Читать книгу: «Maža juoda suknelė», страница 2

4 skyrius
Tonė

Kai Tonė išsuko iš greitkelio į kaimo kelią, vingiuojantį link Blu Hilso Misūrio valstijoje, jau buvo dešimta valanda. Plonas baltumos sluoksnis dengė medžius, namus, tvartus ir tvoras. Net tamsoje viskas atrodė magiška, tarsi ji būtų patekusi į sniego pasaulį stiklo rutulyje. Bet žiemos nakties grožis jos nedžiugino. Visa įsitempusi ji pasuko tiesiai į ligoninę ir įbėgusi vidun prie informacijos stalo paklausė apie savo motiną.

– Aš Antonija, Evelinos Ašton dukra, – paaiškino, neatgaudama kvapo. – Skambinote man į mobilųjį maždaug prieš valandą, kai tebebuvau Sent Luise, ir aš spaudžiau lyg velnių vejama, kol atlėkiau pas jus. Kaip čia atsitiko, kad nelaimė įvyko anksti ryte, o man paskambinote tik prieš valandą?

Griežtas žvilgsnis sušvelnėjo.

– Suprantu, kad jūs priblokšta, ponia, – tarė slaugytoja mėlynu chalatu ir smulkiai supintomis kasytėmis, – ir atsiprašau, kad paskambinome taip vėlai, bet jūsų motina kontaktų sąrašą pas savo šeimos gydytoją užpildė prieš daugelį metų, o valios pareiškimo neradome. Jūsų numerį galiausiai gavome iš jos namų tvarkytojos.

Negi ji tikrai pasakė „valios pareiškimas“? Juk tai – dokumentas, kuriame būna nurodyta, ar išjungti aparatus?

Kad tave kur.

Tonei apsisuko galva ir ji griebėsi pasilaikyti stalo krašto.

– Galiu ją aplankyti? – išspaudė džiūstančiu, tarsi vata besiveliančiu liežuviu.

– Jei galite, palaukite minutėlę.

Slaugytoja pakėlė telefoną, trumpai į jį pamurmėjo, padėjo ir tarė:

– Daktaras Nevilis ką tik baigė vakarinę vizitaciją. Jis norėtų su jumis pasikalbėti, jei jūs nieko prieš.

– Taip, aišku, kad nieko prieš, – Tonė sulinksėjo galva tarsi lėlė su spyruokle.

Moteris atsistojo nuo stalo ir apėjo aplink.

– Prašau eiti paskui mane…

Tonė vos nemynė jai ant kulnų, vedama trumpu koridoriumi. Netrukus atsidūrė nedideliame kabinete, kuriame laukė neurologas.

– Panele Ašton, džiaugiuosi, kad atvažiavote.

Daktaras Nevilis atsistojo, jai įėjus, ir parodė į kėdę priešais savo stalą. Jo aštrių bruožų veidas atrodė lygus ir jaunatviškas, bet plonuose šviesiuose plaukuose, trumpai nukirptuose tarsi jūrų pėstininko, netrūko žilų sruogų, teikiančių pasitikėjimo.

– Kaip mano motina? Ji pasveiks? – išbėrė Tonė, pirštais maigydama rankinės sagtį, pusiau norėdama apsižliumbti, bet pasiryžusi laikytis santūriai, kaip tikrai elgtųsi Evė, jei viskas būtų atvirkščiai. – Kas iš tikrųjų atsitiko? Ar žinote?

Nevilis atsilošė, girgždindamas kėdę.

– Panašu, kad ponia Ašton buvo viena, kai ištiko insultas. Namų tvarkytoja ją rado tik po kelių valandų, tad čia ją atvežė prastos būklės, bet galėjo būti ir blogiau. Laimei, tuo metu vizitavau ligonius, tad kuo skubiausiai nuvežėme į operacinę. Bet kurį laiką nieko daugiau nesužinosime. Vaistais sukėlėme jai komą, kad smegenys pamiegotų žiemos miegu ir pasveiktų. Bet būkite rami, tikriname jos kranialinį spaudimą ir darome viską, ką galime, kad išlaikytume stabilią būklę. Nenorime jos prarasti ne mažiau nei jūs.

Pamiegotų žiemos miegu ir pasveiktų? Tonė suraukė kaktą, nes jai pasirodė, kad gydytojas pasakoja apie meškų elgesį žiemą, o ne motinos smegenų gydymą.

– Kaip ilgai? – paklausė ji ir pyktelėjo, savo balse išgirdusi baimės gaidelę. – Kiek užtruks, kol leisite jai atsibusti?

Jis pasitrynė pavargusias akis.

– Turbūt mažiausiai dvi ar tris dienas, bet gali būti ir savaitę.

Negi jis ką tik pasakė „savaitę“?

Tonei suspaudė krūtinę, pagalvojus apie daugybę reikalų, surašytų į kelių artimiausių dienų darbotvarkę: konsultacijas, valgių ragavimą, susitikimus, primatavimus, o dar reikės bendrauti su Gregu po neįvykusių piršlybų. Jeigu žongliruodama šiomis lėkštėmis pasiims dar vieną, tikrai kuri nors iškris iš rankų. Bet Tonė žinojo, kad šios lėkštės išmesti negalima.

