Читать книгу: «Apgultis 13», страница 3
Tačiau Šandoras vėl jį paragino, ir kai Josefas suirzęs sudejavo ir pasisuko, išvydo, kad bičiulis jau pusiau atsimainęs, galva ir kaklas apžėlę plaukais, nagai daug ilgesni už Josefo, purvinesni, kad po jais įstrigę arklių ir žmonių odos, mėsos ir dar kažko, kad iš bado, dėl žaizdų ir traumų šis tegali šliaužti keturiomis.
– Man tavęs reikia, – suriaumojo Šandoras, bet tuo metu jau buvo toks išsekęs, kad pasigirdo tik kosėjimas, lyg balso stygos gerklėje būtų per smarkiai atsipalaidavusios ar susidėvėjusios per triukšmą, o prabilti garsiau nei inkštimu jam prireikė paskutinių jėgų.
Manęs reikia?– stebėjosi Josefas, pakildamas nuo gulto ir prisitraukdamas Šandoro galvą prie krūtinės. – Tu nežinai, ko tau reikia, – galvojo jis, tarsi Šandoro viduje priešingu ritmu būtų plakęs vienas pulsas ir kitas, degę du troškimai, plėšiantys jį į skirtingas šalis. Josefas jį šitaip mažumėlę palaikė, oda jusdamas ritmingą bičiulio vokų plazdėjimą, prisimindamas, kaip Šandoras puolė iš zoologijos sodo paskui Gergėjų ir Žuži, kaip stengėsi pakelti jų susmukusius kūnus, kaip dažnai rasdavo jį pritūpusį prie vieno ar kito negyvo gyvūno narvo, tarsi kilstelėdamas sparną, leteną ar koją galėtų juos atgaivinti. Kartą Josefas matė, kaip Šandoras iš tiesų užsimetė ant savęs žvėrį lyg drabužį ir tarsi tapo juo, atsikratęs žmogiškumo. Bet Šandoras jau tolo priešinga kryptimi, bandydamas bent sąmonėje išlaikyti suvokimą to, kas jis yra, kas buvo, kas jam svarbu.
– Klausyk, Šandorai, – sumurmėjo Josefas, išsigandęs tų permainų bičiulio kūne, tų spazmų, kurie tampė vis dar globiamą draugo kūną. – Privalai susiimti, – prašė jis, – apgultis juk netruks amžinai.
Tačiau Šandoras jau buvo anapus laukimo, Josefas tai žinojo, jis jau peržengė atmintį to, kas įvyko, kas dar įvyks. Tai, ko jam tikrai reikėjo, ko jis troško, jau buvo nesusiję su Josefu, nes ir Josefas Šandorui ėmė nykti, byrėti ir lietis į bendrą karo paveikslą, irti sykiu su sostine ir zoologijos sodu, su padvėsusiais gyvūnais, o kad Šandoras suvoktų išnykęs ir pats, jam trūko šio vieno, paskutinio veiksmo, šios paskutinės paslaugos. Tačiau Josefui visa dar buvo kitaip, dar vis kitaip, nes būdamas šalimais Šandoras padėjo jam laikytis, tarsi jų draugystės galia, juos susiejusi istorija, tie charakterio bruožai, už kuriuos Šandoras jį mylėjo, padėjo Josefui atkurti pačiam save. Jis žvelgė į Šandorą ir matė, kuo karas pavertė draugystę tuomet, kai jau buvo sudorojęs visa kita, – atjautą, išmintį, savivoką, ištikimybę, prielankumą ir meilę, – visas tas kliūtis išlikti, visokiausius dalykus, kurie trukdė užmiršti, kas esi. Kaip tik todėl Josefas ir pavydėjo Šandorui, nes šis užmiršo jį, kaip užmiršo ir tai, kad kareiviai, kuriuos šerdavo liūtui, buvo žmonės, kad kūnai, kuriais mito paukščiai, buvo moterų ir vaikų, kad dar buvo ir jo paties, ir kitų žmonių gyvenimas, kurį galbūt verta išsaugoti.
Kai pagaliau tą naktį pakilo su Šandoru, laikydamas šį ant rankų kaip vaiką, Josefas abejojo, ar įstengs padaryti, ko prašė bičiulis, nes vis dar kabinosi į draugo atminimą, dar nenorėjo su juo atsisveikinti, – tai padarys praėjus tik savaičių savaitėms, o ypač po pokalbių su Zamercevu, išsinešdinus sovietinių medžioklių gaujoms, šį sykį jau išsiblaiviusioms, be arklių, pasišviečiančioms kelią žibintuvėliais ir priekiniais automobilių žibintais, – pasiryžęs atlikti tai, kaip dera. Bet ir šiąnakt išsiruošė lygiai taip pat, žengė pro duris, irdamasis į priekį, sulinkęs nuo Šandoro svorio, po arkų šviesomis ir mirkčiojančiais gatvių žibintais, išsilenkdamas patrulių, tik šie iš tiesų buvo ne patruliai, o likučiai tris dienas siautėjusių kareivių, kuriems vadai leido siaubti miestą.
