Читать книгу: «Itališkas mūsų gyvenimas», страница 2

Trečias skyrius

RADOME SAVO PUŠYNĖLĮ – PRIEŠAIS MŪSŲ MIEGAMOJO LANGUS SENAME UŽMIESČIO NAME MARINE, ŠIAURĖS KALIFORNIJOJE. Savo sūnui Maksui radome puikią mokyklą ir susiradome daugybę gerų draugų. Įlankos regionas yra rojus mylintiems maistą, na, o mes nepraleidome progos paskanauti įvairiausių gardumynų. Retkarčiais grįždavome į Los Andželą, kad nusifilmuotume kokiame filme, sudalyvautume kokioje TV laidoje ar kokį kartą per metus suvaidintume kokioje pjesėje San Fransiske ar Marine, tačiau daugiausia dėmesio skyrėme kitiems dalykams, ne karjerai. Pirmą kartą per mūsų bendrą gyvenimą darbas – ar galimybė jį susirasti – nenulėmė, kur ir kaip turime gyventi, ir todėl jautėme ir milžinišką palengvėjimą, ir didelę baimę. Kol bandėme išsiaiškinti, kaip mums dabar reikės gyventi, Džilė neleido man pamiršti, kad iki šiol viskas gyvenime susitvarkydavo, nes mums buvo gera kartu, nes mylėjome vienas kitą. Žinojome, jei puoselėsime savo meilę, visa kita irgi susitvarkys. Todėl nusprendėme naujai atrastą laisvę ir laiką panaudoti vienas kitam pažinti.

Lankėme įvairius kursus. Marino apygarda garsėja visame pasaulyje čia rengiamais saviugdos kursais, tad mums nebuvo sudėtinga susirasti seminarų ir savaitgalio rekolekcijų, kur galėtume panagrinėti vyrų ir moterų paradigmos paslaptis. Lankėme užsiėmimus apie bendravimo meną, klausėmės įvairių ekspertų skaitomų paskaitų apie skirtingus vyrų ir moterų norus. Nuėjome ir į seminarus apie seksą. Apie seksą ir dėl sekso. Ir turiu pripažinti, kad labai nustebau sužinojęs, kiek daug šia tema dar galiu išmokti.

Gyvenome puikiai, kol vieną dieną parduotuvėje kasininkė paprašė manęs pasirašyti. Pažvelgiau atidžiau ir pamačiau, kad ji man ištiesė kažkokio bulvarinio laikraštpalaikio numerį, kurio pirmajame puslapyje puikavosi antraštė „Serialo L. A. Law žvaigždės – keistos seksualinės sektos nariai“. Visiškas absurdas ir informacija čia buvo visiškai klaidinga – jau kurį laiką mes visai ne žvaigždės, mūsų lytiniame gyvenime nėra nieko keisto, o vienintelė draugija, į kurią buvome įstoję per visus mūsų santuokos metus, buvo Šiaurės Kalifornijos automobilių klubas.

Atrodo, kad kažkam būsime pasakę per daug. Tapome tarsi kažkokiais misionieriais, perkeliančiais išorinio pasaulio poras į aukštesnį lygmenį – tik įsivaizduokite, kokia nuobodybė. Praradome kelis draugus. Ėmė mažėti darbų. Tapome atsiskyrėliais, kas mus visiškai tenkino, išskyrus akimirkas, kai filmuose ar per televiziją pamatydavome pažįstamus veidus, atliekančius vaidmenis, kurie mums būtų idealiai tikę. Tokie dalykai vis dar erzino.