– Kodėl dabar? – sukuždėjo ji, nors neketino ištarti to garsiai. Tai buvo savanaudiška mintis ir ji akimirksniu pasigailėjo ją pasakiusi.

– Kas žino? – gydytojas grakščiai gūžtelėjo pečiais, dar labiau susiglamžydamas chalatą. – Tokių dalykų juk niekas neplanuoja, – pasakė jis, tarytum ji uždavė tikrą klausimą, o ne retorinį.

Tonei nieko neatsakius, jis užpildė pauzę medicinine šneka, paprastais žodžiais paaiškindamas, kad Evei trūko smegenų kraujagyslė, į smegenis išsiliejo kraujas, ir nors panašu, kad operacija pavyko, dėl patinimo vis dar neaišku, ar padėjo. Kai ji atsibus iš komos, – jeigu atsibus, – iš pradžių negalės rišliai kalbėti, ir jis įspėjo, kad gali būti, jog ji taip ir nepasveiks iki galo, net po reabilitacijos.

Tonė keistai užsinorėjo nusikvatoti ir pareikšti, kad to negali būti. Evės Ašton nervai – plieniniai, o stuburas – iš armatūros, ir jai būdingi visi antžmogiški bruožai, kurių neturi niekas, išskyrus komiksų herojus. Ji negalėjo įsivaizduoti, kas galėtų motiną ilgam išvesti iš rikiuotės.

Gal tik išskyrus insultą ir vaistais sukeltą komą, – pagalvojo ji.

– Jeigu kalbėsiu su ja, ar ji girdės?

Daktaras Nevilis kilstelėjo antakius.

– Tikrai nepakenks.

– Na gerai, taip ir padarysiu.

Tonė atsistojo, įsitvėrusi rankinės lyg gelbėjimo liemenės.

– Jeigu galima, norėčiau aplankyti ją dabar.

– Baisiai vėlu…

– Klausykit, daktare, – juk ne veltui ji atlėkė žiemos naktį į Blu Hilsą lyg velnių vejama, – prašau, duokite man dvi minutes.

Jis atsiduso ir pakėlė pirštus, lyg rodydamas taikos ženklą.

– Turite lygiai dvi minutes, o tada spirsime jus lauk.

– Susitarėme.

Linkstančiomis kojomis Tonė atsargiai užėjo į reanimacijos skyrių ir pamatė liesą, marška uždengtą kūną lovoje, vamzdeliais ir laidais pririštą prie motiną supančių pypsinčių ir mirksinčių mašinų. Užmerkusi akis, Evė atrodė tarsi miegotų ir sap-nuotų. Tonė velniškai troško apsimesti, kad taip ir yra.

Nors buvo pasiryžusi elgtis tvirtai lyg suaugusi ir subrendusi, Tonei sugniaužė gerklę. Ji tebuvo vaikas, kurio mama serga, tad pasijuto visiškai bejėgė.

Akimirksniu ji susmuko į kėdę šalia lovos ir paėmė Evės ranką, o iš virpančių lūpų išsprūdo graudūs žodžiai:

– Oi, mama. Čia aš, Antonija. Aš čia su tavimi, gerai? Grįžau ir pažadu tavęs nepalikti.

Ji pasiliks, kiek tik reikės.

5 skyrius
Evė

Senelis Džozefas sakydavo, kad mūsų šeimos moterys būna arba karštos, arba šaltos. Jei jos elgdavosi rimtai ir tvarkingai, jis galėdavo prisiekti, kad jų venomis teka vokiečių Morganų kraujas.

Senelio tėvas Hermanas (baisios išvaizdos vyriškis, kurį pažinojau tik iš plieninių akių ir žilos barzdos senose nespalvotose nuotraukose) buvo vyno pirklys Morgantaleris iš Mozelio. Įsikūręs Sent Ženevjevos apygardoje Misūryje, jis užsiėmė šimtą akrų dirbamos žemės vynuogėms sodinti ir įkalė nepajudinamus riboženklius.

– Jo rankose viskas augo, – išdidžiai sakydavo senelis; gal tik išskyrus Morgantalerio vardą, perkirptą pusiau, Hermanui atvykus į Jungtines Valstijas. Sakoma, kad mano prosenelis nebuvo patenkintas, kad imigracijos pareigūnai nurėžė pusę jo pavardės; bet jis, kaip doras vokietis, sureagavo stojiškai, ir jo palikuonys – ypač mano senelis – tuo nepaprastai didžiavosi. Tad aišku, kodėl Džozefas Morganas sakydavo, kad jeigu kas nors nesugeba šitaip ramiai elgtis (kaip jo ūmaus būdo nuotaka, mano senelė Šarlotė), tai tikriausiai jų gyslos užterštos nervingųjų Makgilisų klano krauju.

„Ta moteris sugeba vien rūsčiu žvilgsniu išgąsdinti tiek suaugusį vyrą, tiek mažą vaiką“, – pasakodavo visiems, kas netingėjo klausytis. Senelis tikrai buvo savo kailiu patyręs, kaip staigiai gali užvirti Makgilisų kraujas.

