerkusi nužvelgė mane kaip motina, kai neatsakydavau į kokį nors klausimą.

– Čia koks nors žaidimas? Susilažinai su draugais?

– Ne, prisiekiu, nežaidžiu, – pasakiau, vos neapsiverkdama. Buvau atseit suaugusi moteris, bet jaučiausi pažeidžiama kaip vaikas. Atvažiavau, nes tikėjausi ištaisyti padarytą žalą. Tikėjau, kad jeigu pavyks grąžinti suknelę, tai kažkaip sugrįš ir Ana. Bet viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti. Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia bejėgė.

– Prašau, – ėmiau maldauti, – juk žinote, kur ji išsikraustė. Man reikia ją susirasti.

Jeigu įmanoma kaip nors panaikinti užkeikimą, turiu sužinoti kaip.

– Iš kur man ką nors žinoti apie neegzistuojantį žmogų? – moteris susiraukė ir įspėjamai pagrasino šluota: – Jūs, jaunimas, nieko negerbiate! Tos patalpos prie kampo jau visus metus tuščios, aš gi žinau. Aš savininkė. Tai kažin ką tu čia bandai…

– Aš nemeluoju, – neatsiprašinėjau aš. Juk neišgalvojau tos čigonės. Šita moteris klysta, tikrai klysta, o rankoje turiu įrodymą – suknelę!

– Lauk, – atsakė ji, šluota pamodama link durų.

Traukiausi atbula, kol atsitrenkiau į kietą varinę rankeną. Nedvejodama apsisukau ir išlėkiau pro duris lauk. Nesustojau, kol neatsidūriau saugiu atstumu; tik tada stabtelėjau ant šaligatvio, spausdama suknelę prie krūtinės ir siurbdama šaltą orą, kol sugalvosiu, ką daryti toliau. Jei negaliu grąžinti suknelės čigonei, reikia ją sunaikinti. Negalima rizikuoti, kad dar kokia nors pažeidžiama mergaitė pakliūtų į jos pinkles kaip Ana. Laimei, prisiminiau čigonės pasakojimą, kaip ankstesnė savininkė veltui mėgino ją sudeginti. Jeigu ugnis jos neįveikė, kas dar galėtų?

Tarytum atsakydamas, švilpimu atsiliepė vilkikas Misisipėje, ir aš garsiai tariau:

– Vanduo.

Nuskandinsiu ją.

Nekantraudama jos atsikratyti, nuskubėjau prie upės, braudamasi prie akmenuoto kranto pro piktžoles, siekiančias kelius. Praplaukiantis vilkikas su barža prižadino Misisipę ir jos drumsti vandenys ėmė piktai pliaukšėti į krantą. Stengiausi negalvoti apie tuos laikus, kai mudvi su Ana ateidavome prie upės kranto, atsisėsdavome ant akmenų ir stebėdavome, kaip pro šalį siūbuoja baržos ir vilkikai.

– Gal išplauksiu garlaiviu, – kartą pasakė sesuo, svajingai žvelgdama pasroviui. – Arba gal pasidarysiu plaustą ir plauksiu žemyn upe kaip Hakas su Džimu.

Jaučiausi taip, tarsi ji ir būtų išplaukusi plaustu, ir mąsčiau apie tai skruostais srūvant karštoms ašaroms. Ir viskas dėl šitos nelaimingos suknelės. Nesvarbu, ar ji tikrai magiška, ar ne, svarbu tik, kad Ana tuo patikėjo.

Iškėliau ranką, ketindama sviesti medžiagos kamuolį į tamsius vandenis.

Tikėjausi, kad upė ją pasiims ir nusineš toli, kaip suknelė atėmė iš manęs Aną.

– Ei!

Kažkoks balsas pašaukė, todėl sudvejojau.

– Ei, tu ten, – vėl suriko kimus baritonas. – Žiūrėk, kur eini! Tie akmenys slidūs!

Pasukau galvą ir pamačiau link manęs žingsniuojantį jaunuolį, nešiną meškere. Kaip tik tą akimirką suknelė trenkė smūgį man per ranką į galvą ir mintyse nušvito ryškus žybsnis, nuo kurio išvydau viziją, visiškai aiškią tarsi kino juosta: kaip šis jaunuolis, einantis link manęs, priglaudžia mane, kaip reikiant pabučiuoja, ir nė vienas nesame apsirengę nė drabužėlio.

Garsiai aiktelėjau ir praradau pusiausvyrą, nes suknelė staiga tapo sunki tarsi boulingo rutulys. Mano bekulnių baleto batelių padai čiūžtelėjo akmenimis ir aš pargriuvau, plojausi užpakaliu į akmenį ir ėmiau čiuožti link vandens.