Atsirado finansinių sunkumų. Vis dar gyvenome taip, tarsi būtume garsūs ir turtingi, nors iš tiesų nebeliko jokių apčiuopiamų pajamų. Todėl nusprendžiau susitarti dėl mūsų namo Big Sure, Kalifornijoje, įvertinimo. Tai buvo mūsų prieglobstis, mūsų svajonių namelis, įsitaisęs ant keteros tarp kalnų ir jūros, kurį pasistatėme, kai plaukte plaukė televiziniai pinigai. Žinojau, kad Džilei apie tai užsiminti turėčiau labai atsargiai, nes ji dažnai man meiliai kartodavo, kad čia mudu kartu pasensime. Tačiau dabar man buvo baisu, kad mudu kartu tik nuskursime. Negalėčiau pasakyti, kad išlaikyti tą namelį Big Sure mums daug kainavo, juk pasistatėme jį už grynuosius, bet turto įvertinimas parodė, jog jis vertas tiek, kad negalima neparduoti.

Keistas tas žodis namai; skirtingiems žmonėms jo reikšmė vis kitokia. Džilė buvo vienintelis vaikas šeimoje; dėl tėčio darbo visa šeima privalėjo kasmet kraustytis iš vienos vietos į kitą, todėl mokykloje Džilė visada būdavo naujokė. Užaugusi ji tapo tikra namisėda, iš keršto – neva dėl vaikų, nors iš tikrųjų dėl savo pačios dvasios ramybės. Džilei namai yra visa ko pagrindas.

O aš negalėjau sulaukti, kada ištrūksiu iš tėvų lizdo – jie buvo tikrai mieli ir viskas buvo gerai, bet man rūpėjo pamatyti pasaulį, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Ir nors per pastaruosius trisdešimt metų mudu su Džile irgi ne kartą kraustėmės, niekada nesudvejodavau prieš parduodamas vieną, kad įsikelčiau į kitą. Man namai tėra naujo nuotykio pamatas. Šiuo klausimu niekada nesutarėme, o kai pardaviau namą Big Sure, norėdamas sutvarkyti mūsų pašlijusią finansinę padėtį, sudaužiau jai širdį.

Kai Maksas, mūsų jaunėlis, susiruošė studijuoti koledže, ir vėl susikirto mūsų skirtingos tėvystės ir motinystės filosofijos. Džilei buvo labai sunku galų gale nukirpti juos jungiančią bambagyslę. Noriu pabrėžti, kad nesu beširdis – beprotiškai pasiilgsiu Makso. Bet man jo išvykimas studijuoti prilygo šventei. Jis įstojo į pasirinktą koledžą, studijuos savo svajonių profesiją – muziką, todėl labai savimi pasitikėjo ir buvo užtikrintas pasirinkimu. Tiesą pasakius, jaučiau, kad man, kaip tėvui, labai pasisekė – ir tikrai negaliu pasakyti, kad dažnai taip jaučiausi šioje srityje. Bet Džilei jo išvykimas prilygo tragedijai, siaubingai netekčiai, paskutinei uždangai spektaklyje, kuriame ji ištikimai ir ryžtingai atliko savo vaidmenį trisdešimt trejus metus. Taigi, kol aš šaldžiau šampaną, kad atšvęstume naują mūsų gyvenimo etapą, atgautą laisvę, Džilė patyliukais kaupėsi paskutiniam Medėjos veiksmui.

Ir tada susimoviau dar kartą – kol ji bandė atsigauti po šoko netekus namų ir sūnaus, aš pabandžiau ją įtikinti, kad mes būtinai turime nusipirkti namą Italijoje. Šis klausimas jau seniai buvo virtęs mūsų nesantaikos obuoliu. Metų metus beviltiškai bandžiau įtikinti ją, kad turėtume nusipirkti namą Pietų Prancūzijoje – Ramatuelyje, Sen Tropezo kaimynystėje. Čia driekiasi aštuonių kilometrų ilgio paplūdimys, sausakimšas jaunų nuogų merginų. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl Džilės nedomina šis pasiūlymas.