Senelė Šarlotė visiems vadovavo tarsi generolė. Net mirties patale ji sugebėjo mus paralyžiuoti vienu žvilgsniu. Nors buvo sulinkusi ir netvirta, o kalbėjo plonyčiu balsu, užtekdavo jai kimiai sukuždėti: „Ša!“, kad visi iškart nutiltų. Būdama šalia jos, aš mikčiodavau, o jai mirus, šio sutrikimo visiškai atsikračiau.

Laimei, motina iš savo vokiečių protėvių paveldėjo ramų temperamentą: buvo stojiška, praktiška ir beveik visada sukalbama. Man atrodo, aš panaši į ją. Labiausiai trokštu taikos ir vengiu konfrontacijų.

Nors genai tie patys, bet mano jaunesnioji sesuo Ana atrodė visais atžvilgiais priešinga. Kaip ir Šarlotė, ji buvo smulkaus sudėjimo ir smarkaus charakterio, nors Ana buvo labiau linkusi elgtis dramatiškai, o ne reikalauti ko nors iš kitų. Anai nusišypsojus, tarytum dangus atsiverdavo ir nušvisdavo paties Dievo šviesa. Jai nuliūdus ar supykus, užplūsdavo viso pasaulio tamsa. Mūsų senelė ją netgi vadindavo Sara Bernar – tai vardas aktorės, tapusios teatro sensacija, kai Šarlotė su Džozefu pradėjo draugauti. Senelė man parodė panelės Bernar nuotrauką ant senos teatro programos, ir aš nusprendžiau, kad ji atrodo kaip suaugusi Ana tamsiais vešliais plaukais ir tamsiais antakiais.

– Ką tik ji vaidindavo, visada sugebėdavo įtikinti, – tvirtino Šarlotė, o aš lygiai tą patį pagalvojau apie Aną.

Sesuo buvo labai lakios vaizduotės, niekada nepamąstydavo prieš kalbėdama, o jos svajonės „netilpdavo į kelnes“, kaip sakydavo tėvelis.

Ji mėgdavo sukti gaublį tėvo kabinete ir aklai besdavo pirštu į tašką, jam sustojus. „Tanzanija! Oi, tikrai, noriu ten nukeliauti, Eve!“ – cypdavo ji, o tada imdavo kalbėti, kaip paliks Blu Hilsą, keliaus po pasaulį ir niekada nesustos vienoje vietoje ilgiau nei kelias savaites. „Mirsiu iš nuobodulio, jei pasiliksiu“, – sakydavo ji, bet aš nekreipdavau dėmesio, nes tai buvo tipiškas Anos elgesys. Ji nejautė ribų ir nuolat perdėdavo.

Kai senelio širdis sustojo, buvau pirmokė, o tėvai su mumis persikėlė iš mažytės trobelės miškingame Morganų valdų gale į didingą Viktorijos stiliaus pastatą, kad palaikytume našlaujančiai Šarlotei draugiją. Neklausdama mano nuomonės, senelė itin susidomėjo manimi su Ana, ypač Ana. Ji liepdavo motinai perrengti mus sekmadieniais po pamaldų, kad galėtume gerti popietės arbatą, tekdavo užsimauti baltas pirštinaites ir laikyti rankas dailiai sudėtas ant nėriniuotų servetėlių, patiestų ant kelių. Neleisdavo kalbėti, kol niekas į mus nesikreipia, tad dažniausiai sakydavome tik „ačiū“ ir „prašom“. Anai tai būdavo žaidimas, proga užsidėti kurią nors siaubingą motinos skrybėlę, o aš niekaip nesulaukdavau, kada ta valanda baigsis. Kai su Šarlote gerdavome arbatą, man patikdavo tik „Earl Grey“, kurią ji pilstydavo iš karšto garuojančio arbatinuko.

Kai būdavo gražus oras, senelė ragindavo tėvą pasiimti mus į vynuogynus, ir jis kartais nenoromis sutikdavo.

Paliepęs man, šešiametei, „prižiūrėti sesutę“, tėvelis eidavo į rūsį patikrinti fermentavimo statinių, o aš mėgindavau neatsilikti nuo trimetės Anos. Net jei motina mus aprengdavo išlygintomis prijuostėlėmis, baltomis kojinėmis ir apaudavo nublizgintais bateliais su dirželiu, Ana pasileisdavo bėgioti takeliais ir prapuldavo, išnykdavo tarp storų vijoklių ir pasislėpdavo, tad kai tėvelis baigdavo dienos darbus, nei jis, nei aš jos nerasdavome. Kartais, ramesnę valandėlę, jei Ana būdavo nusiteikusi elgtis gražiai, susirasdavome žolės plotelį ir gulėdavome ant nugaros, spoksodamos į dangumi skubančius debesis ir kalbėdamos, kokių žvėrių figūras juose matome.

– Ten kiškutis, – sakydavau, – o ten – lokys!

Ana papurtydavo galvą, nuožmiai prisimerkdama.

– Ne, Eve, ten smauglys, – tikindavo mane. – O štai ten – Birmos tigras.

Mūsų požiūriai niekada nesutapdavo. Niekada.

Kaip gali dvi seserys būti tokios skirtingos? – stebėjausi daugybę kartų, bet vis įtikindavau save, kad iš to išaugsime. Bet net ir subrendusios ir pasiekusios paauglystę, beveik neturėjome nieko bendra, išskyrus savo kilmę.