Tuomet jis jau ne blogiau už Šandorą žinojo, ko šiam reikia, – kaip tik šito Josefas ir nepasakė Zamercevui. Atklibikščiavo prie metro įėjimo ir plačiai pravėręs duris pažvelgė vidun, ir Josefas sudvejojo. Kai Šandoras, priglaudęs galvą prie seno draugo krūtinės, paprašė paguldyti jį ant slenksčio, Josefas nusijuokęs pasakė, kad ne, kad viskas gerai, jie galintys įeiti drauge, nieko čia tokio.
– Prašau, – tarė Šandoras, silpnai trūktelėjęs Josefo glėbyje. – Tu geriau pakėlei sielvartą, sugebėjai iš jo pasimokyti ir sustiprėti.
Sulig tais žodžiais Josefas pagaliau suprato, ko ir kodėl trokšta Šandoras, Josefas prisimins tai kaip akimirką, kai pagaliau pasidavė apgulčiai, šiurpulingai šios logikai, tam, kuo Šandoras tikėjosi virsti, o Josefo jam reikėjo paliudyti. Jis atsisveikino, paguldė Šandorą ir uždarė duris. Liko tik silpnumas atnešus draugą per nusiaubtą miestą, išeikvojus dar likusias menkas jėgas. Uždarė duris ir į jas atsišliejo, ir nuovargis jau buvo per didelis, kad jas vėl atidarytų, net žinodamas, kad daugelį metų kankins košmarai, kad sapnuos siaubo sapnus, kaip daužo duris, klebena rankeną, šaukia Šandorą, kad pabus pažadintas prarasties siaubo, vienas tamsoje su viskuo, nuo ko tapo atskirtas, tarsi nebūtų kaip išsiaiškinti, kur jis yra, kur prasideda ir baigiasi, kol pagaliau supras tai, kas jau nepasiekiama. Tai buvo paskutinė Šandoro dovana jiems abiem – Josefui ir liūtui, tai, ko, jam regėjos, jiems reikia, kad gyventų, tarsi sielvartas turėtų tokią galią, nors galiausiai teliko tik tai, ko troško jis: mirtis prisirišimo, draugystės, meilės – vadink tai, kaip nori, – to, kas jį dar laikė ir priminė, kas jis buvo ir ką per tą laiką išgyveno, kai tąsyk jis troško jau tik vieno, – suriaumoti ir liuoktelėti, – toji akimirka, kai pagaliau tapo kažkuo kitu.
Jūreivio burna
– BUVO 1957-IEJI, IR jūreivis pasidirbo plastikinį laivą. Jis visas buvo perregimas – plastikinis korpusas, plastikinis stiebas, plastikinė burė, – o jūreivis atsigulė jame su maišu ragelių, ąsočiu vandens ir išplaukė iš Budapešto Dunojumi Juodosios jūros link.
– Ar jam pavyko?
– Ne, jį pamatė. Jo laivas yra Nepavykusių pabėgimų muziejuje.
– Ar yra toks muziejus?
– Devintajame rajone. Privati kolekcija. Kada nors nusivesiu.
– Kaip tu ten patekai?
– Papasakosiu vėliau, – gūžtelėjo Judita, jos oda buvo labai tamsi net kaip vengrės, o ilgi plaukai išsidraikę ant pagalvės kaip juodos saulės spinduliai.
Juditos dukrai Jankai buvo penkeri, jos plaukai buvo tokie pat tamsūs. Mergaitė stovėjo tarpdury pirmą naktį, kai parnešiau jos motiną namo. Tai buvo paprasto flirto finalas, Judita nudavė esanti įkaušusi, pamiršusi atsargumą ir daranti tai, ko niekuomet nebuvo nutikę su jokiu vyru, mat ji parodė, kur gyvenanti, – o aš laikiau ją už rankos sakydamas, kad tokios būklės moteriai – ji kikeno, žagsėjo, mosavo rankomis man palei veidą – geriau nepasilikti Aštuntajame rajone. Iš tiesų mane sudomino Janka, kai išgirdau, kaip motina ją apibūdino, – kaip jos gyvena, kokie jų namai, ką jos valgo, kur mergaitė žaidžia. Kai mudu atvykome, duris atvėrė sena moteris, kaip spėjau, senelė, – plaukus apsigobusi nėrinių skara, susimetusi į kuprą kitoje atlapų durų pusėje, ji grasino Janką prikulti ir savaitę neduoti pietų, jei toji tuojau pat neisianti namo. Senoji nenustebo, kai mes klupinėdami suvirtom vidun, iš paskos tapseno mažoji Janka ir vis taikėsi sugriebti mamos ranką. Paguldžiau Juditą ant sofos, murmėdamas, kad viskas bus gerai, ji tik norinti miego. Senoji moteris stovėjo įsmeigusi akis į žemę, linguodama galva.
– Juk sakiau jai čia nieko nesivedžioti.