– Gelbėkit! – spėjau sušukti, o tada bangos tvojo per veidą lyg antausis ir šaltas vanduo įsiurbė gilyn. Permirkęs paltas pasunkėjo šimtu svarų ir nutempė žemyn taip greitai, kad nespėjau atsispirti kojomis. Po sekundės nosis prisipildė vandens, o kraujas venose ėmė stingti nuo šalčio. Tą akimirką galvoje žybtelėjo vienintelė mintis: suknelė neša vien nelaimes, juk privertė Aną pabėgti, o mane va kaip apgailėtinai nužudys.

Bet numirti nespėjau, nes mane už pažastų čiupo stiprios rankos, trūktelėjo aukštyn ir tol traukė link paviršiaus, kol galva išniro virš vandens. Žiauriai springau ir kosėjau, kol gelbėtojas mane tempė į krantą. Kai drebančią ir sunkiai kvėpuojančią saugiai pasodino ant akmenuoto kranto, pažvelgiau į jo šlapią veidą ir pamačiau šviesiai mėlynas akis, įsmeigtas į mane.

– Viskas gerai? – paklausė vyras permirkusiais, prie galvos prilipusiais plaukais.

Šniurkščiodama perbraukiau šlapia rankove bėgančią nosį ir linktelėjau nuleidusi akis, vis dar truputį springdama ir jausdamasi kaip kvailė.

– Gal reikia pas gydytoją ar dar kur nors?

– Ne, – sukvarkiau ir apsikabinau rankomis kelius, vos drįsdama į jį pažvelgti, nes prieš akis mintyse vėl blykstelėjo tas šokiruojantis vaizdas. Tai suknelės darbas, staiga supratau. Ji kažkokia tikrai keista, gal antgamtiška. Kai Ana ją apsivilko praeitą vakarą, gal pamatė save su kažkuo kitu vietoj Deiviso? Gal todėl ir buvo priversta šitaip pasielgti?

Suknelė taip aiškiai viską parodė. Kaip galėčiau ignoruoti savo likimą?

O kas, jei čigonė nemelavo, sakydama Anai, kad suknelė padarys, kad įvyktų tai, kas lemta?

– Atsiprašau, jeigu įkritai per mane, – tarė jaunuolis, kol tylėjau, viduje karštligiškai galvodama. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti, bet stovėjai visi arti kranto, o tie akmenys slidūs, ypač jeigu batai nepraktiški.

Įprastomis aplinkybėmis gal būčiau ginčijusis, kad mano baleto bateliai visiškai praktiški, bet dabar atrodė netinkamas metas.

– Ne tu kaltas, – nuraminau jį ir pažvelgiau į savo kojas, nustebusi, kad nepamečiau upėje batelių. Jų švelni rausva spalva išsimurzino, o kai paspaudžiau padus prie žemės, sukliuksėjo.

– Išgelbėjai man gyvybę, – tariau, nes tikrai būčiau nuskendusi, jei jis nebūtų buvęs šalia, o tada motinai su tėveliu tektų ne tik visiems grąžinti Anos vestuvių dovanas, bet tuo pat metu organizuoti mano laidotuves. – Ačiū.

– Nieko tokio, – gūžtelėjo jis ir ėmė gręžti savo marškinėlių priekį, sukdamas rankomis. Tada nustojo ir atsisuko į mane. – Bliamba, pamiršau kaip gražiai elgtis, ar ne? – Jis pasitrynė drėgną delną į šlapias kelnes ir ištiesė man. – Mano vardas – Džonatanas Aštonas, nors visi vadina Džonu. Tikiuosi, ne per įžūliai pasakysiu, kad tu pati gražiausia žuvis, kokią šį rytą pagavau.

– Aš Evė Evans, – tyliai ištariau ir padaviau savo liesą ranką, kuri visai prapuolė jo sudiržusiame delne. Pajutau, kaip mane užplūdo nuostabi šiluma, ir nuraudau, nors buvau šlapia ir sušalusi. – Ir graži maždaug kaip nuskendusi žiurkė, – pridūriau, atitraukdama ranką ir vėl apsikabindama save.

– Oi ne, nuskendusių žiurkių esu matęs, tu tikrai jas toli pralenkei, – paerzino jis ir nusibraukė varvančius plaukus nuo kaktos.

Jo veidas buvo labai dailus, lygių bruožų, beveik gražus, rausvas, saulės nubučiuotas. Paprastai drovėdavausi nepažįstamų vaikinų (tėvelis mėgdavo sakyti, kad puikiai moku ramstyti sienas), bet Džonatano neišsigandau. Keistai nujaučiau, kad jį jau pažįstu ir galiu pasitikėti nedvejodama.