Kai imdavau maištauti, tai reiškė, kad skaitau gotiškus romanus, pasišviesdama žibintuvėliu po antklode, nors laikas miegoti, arba po stalu šeriu vakarienės gabalėlius nukaršusiai senelės kokerspanielei Elsei (kuri galiausiai pergyveno Šarlotę vieneriais metais). Anai atrodė, kad taisyklės tam ir yra, kad jas laužytum, todėl visai nekreipė į jas dėmesio. Nė neketino nustatytu laiku būti namuose ir gerokai sutemus pabėgdavo susitikti su dievažin kuo (nors aš įtariau, kad su kokiu nors berniuku, nes jų užtektinai seiliodavosi dėl Anos), o grįždavo tik po vidurnakčio, dažnai pilnais plaukais šakelių ir purvinais kulniukais. Dažnai atsėlindavo į mano kambarį ir palįsdavo šalia manęs po antklode, tarsi norėdama, kad jos nusikaltimas neliktų be liudininkų.

– Kur buvai? – sušnabždėdavau, negalėdama įžiūrėti jos veido, o ji nusižiovaudavo ir atsakydavo:

– Aiškinausi, kas esu.

Nesuprasdavau, ką ji nori pasakyti.

– Tai gal pasižiūrėk į veidrodį? – kartą pasiūliau, nes tai atrodė logiška mintis. Bet Anos elgesys visada buvo ne logiškas, o neapibrėžtas ir beformis.

– Oi, Eve, gyvenime tiek daug visko, ko paviršiuje nematyti, – sumurmėdavo atsidusdama, tarsi ji viską išmano, o aš – mažvaikė. Tada užsimerkdavo ir snausdavo, kol motina ateidavo žadinti į mokyklą.

Kai kitą savaitgalį tėvelis prieš aušrą ją pagavo lipančią guoba į antro aukšto verandą, pagrasino neleisti jos niekur visus tuos mokslo metus ir dar visą vasarą. Bet įsikišo senelė Šarlotė, kaip dažnai darydavo, ir pasiūlė jam suteikti Anai daugiau laisvės.

– Bent viena iš jų turi drąsos, – šnirpštelėjo ji, o aš iš tėvo veido supratau, kad jam tai nepanašu į teigiamą bruožą.

– Kertu lažybų, kad dėl tos drąsos Helena fon Hagen pakliuvo į bėdą, kai buvo penkiolikos, – atsakė jis, o motina prideramai pasibaisėjo.

Galiausiai tėvelis pasidavė ir Ana visai lengvai išsisuko: teko savaitę dirbti virtuvėje, tai yra skusti bulves ir šveisti puodus. Nors po dviejų bausmės dienų pastebėjau, kad motina perėmė jos darbus, niekam nesakiusi nė žodžio. Nebuvau tikra, ar tėvas žino (bet senelė Šarlotė tikrai žinojo).

Knietėjo ją paskųsti, bet nepaskundžiau, nors negalėjau persiplėšti tarp tėvo ir vienintelės sesers. Vis dėlto nerimavau, kad Ana nesugeba laikytis taisyklių, ir man atrodė, kad niekam nepakenktų pasimokyti, kokios būna blogo elgesio pasekmės. Galiausiai nutylėjau, nes buvau tikra, kad Ana vieną dieną sulauks atpildo ir be mano pagalbos. Ir tikrai man neteko ilgai laukti.

Kai Šarlotė atgulė šeimos kape šalia senelio, o Ana liko be gynėjos, netrukus sesuo pateko į tokią didelę bėdą, kad nebegalėjo iš jos išsikapanoti.

Galbūt, jei Ana būtų labiau Morgan nei Makgilis, ji nebūtų pasidavusi suknelės magijai. Norėjau tikėti, kad dėl antgamtinės jėgos įsikišimo, o ne laisva valia ji atsisakė visų planų, taip rūpestingai jai sukurtų motinos ir tėvelio, ir visos jų išsvajotos mūsų šeimos ateities.

Tik po kurio laiko supratau, kad suknelė jai parodė ateitį, jog elgtųsi, kaip reikia. Bet pradžioje žinojau tik tiek, kad pirmąjį vakarą, ją apsivilkusi, Ana padarė nesuvokiamą dalyką, o kitą dieną visai prapuolė.

6 skyrius
Tonė

Virtuvėje spindėjo vieniša švieselė, kai Tonė atsirakino Viktorijos stiliaus namą, kuriame praleido beveik visus pirmuosius savo aštuoniolika metų. Šį namą su bokšteliais, puošnia apdaila ir juosiančia veranda pradėjo statyti jos proprosenelis Hermanas Morganas, o pabaigė proseneliai Šarlotė ir Džozefas Morganai prieš daugiau nei šimtmetį. Liko nemažai jų praeitį primenančių daiktų, nuo Džordžo periodo laikrodžio, triukšmingai tiksinčio fojė, iki tapytų Šarlotės ir Džozefo portretų, kabančių virš židinio darbo kabinete, ir daugybė sunkių istorinių baldų, su kuriais Evė atsisakė išsiskirti ir kurių buvo pilnos visos pakampės.