Budapešte ketinau sustoti tik vienai dienai, paskui keliauti į Rumuniją. „Būk, kiek reikia“, – nuramino mane žmona Ana. Mes jau turėjome vaiką, septynerių metų Miklošą, kuris, kaip ir jo motina, troško broliuko ar sesutės, laukė visą savo sąmoningą gyvenimą ir šypsojosi man, kai atsisveikinome oro uoste ir aš kalbėjau vykstąs į šalį, kur vaikų namuose netelpa mažyliai, norintys turėti vyresnįjį brolį. Ana irgi stovėjo šypsodamasi, man kalbantis su sūneliu, glostė jam plaukus, kartkartėm patvirtindama tai, ką sakiau, netgi įsiterpdama apibūdinti, kaip mažoji mergaitė atrodys: bus žalių akių, garbanotų plaukų, tamsios odos; bemindžikuodami, kol man reikės pereiti saugumo patikrą, visi trys ėmėme rinkti vardus – Juliška, Klara, Marija.
Mudu su Ana jau prieš daug metų susitvarkėme įvaikinimo dokumentus, kai paaiškėjo, kad burtai, kurie sukūrė Miklošą, išsisklaidė, išgaravo kartu su buvusiais mūsų pokalbiais (išskyrus apie tai, kaip sekasi sūnui, kiek pinigų reikia darželiui, namams atnaujinti, sąskaitoms apmokėti), kaip ir mūsų pomėgis drauge lankyti koncertus, dailės parodas ir mylėtis – išgaravo visa, išskyrus tuos kelis stiklus vyno, kuriuos išgerdavome vakarais (šiuo klausimu mes dar galėjome sutarti), nors prieš man išvykstant į Budapeštą Ana įsibrovė ir čia, ir vietoj vyno ėmėsi kritikos, kad aš per daug geriąs. Užuot mėginę įveikti šią krizę, mudu nusprendėm, – ar veikiau taip nutarė Ana, – kad mūsų santuoka bus politinė ir mes ką nors įsivaikinsime.
Taigi išklausėme įvaikinimo kursą, kur sėdėjome šalia kitų vilties netekusių šeimų, klausėme paskaitų apie kultūrinį jautrumą, drovėdamiesi atsakinėjome į klausimus apie savo seksualinį gyvenimą, prisiekėme niekada nebandę kvaišalų. Gavome pažymėjimą, iškentėme įprastinį socialinio darbuotojo vizitą: jis miegojo mūsų svečių kambaryje ir padarė vertinamąją išvadą, kad mudu su Ana sieja „labai stiprus draugystės ryšys“, vadinasi, žinojo, jog melavome atsakydami į klausimus apie seksą.
Bet vaiko nebuvo. Jau ne viena agentūra pasakė, kad esame per daug išrankūs, mat norėjome ne vyresnės nei trejų metų mergaitės (nors būtume sutikę paimti ir šešerių) ir iš tos Vengrijos dalies, kuri vadinama Erdėjumi – angliškai Transilvanija, – 1919 metais užleistos Rumunijai pagal Trianono sutartį. Tai buvo Anos manija, paveldėta iš jos mylimo tėvo, – jį pažinojau kaip senuką su iš ausų stirksančiais plaukais, šviesa, krintanti iš viršaus, išryškindavo kraujagysles galvos paviršiuje – mat kas rytą skusdavo ją elektrine mašinėle. Jis nuolat sėdėdavo virtuvėje tame siaubingame name Nort Vorde, ant sienų pasikabinęs senus kalendorius su Vengrijos žemėlapiais iki 1919-ųjų, o juose raudonu rašikliu pažymėta mažyte šiandienos Vengrija. Jos tėvas buvo vienas iš tų piktų nostalgijos kamuojamų žmonių, nepaliaujamai linksniuojančių: Trianonas šį, Trianonas tą, kis Magyarország nem ország, nagy Magyarország mennyország4, šiltai prisimenančių, kiek prarastų žemių Hitleris buvo grąžinęs tarpukariu, griežiančių dantį dėl dviejų milijonų etninių vengrų, įstrigusių Erdėjuje, porinančių, kaip buvo vykdomas jų „kultūrinis valymas“, kaip draudžiama leisti knygas savo kalba, mokyklos uždaromos, ištisi kaimai perkeliami ir jėga asimiliuojami su pietumis, o tokie politikai kaip Čaušesku tik ir svajojo, kad jie visai išnyktų, ir buvo vos sulaikyti nuo genocido, kurį būtų mielai įvykdę, – juk kam laukti trejetą kartų, jeigu nebūtina? – kad nebeliktų nė vieno, galinčio paliudyti, jog ši žemė niekada nebuvo Rumunijos. Tačiau vengrai toliau laikėsi – savo kalbos, kultūros ir tapatybės – ir šitaip jau devyniasdešimt metų.