– Jei galima pasmalsauti, ką mėginai išmesti? – paklausė ir ištiesė ranką, padėdamas atsistoti.

– Nelaimių šaltinį, – pasakiau.

Bet Džonas nesutiko. Pastatęs mane ant kojų, jis pamatė juodąją suknelę, srovės išmestą ant akmenų. Man nespėjus paprieštarauti, jis patraukė pakrante link jos.

– Palik ją, – maldavau, trokšdama, kad įmestų ją į vandenį, o ne atneštų.

– Ji užkeikta, – pridūriau nepagalvojusi, kaip kvailai nuskambės.

Džonas nusišypsojo ir papurtė galvą. Grįžo prie manęs, gręždamas iš jos vandenį.

– Man atrodo, kad kaip tik priešingai, panele Evans, nes juk per šią suknelę mes susipažinome. Jeigu ne ji, mūsų keliai niekad nebūtų susikirtę, tiesa?

Nors ir stengiausi, niekaip nepriverčiau jo apsigalvoti. Džonas netgi parsinešė suknelę namo ir paprašė savo motinos atsargiai išskalbti. Kitą dieną atnešė ją man į namus su tulpių puokšte ir paklausė, gal sutikčiau ją apsirengusi eiti su juo vakarienės, jeigu teikčiausi pradžiuginti jį savo draugija kitos savaitės penktadienio vakarą.

Vis dar kankinausi dėl pradingusios Anos, tad pamaniau, kad reikėtų mandagiai atsisakyti. Juk būtų baisiai negražu, ar ne? Kaip galėčiau eiti į pasimatymą su ką tik sutiktu vyriškiu (tegul ir itin keistomis aplinkybėmis sutiktu), kai šeimoje šitokia baisi sumaištis?

Bet kad ir kaip bandžiau ištarti: „Atleisk, bet negaliu“, nepavyko. Nors suknelė, kurią laikiau rankose, buvo rūpestingai suvyniota į popierių, vis tiek jutau jos energiją, tekančią mano oda. Nors atrodė nelogiška, žinojau, jog suknelė nori, kad sutikčiau. O aš, tiesą sakant, irgi norėjau.

Galiausiai pasakiau:

– Na gerai, eisiu su tavimi vakarienės. Tik jeigu vadinsi mane Eve, – ir tas dilgsėjimas iškart liovėsi.

– Gal galėčiau tave pasiimti septintą valandą, Eve? – pasiūlė jis, o aš atsakiau, kad septinta valanda puikiai tiks.

Neišdrįsau pasakyti motinai su tėveliu apie Džonataną ir kaip mudu keistai susipažinome, nors ir užsiminiau, kad netrukus eisiu vakarienės su nauju pažįstamu, „kad mažiau galvočiau apie Aną“. Ir tai buvo tiesa.

Nieko keisto, kad jiedu beveik nesiklausė. Jie buvo pernelyg užimti – nerimavo dėl sesers padarytos žalos, tad jiems nerūpėjo, ką aš veikiu. Jiedu net pradėjo pyktis dėl Anos mano akivaizdoje, o kartą prie pusryčių stalo motina net apsiverkė.

– Čia tu kaltas! – apkaltino tėvą. – Dėl tavęs ji pabėgo!

Tėvelis nuraudo iki pat apykaklės.

– Ta mergaitė tuščia ir egocentriška, gal ir dėl šito mane apkaltinsi?

Pastebėjau, kad jie, deja, ėmė miegoti atskiruose kambariuose. Nieko keisto, kad būdama namie pradėjau slapstytis savo miegamajame, užsidariusi duris ir įjungusi grotuvą, kad užgožtų jų balsus.

Ištrūkti galėdavau tik tuomet, kai dirbdavau mokykloje, todėl nuoširdžiai apsidžiaugiau, atėjus tam vakarui, kai mudu su Džonatanu paskyrėme pasimatymą.

Ruošdamasi mudviejų vakarienei, svarsčiau, gal reikėtų vis dėlto apsivilkti juodąją suknelę, kaip jis prašė. Nerimavau ne tik dėl jos antgamtiškų galių: buvau įsitikinusi, kad ji man netiks, nes prisiminiau, kaip glaudžiai ji buvo aptempusi Anos smulkią, bet puikių formų figūrą. Kadangi buvau visu delnu aukštesnė už seserį, o be to, liesa ir kampuota lyg berniūkštis, maniau, kad suknelė nesieks man kelių ir kabės kaip subliuškusi palapinė.