Tonė nusivilko paltą ir pakabino jį kabykloje prie durų, jos odą pakuteno šalto oro dvelksmas pro sutrūkinėjusį glaistą, tarytum prisilietė protėvių dvasios. Tonė neišsigando, bet staiga užsinorėjo, kad šalia būtų kas nors šiltakraujis.

Ji nusitempė pirštines nuo pirštų ir susižvejojo rankinėje telefoną. Atsisėdusi fojė ant kėdės stačia atkalte, paskambino Vivjenai ir pasakė, kad kurį laiką nebus mieste dėl šeimos nelaimės. Tada paskambino Gregui, papasakojo, ką kalbėjo daktaras, ir pasakė, kad ketina likti Blu Hilse, kol Evė pabus iš komos. Iki tol ji niekaip negali išvažiuoti, nesužinojusi, ar motina pasveiks.

– O kas, jeigu atsibudusi paprašys, kad pasiliktum?

Tonė tik atsikvėpė ir pasakė:

– Dabar tiesiog tikiuosi, kad apskritai atsibus.

– Bet man tavęs reikia čia, – tarė jis irzliai lyg mažas vaikas, ir ji būtų nusijuokusi, bet pasijuto pervargusi.

– Kelias dienas tau nieko neatsitiks, – pasakė jam, bato galu bilsnodama į grindis.

– Kelias dienas? Manai, tiek užteks?

– Garbės žodis, Gregai, nežinau.

Ji tik buvo įsitikinusi, kad negali palikti motinos, tik ne tokiomis aplinkybėmis, kad ir koks emocinis atstumas jas skiria, o jis juk nemenkas. Tonė savo tėtį garbino nesidrovėdama ir nesivaržydama, vis apkabindavo ir lipniai bučiuodavo. „Kaip mano angelėlis?“ – klausdavo jis kas rytą, pašiaušdamas jai plaukus. Jis nepraleido nė vieno šokių pasirodymo, nors baletą ji šoko apgailėtinai. Kai ji nugriūdavo nuo dviračio ant akmenimis grįsto keliuko ir nusibrozdindavo kelį, bėgdavo pas jį, o ne pas Evę.

Tonės jausmai motinai buvo kur kas labiau kontroliuojami, tik ne spontaniški. Jei elgėsi ne taip meiliai, tai todėl, kad Evė nieko daugiau tarsi neleisdavo. Mama ją tuo pat metu ir atstumdavo, ir tvirtai laikydavo; ir pernelyg saugodavo, ir nebendraudavo, priešingai nei jos itin emocinga dukra.

– Nekenčiu tavęs, nekenčiu! – ji atsiminė, kad dažnokai taip klykdavo Evei audringais paauglystės laikais, o dabar velniškai norėjo tuos žodžius atsiimti. Buvo tikra, kad motina jų neužmiršo. Tonei iš Evės norėjosi daugiau – norėjosi tvirtesnio ryšio; bet tarp jų visada tarytum tvyrojo kažkas, ko negalėjai nusakyti. Kad ir kas tai buvo, ji negalės to atstumo įveikti nei dabar, nei kada nors vėliau, jeigu dabar praras ir motiną.

Atsisveikinusi su Gregu, ji pasvarstė, gal reikėtų ką nors suvalgyti. Bet nors ir praleido vakarienę, nė kiek nesijautė alkana. Nuo nerimo susisuko pilvas. Užuot nuėjusi koridoriumi į virtuvę, tempdama savo krepšį pasuko pro senąjį laikrodį link laiptų. Kaip tik tada rodyklės pasiekė vienuoliktą, jai lipant į antrą aukštą, ėmė mušti valandas, ir nė vienas dūžis nesutapo su jos žingsniais ant laiptų. Bakstelėjusi koja, Tonė atsidarė šešių įsprūdų duris į savo buvusį kambarį su baldakimu dengta lova ir puošniomis užuolaidomis.

– Pakliuvau į suknistą laiko anomaliją, – garsiai ištarė ir metė krepšį ant grindų. Viskas buvo taip pat, kaip paliko po koledžo, nepasikeitė ir nuo tada, kai buvo paskutinį kartą grįžusi prieš dvejus metus: pusiau išnaudoti kvepalų buteliukai ant tualetinio stalelio, meilės romanų prigrūstos lentynos, o spintose pilna drabužių iš mokyklos laikų, tikriausiai jau vėl madingų, jei tik pavyktų į juos tilpti. Tarytum šis kambarys vis laukė, kada ji grįš ir toliau gyvens jame.

Ji buvo įsitikinusi, kad Evė nebūtų jo pavertusi nei svečių kambariu, nei amatų kampeliu, net jei būtų iš tikrųjų pritrūkusi vietos namuose.

Jeigu Tonė įdėtų seną apdulkėjusią „Def Leppard“ kasetę į devintojo dešimtmečio laikų grotuvą, gal Evė pasirodytų tarpduryje ir lieptų „pritildyti tą triukšmą“. Gal tėtis įkištų galvą pro duris vos išaušus ir melodingai sučiulbėtų: „Greitai kelkis, saulute! Laikas į mokyklą!“

Dieve, kaip keista namuose be tėvų, ypač be tėčio. Kai neliko jo energingo balso ir širdingai ištiestų rankų, atrodė, ši vieta neteko savo sielos. Jam mirus, Viktorijos stiliaus namas tapo nenatūraliai oficialus, ir jos su Eve nemokėjo užpildyti tarp jų stojusios tylos.