Anos tėvas išgyveno Budapešto apsiaustį, tad jo tirados apie Erdėjų, apsukusios ratą, neišvengiamai grįždavo prie šios temos. Seniokas dudendavo, kad vengrai neturėję pasirinkimo – iš vienos pusės naciai, iš kitos sovietai, – o Hitleris bent jau žadėjęs grąžinti prarastas šalies teritorijas. „Atplėšta daugiau nei pusė mūsų tautos.“ „Jokia šalis neprarado tiek, kiek mes, o mes netgi priešinomės karui!“ „Prancūzai mūsų nekentė, tai ir buvo Trianono priežastis, paprasčiausi prietarai.“ Jo sąmonėje apgulties vaizdiniai – kareivis po kareivio, mirtis po mirties, alkio, troškulio ir baimės prisiminimai įstrigus Budapešte, ištisa mirties paveikslų eisena – buvo nulemti anų brūkštelėtų Trianono rūmuose parašų. Jam ir jo šaliai teko pakelti apsiaustį – ištverti visa, kas įvyko prieš tai ir po to, ir tik dėl Trianono. Niekas negalėjo pakeisti šio jo įsitikinimo. Girdėjau kiekvieną kartą ten lankydamasis, ir jo naivumas, nesugebėjimas įžvelgti gerokos dozės fatalizmo, tarsi šiame pasaulyje tikrai galėtume tikėtis teisingumo, tiesiog varė mane iš proto, ir dar blogiau, priminė mano tėvą, kuris nenorėjo turėti nieko bendra su šia kovinga negalia ir trokštamu kariniu sprendimu, kaip ir laimingomis Hitlerio reicho dienomis. Mano tėvas norėjo tiesiog užsimiršti sėdėdamas Toronto Sėčėnio klube, gerdamas vengrišką palinką, lošdamas kortomis, laimingas, kad sūnus vedė vengrę ir jo anūkai kada nors kalbės vengriškai. To jam buvo gana.
Tačiau Anos tėvui to nepakako, nepakako ir jai. Ji norėjo našlaitės – pirmiausia dėl to, kad vengrams ir taip buvo labai sunku gyventi Transilvanijoje, o antra, mergaitės vengrų kultūroje nelaikomos žmonėmis (čia Ana išplėtė tėvo pažiūras, jis su tuo nieku gyvu nebūtų sutikęs). Būdama našlaitė, mergaitė neturi jokių vilčių. Tai „kultūrinio gelbėjimo“ aktas, taip pasakė Ana mūsų bylą tvarkančiam darbuotojui, kai šis paaiškino, kad Bukarešto vaikų namuose netelpa romų vaikai, vaikai su ŽIV, net graikų, bulgarų, turkų ir, žinoma, batalionai rumunų vaikų. „Vengrai Transilvanijoje prižiūri saviškius, – paaiškino jis, – jei norite vengrės, Vengrijoje jų begalė.“ Bet Ana purtė galvą. O kai agentūra pagaliau surasdavo mums mergaitę, visada iškildavo kokia nors problema – neužpildyta forma, biurokratinės mašinos sutrikimai, atsirasdavo dar koks nenumatytas procedūrinis mokestis, paskui tekdavo laukti nuo šešių iki aštuonių mėnesių, kol vaiko nebelikdavo. Kai jiems arba mums pavykdavo pasiekti finišą ir gauti bylą – šeimos ir medicininius duomenis, nuotraukas, – Ana nunešdavo visa tai mūsų gydytojui. Šis pakėlęs nuotrauką prieš šviesą svarstydavo: „Matai šituos šešėlius po kairiąja ausimi, šituos iškilimus – čia kažkas įtartino.“ Pakreipdavo nuotrauką: „O galbūt ir nieko.“ Ana pareidavo namo, mąstydavo, gurkšnodama škotišką viskį su burbuliukais, ir po kelių dienų pareikalaudavo daugiau informacijos, tačiau agentūrai niekaip nepavykdavo gauti, ir tada ji atsisakydavo įsivaikinti. Paskui naktimis gulėdavau lovoje klausydamas, kaip Ana kalba per miegus, atsiprašinėja ir meldžia vaiko atleidimo, ir taip talžo kumščiais sau veidą, kad man tekdavo ją prižadinti ir laikyti apkabinus, kol ji išsiverkdavo. Galų gale mudu nusprendėme, kad aš vyksiu į Rumuniją ir gal pačiam pavyks tai, ko neįstengė biurokratai.
– Nepavykusių pabėgimų muziejuje yra burės iš folijos, – vis dar girdžiu Juditos žodžius, jie pinasi, ji tuoj susijuoks. Tas girtumas, suprasiu vėliau, būdavo veikiau apsimestas nei tikras, vaidmens dalis, o mudviem susėdus gerti, tikrai būčiau pirmas susmukęs po stalu. – Tai puikūs veidrodžiai, – tęsia ji. – Vieną dieną, kai danguje nebuvo nė debesėlio, jūreivis iškėlė jas Vengrijos jūroje, ir jos taip spindėjo, kad jis perplaukė nepastebėtas nuo vieno kranto iki kito – snaiperius apakino spindinti armada.
– Vengrijos jūrą? Nėra jokios Vengrijos jūros!
– Yra. Ir ne viena. Tu nieko neišmanai apie šitą kraštą.
– Kur jos?
– Muziejuje kabo žemėlapis. Kada nors aš tau parodysiu.