O kai po kelerių metų vienas mano draugas paklausė, kodėl taip noriu namo Pietų Prancūzijoje, paaiškinau, – juk ji arti Italijos. Eureka! Nuo tos akimirkos nuolat bandžiau Džilei įpiršti mintį apie namą Italijoje. O dabar, kai Maksas įstojo į koledžą Niujorke, spustelėjau dar stipriau.

Žinoma, Džilė neprarado šaltakraujiškumo. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl mes, pardavę jos svajonių namus Big Sure, turėtume pulti pirkti dar vieną namą, o juo labiau kone už dešimties tūkstančių kilometrų. Man viskas atrodė aišku kaip dieną: namas Italijoje mums tekainuotų centus, palyginus su pinigais, kuriuos gavome pardavę namą Big Sure; mūsų šeimos lizdas ištuštėjo, liko apleistas; deja, o gal ir visai ne, nebeliko jokių profesinių priežasčių čia pasilikti; tad mūsų gyvenime dabar tinkamas momentas atversti naują puslapį – pramokti naujos kalbos puikioje, ilgą istoriją turinčioje šalyje, susirasti naujų draugų. Dabar pats laikas pakeliauti, kol vis dar pajėgiame savo kojomis užlipti laiptais. Dabar pats metas pasimėgauti šlovinga itališka virtuve, kol dar galime kramtyti nuosavais dantimis. Dabar pats metas vėl prisiminti romantiką, kol dar veikia visos mūsų funkcijos. Džilė nužvelgė mane kaip kokį pamišėlį. Ir netgi blogiau – pasakė, kad neprieštarauja, jei aš tikrai to noriu. Viskas. Tokie žodžiai mane pribaigė. Visuose tuose kursuose puikiai išmokau tik viena – jei ji sako „neprieštarauju, jei tik tu to nori“, tai galvoja visiškai priešingai – „Aš šito nenoriu“. O kam važiuoti į Italiją su moterimi, kuri to visiškai nenori, kuri jaučiasi nelaiminga, kad taip atkakliai siekiu savo tikslų? Šitaip nieko neišdegs. Pasirinkau kitą strategiją – retkarčiais vis primindavau jai šią idėją tarsi bandydamas įtraukti naują patiekalą į valgiaraštį tikėdamasis, kad vieną dieną tai jai patiks ir ji užkibs.

Taigi, po metų, kai mūsų draugė Birgita mus pasikvietė į savo šešiasdešimtojo gimtadienio vakarėlį, supratau, kad pasitaikė puiki proga. Birgita gimė Vokietijoje, gyvena Mil Valyje, Kalifornijoje, su vyru statosi namą Tahou Sityje, bet gimtadienio šventę ji nusprendė surengti Apulijoje, piečiausiame batą primenančios Italijos kulniuko taške. Manau, tai šį bei tą pasako apie Birgitą.

Pasinaudojau šia proga ir pasiūliau Džilei pakeliauti po visą Italijos pusiasalį. Man iškilmingai pasižadėjus nepirkti namo, mudu išskridome mėnesį pakeliauti po Italiją, siekdami patirti tik- rąjį jos skonį.

Draugiją mums palaikė (o trys tai jau visa kompanija, ar ne?) Karolina, kurią Birgita irgi pasikvietė į gimtadienio šventę. Su Karolina susipažinome, kai ji įsidarbino mūsų asmenine asistente (beje, tokio darbo net priešui nepalinkėčiau). Jei turėčiau būti savo paties asmeniniu asistentu, nusišaučiau. O Karolinai darbas patiko. Galbūt todėl, kad pirmuosius ketverius savo gyvenimo metus ji buvo našlaitė Pietų Korėjoje, o po tokios patirties net darbas mums, ko gero, atrodė visai neblogas. Bėgant laikui visi trys taip susidraugavome, – ėmėme kartu keliauti, planuoti darbus ir net auginti šunis, – kad galiausiai mums teko ją atleisti. Dabar ji – mūsų šeimos narė. Jai nesunku keliauti, ji lengvai prisitaiko kitose šalyse – mat vaikystėje su įtėviais gyveno ir Indijoje, ir Pakistane, ir Indonezijoje, o vėliau persikraustė į Europą „daryti karjeros“, kaip sako pati. Ji laisvai kalba penkiomis kalbomis. Nors galbūt angliškai ne taip ir laisvai.