Užteks tų liūdnų minčių, – šniurkščiodama paliepė sau Tonė ir nusivalė nosį rankove. Tada atsegė krepšį ir ėmė raustis, bet nerado, ko reikėjo.

Beskubėdama ji pamiršo įsidėti pižamą. Tad pasirausė po stalčius ir atkapstė nudėvėtus naktinius marškinius su užrašu „Madonos mergaitiškas pasaulio turnė“. Pasižiūrėjo į savo nuvargusį atspindį vonios veidrodyje. „Kas ta pagyvenusi moteris, apsirengusi mano marškinėliais?“ – norėjosi paklausti. Nors kambarys nuo mokyklos laikų liko toks pats, bet ji pati pasikeitė.

Tonė skubiai išsivalė dantis, išjungė šviesas ir palindo po antklode, kaip visada, kvepiančia „Ivory Snow“ milteliais. Kurį laiką gulėjo plačiai atmerkusi akis ir klausėsi. Radiatorius šnypštė nuo kaitros, o namas tyliai girgždėjo ir dūsavo, tarsi būtų gyvas ir kvėpuotų. O visa kita buvo velniškai tylu, nes nebuvo girdėti nei knarkiančio Grego, nei gatvėse po jos butu centriniame Vest Ende judančių mašinų ir žmonių.

Negirdėdama pažįstamų garsų, Tonė jautėsi dar prasčiau. Pagalvojo, gal paskambinti Vivjenai, nes Dimplmanų pokylis jau baigėsi; bet asistentė bus užimta – prižiūrės tvarkytojus, užtikrins, kad visi gautų arbatpinigių ir kad svečiai susiradę paltus pasiektų mašinas. Nors gundė mintis paskambinti Gregui palinkėti labos nakties, Tonė žinojo, kad jam bus įdomiau, ne kaip jai sekasi, o jos reakcija (ar nereagavimas) į pasiūlymą apsigyventi kartu, o ji neturėjo jėgų imtis to klausimo.

Oi, Eve!

Ji pasuko galvą ir prisiglaudė skruostu prie pagalvės. Kas per velniava? Visada maniau, kad gyvensi amžinai. Nemėgink įrodyti, kad klydau, ir nenumirk, nes niekada tau neatleisiu, girdi?

Tonė užsimerkė ir įsivaizdavo motiną, kokią paskutinį kartą ją matė Džono Aštono laidotuvėse, bažnyčios klaupte: nugara tiesi it mietą prarijusi, veidas rimtas, lūpos tvirtai suspaustos į liniją. Grįžusi namo, ji ramiai susidėliojo troškinius ir pyragus, suneštus gero linkinčių draugų ir kaimynų. Netgi parašė padėkos raštelius, sidabrine žila galva palinkusi virš tėčio stalo. „Kol neužmiršau“, – pasakė ji, tarsi Evė kada nors būtų ką nors užmiršusi. Kaip visada, ji buvo tikras stiprybės ir atsparumo įsikūnijimas.

Koks kontrastas – ta liesa moteris ligoninės lovoje, visai nejudanti po balta marška, negalinti kvėpuoti savomis jėgomis, staiga suvokė Tonė ir baisiai išsigando.

Prašau, tegul jos smegenys sugyja, – ėmė melstis, nors net neketino. – Prašau, kad viskas pasibaigtų. Nenoriu, kad ji išeitų.

Valandą ar ilgiau pasivarčiusi, Tonė užsnūdo ir taip kietai įmigo, kad atsibudo tik tada, kai dienos šviesa įspindo pro puošniųjų užuolaidų plyšį. Nepaliaujamas siurblio dūzgimas, sklindantis kažkur iš apačios, pamažu pasiekė ausis.

Jei nebūtų žinojusi, kas ten, gal būtų išsigandusi ir pagalvojusi, kad įsilaužė vagis. Bet koks vagis galėtų griebtis dulkėtų kilimų, prieš imdamas ieškoti sidabrinių įrankių?

Tonė žiovaudama persibraukė susivėlusius plaukus ir pastatė kojas ant grindų. Truktelėjo žemyn naktinius ir nusliūkino žemyn ieškoti senosios namų tvarkytojos, tampančios aplamdytą „Hoover“ siurblį svetainės kilimu. Tik pamačiusi Bridžitą, ji vos neapsibliovė. Ta moteris dirbo Aštonams nuo Tonės senelio Franklino Evanso mirties, kai Tonei suėjo dešimt metų. Ji buvo tokia pat neatskiriama jų gyvenimo dalis kaip senasis Viktorijos stiliaus namas ir dvidešimt akrų vynuogynų.

– Na ir kaip man čia miegoti? – prisiartinusi amtelėjo Tonė, perrėkdama ūžiantį prietaisą.

Moteris suraukė kaktą ir pakėlė akis. Ji vienu staigiu judesiu išjungė siurblį ir pastatė jį stačią.