Kai paties santuoka ima sekti, žmogus leidi sau nuo to pailsėti – ir žengi tą žingsnį taip natūraliai. Gana aiškiai tai supratau Budapešte, kai pakilęs naktimis, Juditai miegant šalia, prisimindavau blogiausią tarpsnį prieš šešetą ar septynetą metų, kai Miklošui buvo vos pora ar treji metukai, – tuomet spoksodavau pro langą, kaip žvelgiu ir dabar, svajodamas, kaip viskas būtų, jeigu pajėgtum visa tai įveikti – ginčus, skyrybas, daiktų dalybas, susitarimus dėl vaiko priežiūros, o paskui, po visko, pradėti iš naujo, – iš pradžių laisvė, vienatvė, vėl kitas ryšys, tuomet santuoka, kuri veikiausiai baigsis taip pat, kaip ir ši. Šioje sekoje, vienaip ją dėliočiau ar kitaip, bėdos kyla iš manęs. Štai jau kiek metų, kai vis daugiau ir daugiau darau tai, ko prašo Ana: surenku skalbtinus drabužius, gaminu valgyti, ką išmanau, nudirbu darbus aplink namus, nuvežu Miklošą, kur reikia, vakarais sėdžiu verandoje su žmona, geriu, šnekuosi, stengiuosi būti malonus, atlieku šimtus smulkių pareigėlių ir paslaugų, akylai atsijoju savo reikmes šalin, kad tik viskas būtų gerai, paskui susirenku savo atlygį – vaiko juoką, dėkingos žmonos šypseną, kaimyno su žemuogių kraitele apsilankymą. Iš paviršiaus viskas regisi tobula, tačiau tai ir tiek, nes tavęs lieka vis mažiau ir mažiau, mažiau ir to, ko išties nori, kol vieną dieną suvoki, kad vienintelis tau svarbus gyvenimas, vienintelė vieta, kurioje egzistuoji, yra viduje, tame pasaulyje, apie kurį jau nebeužsimeni, pripildytame tokių neįgyvendinamų troškimų, kad nėra prasmės apie juos net kalbėti, tai ištisi iš žemėlapio ištrinti aistrų žemynai, iškirpti, bet vis tiek egzistuojantys, net kai tavo žmona ir vaikas kalba su tavimi, o tu dediesi klausąs.
Manau, kad dėl to sykį vienišos komandiruotės metu ėmiau ir atsiverčiau „geltonuosius“ puslapius, ieškodamas palydovių reklamos. Man tai atrodė idealu, ketinimai visiškai aiškūs – vienai šaliai seksas, kitai – pinigai, ir nieko to, ką tekdavo patirti žmonėms, užmezgusiems romanus (pažinojau tokių). Mat antras ryšys reiškė tiek pat kompromisų, kaip ir pirmas, – drebi, kad būsi atskleistas, o aistra tuoj apsilipdo reikalavimų kamuoliu: „Noriu, kad mes kartu kur nors keliautume!“ „Noriu, kad paliktum žmoną!“ „Jei mes ir toliau drauge, tuomet reikia tai daryti atvirai ir garbingai!“ Ir visi tie žmonės, dauguma jų vyrai, bus priversti rinktis tarp šeimos gyvenimo, kurio – išskyrus atsitiktinius nesuvaldomus potraukius – jie tikrai nori, ir to kito, kuris, be anų reikmių, neturi jokio pagrindo. Kam reikia tokios įtampos? Aš geresnių santuokinių santykių nesitikėjau, o paskui tenorėjau ramybės – ir sekso. Vadink jas kaip nori – palydovėmis, prostitutėmis ar kekšėmis, – jos teikia tuos pačius malonumus kaip ir romanas, tik be jokios rizikos.
Išskyrus, žinoma, tą vis didėjančią vienatvę, užgulančią kaskart renkant numerį, į kambarį atsivedant kitą merginą, įteikiant pluoštą grynųjų, kuriuos slapta tam esi atsidėjęs. Kiekvieną naktį, kurią praleisdavau su Judita, nubusdavau trečią ryto, pačiu baisiausiu metu, ir žvelgdavau į žiburėliais mirksintį miestą, Dunojų, galvodamas, kaip išsikrapštyti iš šios padėties, ką dar galėčiau išgelbėti ar atkurti ir ko tam prireiktų.
Tada Judita nubusdavo, jos ranka keliaudavo mano stuburu, ir ji papasakodavo man kitą beprotišką istoriją apie jūreivį iš Nepavykusių pabėgimų muziejaus, ne guosdama mane galimybėmis, o atidėdama sprendimą, neleisdama apie tai galvoti, taigi, kai ji baigdavo, aš būdavau lygiai ten, kur buvęs. Ji tiksliai žinojo, ką daryti, ko aš noriu.
Mes susitikome tik man atvykus į Budapeštą, kai vieną vakarą išėjau, vildamasis užsimiršti mieste, kaip darydavau nesuskaičiuojamuose kituose miestuose, šlaistydamasis iš baro į barą, ieškodamas kieno nors bendrystės, gal verslininko, išėjusio išgerti, bankininko iš Jungtinės Karalystės, gal kokio nors vengro – vyriškių, kurie irgi nusimovė sutuoktuvių žiedus. Man regis, tąkart jis buvo vardu Gergėjus, nusivedė mane į „Tip-Top“ klubą, vieną iš miesto striptizo barų. Buvau pernelyg girtas ir ketinau dar daugiau prisigerti, o ausys gaudė priekaištingai garsėjantį rytinio transporto gaudesį.