Per šiuos metus Džilė ir Karolina labai suartėjo – tapo neatsk-iriamomis draugėmis, kone sesėmis, įnirtingai palaikančiomis viena kitą, sąjungininkėmis mūsų šeimoje, veiksmingai atsveriančiomis šėlstantį mano vyriškąjį ego. Ir jei pro vieną sugebėčiau ganėtinai lengvai prasibrauti, o kitą, manau, sugebėčiau apeiti, tai būdamos kartu jos suvienija jėgas it kokie gynėjai futbole taip, kad namuose išlaikyti vyriškąjį dominavimą darosi vis sunkiau. Nesakau, kad neįmanoma, tiesiog sunkiau nei anksčiau.

Karolina yra žvėriškai sąžininga. Manau, tai susiję su jos korėjietiškomis šaknimis. Dėl šios jos savybės man dažnai norisi nepastebėtam išsmukti iš namų per užpakalines duris, vos tik ją pamatau ateinant, bet štai Džilei, atrodo, griežta Karolinos meilė metams bėgant darosi vis brangesnė. Praeitais metais, kai mudu su Džile kartu vaidinome spektaklyje, Karolina atėjo pasižiūrėti generalinės repeticijos. Po visko paklausėme jos, kaip jai patiko. Būdama ne iš teatro pasaulio, ji neturėjo jokio supratimo, kaip derėtų elgtis su jautria aktorių savimeile prieš pat spektaklio premjerą, tad tiesiai šviesiai drėbtelėjo Džilei, kad jai reikėtų labiau įsijausti ir vaidinti teatrališkiau. Man net kvapą užgniaužė. Negalėjau patikėti, kad Karolina išdrįso purvinais batais sutrypti asmeninę Džilės erdvę – jos meną. Aš taip niekada negalėčiau. Tačiau Džilė nieko jai nepasakė, tik linktelėjo padėkodama ir kelioms valandoms užsidarė kabinete parepetuoti. Kitą vakarą jos vaidyba įgavo visai kitą svorį ir pavidalą – aišku, neatsirado nieko naujo, viskas buvo kaip anksčiau, tik šįkart ji vaidino daug įtaigiau. Bet jei ją sukritikavęs būčiau aš, ji jokiais būdais nebūtų sutikusi su mano nuomone.

Džilė niekada neperka batų ar suknelių prieš tai nepasitarusi su Karolina, o Karolina nežengs nė žingsnio santykiuose su savo nauju vaikinu prieš tai išsamiai visko neaptarusi su Džile. Jų santykiai išties sudėtingi. Viena kitai jos tarsi veidrodžiai, palaikymo sistemos, tiesos šaltiniai. Nepaisant visko, jos kasdien kankina viena kitą. Karolina pavydi Džilei jos grožio, figūros, pasisekimo – tiek darbe, tiek asmeniniuose santykiuose; o Džilė pavydi Karolinai jos jaunystės, sportiškumo, sugebėjimo prikaustyti visų praeivių gatvėje žvilgsnius, susižavėjusių gerbėjų minios.

Ką apie tai manau aš? Na, galiu pasakyti, kad gyvenimas dar niekada nebuvo toks įdomus. Pabrėšiu, lengva nebuvo, bet užtai labai, labai įdomu. Jei vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros, tuomet mūsų namuose Venera dabar turi daug daugiau įtakos nei kada nors anksčiau. Savo nuomonės ji dabar laikosi daug tvirčiau, daug atkakliau. O tai, kai pavyksta susitarti su savimeile, iš tiesų palengvina man gyvenimą. Juk aš tiesiog noriu duoti Džilei viską, ko ji nori, o dabar jos norus suprantu daug aiškiau.