– Nagi kas čia, taigi mūsų mergytė, gyva ir sveika! Pamačiau lauke mašiną su tuo „Antonijos renginių“ lipduku ir pasakiau sau: „Tai aišku, kad atvažiavo! Juk po tais dizainerių skarmalais, kuriuos ji taip mėgsta, slepiasi aukso širdis.“

Raukšlėtas veidas sušvelnėjo ir Bridžita išskėtė rankas apkabinti Tonę, o ši iškart puolė į glėbį. Prisiglaudė tvarkytojos glėbyje, o akis užplūdo ašaros.

– Kaip čia taip atsitiko? – rydama ašaras paklausė Tonė. – Nesu mačiusi, kad motina sirgtų…

– Panelė Evė išsikapstys, patikėk manim. Ji turi per daug nebaigtų reikalų, – tarė moteris, glostydama Tonės nugarą. – O kodėl vakar auštant sugalvojo lipti į palėpę, net neįsivaizduoju. Matyt, kažkas ją pašaukė, o gal jos smegenys pradėjo keistai veikti prieš insultą.

Bridžita giliai įkvėpė.

– Bet ačiū gerajam Viešpačiui, kad laiku ją radau. Gydytojas sakė, kad jeigu būtų dar ilgiau pabuvusi viena, būtų gal jau buvę per vėlu.

– Taip, ačiū Dievui, – aidu pakartojo Tonė.

Bridžita paskutinį kartą patapšnojo jai nugarą ir atsitraukė.

– Nepamirškime, kad tavo mama – kietas riešutėlis. Juk ji įveikė viską, su kuo teko gyvenime susidurti, ar ne?

Tonė atbula ranka nusišluostė nosį ir linktelėjo sutikdama.

– Gerai, kad atvažiavai, vaikeli, – tarė vyresnioji moteris ir liūdnai nusišypsojo. Jos kadaise varinius plaukus laikas išbalino iki plieninės žilės, o šiurkščios garbanos tik paryškino sugrubusius veido bruožus. – Panelė Evė jau kurį laiką nekreipė dėmesio, kaip gyvena, tai buvau pradėjusi nerimauti. Ji daug ką apleido ir pati apsileido. Jei nebūčiau rūpinusis ir ja, ir namu, viskas būtų sugriuvę jai po kojomis.

Tonė nusitrynė ašaras nuo pavargusių akių.

– Kaip suprasti – viską apleido?

Bridžita juk tikrai perdeda. Aišku, kilimai šiek tiek nusitrynė, o tinkuotos sienos pastebimai sutrūkinėjo. Bet namui – mažiausiai šimtas metų. Nieko keisto, kad truputį dėvisi.

– Viskas atrodo pakenčiamai, – apsidairiusi tarė Tonė. – Kas negerai?

– Kaip čia švelniau pasakius? – Bridžita nusišluostė rankas į dryžuotą prijuostę. – Produktus parduotuvėje perku skolon, o Česteris sako, kad ji kartais ištisus mėnesius pamiršta susimokėti. Bijau, kad vieną dieną išjungs šviesą ir dujas ir liksime šalti tamsoje. O ką tuomet darysime, mmm?

– Visiems pasitaiko pamiršti vieną kitą sąskaitą, – atšovė Tonė, įsižeidusi nuo minties, kad motina galbūt nebėra tokia absoliučiai savarankiška, kokia buvo visą Tonės gyvenimą. – Jeigu jai reikia pinigų, padėsiu, kol ką nors sugalvosime, – pasiūlė ji. Mažų mažiausiai ji galėtų padengti vietines Evės skolas, kol motina pasveiks. – Palauk, susirasiu čekių knygelę. Galėsi pasakyti, kam dar nesumokėta, o aš pasivažinėsiu po miestelį ir su visais atsiskaitysiu.

Tonei tai atrodė gana logiška, bet Bridžita tik įsispoksojo, lyg jai būtų varžtelis atsisukęs.

– Einu pasiimsiu rankinę, – tarė Tonė ir pasuko prie durų.

Toli nenuėjo, nes Bridžita pačiupo už riešo.

– Ne, vaikeli, negaliu tau leisti, – pareiškė vyresnioji moteris, nuo išgąsčio išplėtusi akis. – Tavo motina verčiau mirtų, bet neleistų, kad apmokėtum jos sąskaitas. Be to, problema daug didesnė.

– Nesuprantu.

Bridžita elgėsi visai nesuprantamai.

Evė visuomet spaudė centą prie cento. Ji net tvarkė visas vyninės sąskaitas, kai numirė senelis Evansas, o Džonas Aštonas perėmė vynuogyno valdymą. Kiek Tonė žinojo, vyninė visada dirbo pelningai; ne ypač, bet užtekdavo, kad šeima gyventų be nuostolių. Tai kodėl Evės padėtis staiga taip pablogėjo?

– Kas atsitiko, Bridžita?

– Tiesiog… Na, viskas labai susipainiojo. Net nežinau, nuo ko pradėti, – namų tvarkytoja nutilo, atsikvėpė ir pamojo į galinį koridorių. – Eime, – tarė ji, – ten. Tegul tavo motinos betvarkė kalba pati už save.

Droviai truktelėjusi naktinius žemyn, Tonė paklusniai nusekė ją pro svetainės arką siauru plokštėmis apmuštu koridoriumi link uždarytų dvejų durų, vedančių į darbo kabinetą.