Judita buvo viena iš trijų merginų, su kuriomis mes galiausiai susėdom prie vieno stalelio – Gergėjus nužirgliojęs paklausė, ar jos neprieštarautų. Jos neprieštaravo ir nepaisė – sėdėjo vienodomis trumpikėmis, glotniais, giliomis iškirptėmis marškinėliais, gėrė neskiestą vyšnių palinką su ledu. Aš prisėdau prie Juditos – atsigręžusi į mane su rūgščia šypsena, ji paklausė, ką gi veikiu Budapešte.
Už poros valandų stovėjau ant Margaritos tilto apkabinęs Juditą, glostomas to vėsaus vasaros vėjelio, kai gali pasijusti beveik laimingas, kad įkaušęs, nemiegojęs ir tokią ankstyvą valandą dar esi ne lovoje. Aš apgręžiau ją veidu į Margaritos salą, paskui vėl atsukau, kad pažvelgtų į Grandinių tiltą už neogotikinių Parlamento smailių, paskui Elžbietos tiltą, už kurio tolumon vingiuoja žalia upė. Visos merginos, su kuriomis Judita sėdėjo, šoka „Tip-Top“ klube. Ką reiškia „šoka“, puikiai supratau, o Judita žinojo, kad suprantu, ir daug dažniau jos šoka tokiems kaip aš, „vyrams iš vakarų“, kaip ji pati sakė, kurie prisigeria ir permoka „Visa“ kortelėmis, o jeigu jie neprieštarauja išleisti tiek pinigų, merginoms liepiama pasiūlyti ir kitko panašiais įkainiais. Aš taip puikiai visa tai žinojau, kad neklausinėjau, kodėl ji tai daro, kodėl nemeta, kodėl mudu stovime ant tilto penktą ryto.
Jau anksčiau tą vakarą buvau viską išklojęs Juditai – apie Trianoną, Erdėjų, apie Aną ir Miklošą, ir apie mergaitę iš vaikų namų. Tai būta negrabios pastangos užsiminti, kad suprantu ją, kad ir man ne viskas rožėmis klota, bet prisiminęs nuvalkiotas tokių moterų kaip Judita istorijas, – be menkiausio pasirinkimo, žlugus komunizmui nepajėgusių kur nors prisišlieti, priverstų prekiauti grožiu, išsilaikančių penkerius, daugiausia dešimtį metų ir galutinai nuslystančių sekso prekybos laipteliais, išsunktų, priklausomų, mirusių, – supratau, kokios juokingos, kokios pasipūtėliškos buvo mano šnekos.
– Gerai, kad tu vedęs, – pasakė Judita. Į doką įplaukė vienas paskutinių tą naktį kazino laivų – tų Dunojumi plaukiojančių auksinių baržų – plyšauja muzika, plieskia šviesos, vyrai ir moterys prie ruletės stalo lošia ispanišką dvidešimt vieną, šoka. – Vaikui reikia tėčio ir mamos, – tęsė ji, kaip buvo tobulai įgudusi, šliurpdama žodžius, čia pakeldama svyrančią galvą, čia vėl leisdama jai nukarti. Už mūsų tiltu pravažiavo mersedesų palyda – mažesnių sedanų apžiestas limuzinas bulvaru nurūko į Peštą.
– Kur tu gyveni? – paklausiau, primindamas, kad jai metas namo.
– Su motina ir dukra, – atsakė ji ir nutilo.
Paskui ji negreitai prabilo, bet tada jau žinojau, kad ir aš ten eisiu, klupinėdamas Niokerio gatvėmis, klamposiu, kur Judita mostels pirštu, lipsiu laiptais aukštyn pas Janką koridorėlyje.
Buvo toks vyriškis, pasakojo Judita, švedas, jam patikdavo žiūrėti, kaip ji šokdama verkia. Jis visada turėdavo skepetaitę ašaroms nušluostyti. Koks palengvėjimas būdavo žinoti, kad jis vėl atvažiuoja į Budapeštą, vėl kviesis ją ir nereikės apsimetinėti. Jis sėdės, šypsosis vis labiau nušvisdamas, o ji šoks, kol sumirks krūtys, skruostais tekės blakstienų dažai, pakels skepetaitę prie akių ir prispaudusi šoks toliau, jos kūnas jau pats prisimins tas tris pėdas scenos, ir ji šoks iki pabaigos, paskui jis sumokės, švelniai susivynios skepetaitę į plastikinį maišelį ir išvyks.
Papasakojo savo istoriją ir nusijuokė.
– Buvo kartą toks sausumoj įstrigęs jūreivis, kuris bandė priverkt tiek, kad išplauktų į jūrą.
Kai Judita užmigo, sėdėjau ir vaizdavausi tą jūreivį: kiūto ant šaligatvio krašto kažkokiam mieste, kuria liūdniausias istorijas, vildamasis, kad jo ašaros virs vandens keliu ir išneš jį į jūrą. Negi tas akis, pamaniau aš, komunistų vadovams paliepus išlupo sargybinis kokioje nors šiurpioje stovykloje ir padėjo eksponuoti Nepavykusių pabėgimų muziejuje?
Tų jūreivių būta tiek daug. Juditos atsargos neseko. Gulėdavau šalia, žiūrėdamas, kaip ji atbula plaštaka nusibraukia nuo lūpų gėrimą arba mane. Niokeris buvo Budapešto pietryčiuose, kur siaurose gatvelėse secesijos architektūros ornamentus nugulę sluoksniai suodžių, sienos vis dar suvarpytos apgulties ar revoliucijos kulkų, kur ankštose krautuvėlėse ties gatvės kampu rausiesi po supuvusius persikus ir slyvas, parudavusias salotas, geltonus pipirus juodom dėmėm, kur romų vaikai spokso į tave gatvėje ir vypso apsikvaišinę, nutvėrę klijų maišus lyg vištas už kaklų, jų tėvai maknoja pro šalį, pirmyn atgal į rytinę traukinių stotį, kur elgetauja didesni jų vaikai, kur mėlynos vyrų tatuiruotės, keistos raidės ant nugarų ir krūtinių – ne tiek puošmena, kiek slapti pranešimai išrinktiesiems, žinantiems kodą ir galintiems jį iššifruoti, o jų žmonos visai kaip Juditos motina, galvas apsigaubusios skaromis ar šalikais, su krepšeliais aguonų, moliūgų, kanapių sėklų, prekiauja jais pigiau grybų prie sporto stadionų, metro stočių, miesto parkų, ir, žinoma, kekšės, ne tik prie Rakocio turgaus, bet ir giliau, po visą rajoną, kaip niekur kitur nebuvau matęs, išsirikiavusios siaurose gatvelėse, lyg kažkas išmatavęs sužymėjo, kur tiksliai kuriai privalu stovėti, – nėmaž nepanašios į merginas, stoviniuojančias ir plepančias ties sankryžomis Monrealyje, Toronte, Vankuveryje, – o lyg pagal komandą „ramiai“ sustatyta pulko rikiuotė, kurioje viena kita daugių daugiausia kilsteli prie lūpų cigaretę ar išmeta priekin koją.
Janka išeidavo ir pareidavo į būstą, kur mudu su jos motina gulėjome lovoje, nė žodžio netarusi, kur eina, neklaususi leidimo, bet visada pataikydavo grįžti pietų ir labanakt skaitinių iš knygos, kurią sykį man atnešė, – tokią sutrintą, tarsi ją daugybę metų kažkas vartė kas vakarą, pro nugarėlėje peiliu pradurtas skylutes knyga buvo surišta virvės galiukais. Pasakojimas buvo apie vėją – kiekviename puslapyje vėjas plukdė ežeru valtį, dangumi nešė aitvarą, balandžius varpinės link, gainiojo rudens lapus – ir kai skaitydavau, jos akys išsiplėsdavo, tarsi prie paveikslėlio būtų įsivaizdavusi kitokį pasakojimą, kitokius žodžius.
Visa tai telefonu pasakojau Anai, sakydamas esąs Bukarešte, užklodamas vienas gatves kitomis, meluodamas apie Jankos kilmę. Kai Ana svyruodavo – „na, aš nežinau“, kai imdavo neaiškiai mykti, aš porindavau jai, kaip skaitau mergaitei knygą, kuo jos motina vertėsi pragyvenimui, kokia tyli būna Janka, kai puikia vengrų kalba nepasakoja, kaip jų kaimas Erdėjuje atrodė seniau, prieš tėčio mirtį (jau buvau besakąs, kad tėvas žuvo nuo rumuno rankos, bet nusprendžiau nepersistengti), o tai ir privertė jos motiną persikelti į miestą ir pardavinėti save. Motiną suėmė, uždarė į kalėjimą, ir Janka atsidūrė vaikų namuose. Tikėjausi, kad stabčiodamas, kaskart kiek pakeisdamas pasakojimą sukūriau įspūdį, jog gaudau orą, esu susijaudinęs ir, manyčiau, tam tikra prasme ir buvau, ir ne tik nerimaudamas, kad Ana nepagautų manęs meluojant, bet ir dėl priežasčių, visai nesusijusių su šia istorija ir netgi su Janka, priežasčių, kurios šovė man į galvą tik tada, kai pakėliau telefono ragelį ir surinkau savo namų numerį, vildamasis pataikyti akimirką, kai Ana nustebs, bus pagauli ir atvira mano balsui.
– Hm, – atsiliepė Ana. – Nesu tikra… tikriausiai dėl to, kad jai penkeri. Man nepatinka, kad jos motina tebėra gyva, – ji nutilo. – Atsiprašau, kad taip pasakiau. Nelabai gražu…
– Ana, aš sukoriau visą kelią iki Rumunijos. Mes apie tai jau kalbėjome.
– Žinau, žinau. Sakau, kad gal tai ir gera mintis. Tada taip dingojausi. Kuo ji vardu? Janka? Ji kartais galėtų grįžti aplankyti motinos. Galėtume kartais nupirkti ir motinai bilietą, kad atvyktų jos pamatyti… – ji nutilo. – Ne, nieko, – atsiduso.
– Mums reikės daugiau pinigų, – pasakiau. – Yra papildomų mokesčių…
Pirma tikėjausi entuziazmo, o dabar ieškojau ko nors, kas ją krestelėtų.
– Na, žinoma, – atsakė ramiai nusijuokdama.
– Tai imtis? – paklausiau.