– Štai čia, – tarė Bridžita ir įsiręžusi stumtelėjo duris į šalis. – Tavo motinos chaoso šventykla.

Atidarius pasirodė tikra žmogiška kiaulidė: daugybė popierių, į kuriuos Evė turbūt nekreipė dėmesio, ir krūvos laiškų ir žurnalų, virstančios nuo uždengiamo rašomojo stalo ir iš dėžių, beveik dengiančių kilimą.

– O Dieve, – įkvėpė Tonė.

– Bandžiau suvaldyti reikalus, – tvirtino Bridžita, – bet nepavyko. Panelė Evė bardavosi, kam liečiu, ko dar nespėjo peržiūrėti. Galima sakyti, kai tavo tėvelis pasimirė, ji nenorėjo nė skiautelės paleisti iš rankų.

– Eina sau, – tarė Tonė, nebežinodama, ką sakyti. Ji prasiskynė kelią prie stalo ir pervertė saują vokų, leisdama juos pro pirštus. – Kodėl man nepasakei?

Bridžita šniurkštelėjo.

– Ką galėjau pasakyti, vaikeli? Kad tavo motina visai pasimetusi? Kad nekreipia dėmesio į nieką aplink, nes pasaulis be tavo tėvo jai nepakeliamas?

– Taip, – Tonė linktelėjo, – to būtų užtekę.

Ji spoksojo į netvarką priblokšta, beveik paralyžiuota. Per greitai kvėpuoju, apsisuks galva, susiprato ir prisivertė giliai įkvėpti.

– Tavo mama būtų ištrenkusi mane lauk, jei būčiau tave įtraukusi! – namų tvarkytoja paspyrė perpildytą dėžę mėlyno sportbačio galiuku. – Nieko sau, kur viskas nusirito, jeigu tokia moteris kaip panelė Evelina, visada tokia skrupulinga, leidžia, kad jos gyvenimas va taip subyrėtų. Pradedu galvoti, gal šitas insultas ją ir išgelbės.

Kaip keista taip kalbėti, – pagalvojo Tonė ir jai širdį suspaudė toks nerimas, kokio neteko patirti nuo tada, kai planavo pačias pirmąsias vestuves ir ceremonijoje pasirodė tik trys stygų kvarteto nariai, pagirių kamuojamas jaunikis nerado žiedų, o pastoriui bedieviškai paleido vidurius.

Ji apžvelgė kambarį, kramtydama mažojo pirštelio nagą. Nors čia buvo tikras chaosas, pastebėjo, kad kai ko trūksta.

– Kur tas kompiuteris, kurį nupirkau Evei po tėčio mirties?

Ji net paprašė Grego suinstaliuoti „QuickBooks“ programą, skirtą namų biurui, o pati rūpestingai persiuntė visus kompaktinius diskus ir instrukcijas. Jei motina būtų jį naudojusi, būtų galima patikrinti virtualius pinigų įrašus. Bet to „HP“ stalinio kompiuterio nebuvo matyti nei nagų, nei ragų, bent jau niekas nekyšojo šito naminio sąvartyno paviršiuje.

– Ai, tas daiktas, – tarė Bridžita.

Tas daiktas?

Namų tvarkytoja pamojavo mėlynų venų išraižyta ranka.

– Panelė Evė net neišpakavusi padovanojo jį bibliotekai.

– Ką? – Tonė sugriežė dantimis. Kodėl mama taip pasielgė? Kaip galima tvarkyti tiek daug sąskaitų, jeigu vienintelė dokumentų tvarkymo sistema – tai popieriaus prikimštas kambarys?

– Nekaltink seno šuns, kad nenori mokytis naujų triukų, – Bridžita pagrūmojo pirštu. – Be to, vyninėje yra kompiuterių, bet jie ten visai nepadeda.

– O kas vyksta vyninėje? – paklausė Tonė, galvodama: – Dieve mielas, kas dar?

– Žinau tik tiek, kiek girdėjau, – paaiškino Bridžita ir susigrūdo rankas į prijuostės kišenes. – Prieš šešis mėnesius tas vaikinas, viskam vadovavęs, ėmė ir metė darbą, tai panelė Evė taip ir nepriėmė nieko vietoj jo. Tik išsikraustė iš proto.

– Kaip?

Tonė užsinorėjo kaip reikiant papurtyti Bridžitą, jeigu dar nors minutę nesugebės nieko paaiškinti.

Bridžita susiraukė.

– Tavo mama ėmė ir sudarė sandėrį su velniu, – tarė ji. – Leido vienam Kamingsų vaikui kišti nosį į reikalus. Kai sužinojau, nuo kėdės nugriuvau. „Panele Eve, gal visai iš proto išsikraustėte?“ – paklausiau, bet ji pasakė, kad taip protingai dar nieko anksčiau nedarė.

– Kuriam Kamingsų vaikui?

– Jauniausiam.

Hanteriui, – pagalvojo Tonė, prisiminusi tylų, bet dailios išvaizdos paauglį, visur sekiojusį savo vyresniuosius brolius, vėliau tapusius garsiais sportininkais, ir spoksojusį į ją kitapus prekystalio tą vasarą, kai ji dirbo „Tastee Freeze“.