– Žinoma, imkis, – atsakė ji greičiau nei pirma, tarsi užsikrėtusi mano jauduliu. – Juk dėl to ten ir esi!
– Buvo kartą jūreivis. Regis, 1967-aisiais…
– Paklausyk, Judita. Noriu su tavim pasišnekėti.
– Tuoj, palauk, – ji nusišypso, ištraukia man iš rankų butelį, kurį buvau pagriebęs, atsuka. – Jūreivis norėjo pasidirbinti tokį greitą laivą, kad korpusas neliestų vandens. Vieną vakarą prisigėrė ir padirbo ratukus, jie buvo kaip balionai, tik su pelekais, pritvirtino juos prie savo automobilio ir įvažiavo į Tisos upę…
– Mums reikia pasikalbėti apie Janką.
– Gali ją paimti, – atsakė ji, dar šypsodama.
– Paimti?
– Aš negaliu ja pasirūpinti, – atsakė ji. – Aš ja nesirūpinu, mama prižiūri, bet ji jau tokia sena. Jankai be manęs bus geriau.
– Čia, kur tu gyveni, ne vieta auginti vaiką. Čia…
– Tavo namai bus daug geresni. Prikimšti pinigų iki stogo.
– Klausyk, jei kalbam apie pinigus…
– Visada, – ji nusijuokė. – Visada kalbam apie pinigus.
– Tu jos motina.
Ji pastatė butelį, priėjo ir pažvelgė man į akis, išsižiojo apnuogindama dantis. Bet paskui kažkaip atsileido, suminkštėjo, pliaukštelėjo, kur buvo sugriebusi mane už marškinių.
– Taip, – pasakė ji. – Aš jos motina, – užsuko butelį, atsisėdo ant lovos ir apkabinusi rankomis kelius pasikišo juos po smakru.
– Tu irgi galėtum atvykti… – drąsiai galėjau tai sakyti. Žinojau.
Ji papurtė galvą.
– Ir ką daryti? – nusijuokė. – Ten ar čia, man vis viena, – ji vėl paėmė butelį. – Buvo vienas jūreivis, kuriam pavyko pasprukti, – bet tik tam, kad išsiaiškintų, jog vieta, į kurią atvyko, ta pati, iš kurios išvyko.
– Gal jau liautumeisi apie tuos jūreivius? Kalbam apie svarbius dalykus. Tai svarbiausias sprendimas tavo gyvenime.
– Negi nenori sužinoti, kas jam nutiko?
– Ne, – atrėžiau. – Ne, nenoriu.
Ji gūžtelėjo, pirštu išvingiuodama jūreivio maršrutą ant savo plikos šlaunies.
– Tai dėl to tu mane parsikvietei pas save, tiesa? – paklausiau. – Dėl Jankos? Štai dėl ko… – apsidairiau po aptriušusį butą, apžvelgiau nusilupusias parketo lenteles, geltonas vandens dėmes ant lubų. – Štai dėl ko mes vis dar čia. Štai dėl ko aš jai skaitau, – lingavau galva. – Juk nemanai, kad patikėsiu, jog tau rūpiu – kad dėl to parsikvietei? Galėtum susirasti daug geresnį už mane. Ir neabejoju, kad susirandi.
Žinojau, kad viskas, ką išdėjau, tiesa, bet vis tiek vyliausi, kad ji paprieštaraus.
– Taip, – atsakė Judita. – Tikrai galėčiau susirasti geresnį, – nusijuokė ji. – Labai lengvai.
– Tai dėl ko?
Ji delsė.
– Dėl tavo žmonos, – atsakė. – Kaip tu ją apibūdinai tą vakarą ant tilto. Man regis… – Judita nusišypsojo plačiausia šypsena. – Man atrodo, kad ji tinkama.
Gyveno kartą jūreivis, kuris sukūrė popierių jūrą. Taip dabar aš vaizduojuos Juditą ir kokia ji buvo tomis savaitėmis, kai mynėme konsulatų, agentūrų, daktarų, netgi miesto politikų slenksčius. Visi krapštėsi galvas ir tuoj pat siekdavo popierių, įspėdami, kad mes per daug skubame, kad taip greitai nepavyks, kad įvaikinimo procesas užsitęs metus, o gal ir ilgiau, kad reikės daugiau pinigų, teko mokėti mokesčius, užsakyti ir atlikti medicininius tyrimus, netgi įteikti įvairių „dovanų ir aukų“. O kitu metu, kol nedaužydavome skylės biurokratijos sienoje, aš būdavau kokiame nors parke, dažniausiai Miesto parke, žaisdavau su Janka, bandydavau mergaitę prisijaukinti, nors dabar man atrodo, jog jai patiko tik dėmesys, kad ir kas jį rodytų, o jos motinos palaiminimas driekėsi paskui mus visur, kur tik ėjome, – į cirką, į atrakcionų parką, Sėčėnio termines pirtis, „Gerbeaud“ kavinę, – beveik kaip nuojauta, aromatas, kaip būsimos tobulos ateities užuomina. Janka įsprausdavo rankutę man į delną ir berdavo klausimus vieną po kito – apie Kanadą, apie ežerus, upes, paukščius, apie Arkties vandenyną – ir jie paskui ilgai aidėdavo man galvoje.