Taigi, į kelionę leidomės trise. Per mėnesį turėjome nuvažiuoti nuo Alpių iki piečiausio Apulijos taško. Kadangi pagrindinis planuotojas buvau aš, į mūsų maršrutą nebuvo įtraukta bažnyčių, pilių, muziejų ir panašių objektų, bet gana daug dėmesio buvo skiriama maistui ir vynui. Aišku, jei pakeliui pamatydavome kokią įdomią bažnyčią – puiku. Jei muziejaus iškaba mus pakviesdavo pasižiūrėti paveikslų – be jokios abejonės. Bet pagrindinis mūsų tikslas buvo skaniai pavalgyti ir apsilankyti grynai itališkose vietose – daugiausia nedideliuose miesteliuose, apsuptuose kokių gražių vaizdų – jūros, vynuogynais ar alyvmedžiais apaugusiais kalnų šlaitais. Siekėme sulėtinti savo širdis ir mintis, kol jas suderinsime su itališko kaimo gyvenimo ritmu.

Pirmiausia nuvažiavome į Albą, Pjemonte, mano mėgstamiausio vyno, „lėto maisto“³ ir baltųjų triufelių – Italijos virtuvės perlo – tėvynę. Miesto pakraštyje susiradome kuklią nakvynę su pusryčiais. Viešbutėlio savininkė Roberta – gurmanė, tad žinojo visas geriausias vieteles, kur galima paragauti geriausių vietinių patiekalų. Pusryčiams neskubėdami gardžiuodavomės šviežiu jogurtu ir Robertos ką tik surinktomis uogomis, o dienomis važinėdavomės po vynmedžiais apaugusius kalnus tarp mažyčių kaimelių – Barbaresko, Barolo ir Neivės.

Iš ten patraukėme į Činkve Terę šviežiai skrudintų ančiuvių, jauno baltojo vyno, gaminamo iš vynuogių, augančių pakalnėje prie jūros, ir makaronų su pesto padažu – pasta al pesto, nes šis patiekalas kilęs būtent iš čia. Jei pasaulyje ir yra miestelis, gražesnis už Vernacą, tai jo dar nemačiau. Kiekvieną dieną Karolina, kuri laisvalaikiu dar yra ir triatlonininkė mėgėja, vesdavosi mus į kaulus laužančius žygius į vynuogynais apaugusius kalnus ir nuo jų, kad sudegintume bent dalį per pietus suvartotų kalorijų.

Vėliau planavome kelias dienas praleisti svečių namuose Toskanoje, tada patraukti į Sorentą, kur tikėjomės pamatyti (ir paragauti) Neapolio malonumus; tuomet savaitei į Apuliją atšvęsti gimtadienio ir, galiausiai, į Romą, kur pabūsime kelias dienas prieš išskrisdami atgal namo.

Tiesa, iš savo viešbučio Toskanoje dar buvome sugalvoję nulėkti į Spoletą, Umbrijoje, nes vienas draugų draugas mums buvo pasakojęs apie nuostabų restoranėlį ūkyje ant kalno viršūnės, o tokio malonumo praleisti tiesiog negalėjome.

O tada savo žodį tarė likimas. Nakvynės su pusryčiais namai Toskanoje pasirodė visiškai ne tokie, kokių tikėjomės. Jo savininkai, matyt, aistringiausi art deco stiliaus kolekcininkai visame Toskanos regione. Dryžuoti tarsi zebrai šezlongai čia stovėjo prie lūpų formos kavos staliukų, o greta jų – bauhaus stiliaus rašomieji stalai su atlasu aptrauktomis kėdėmis. Kažkoks košmaras. Miegamuosiuose buvo tamsu ir drėgna, o pusryčiai irgi nuotaikos nepakėlė, nes gavome atšalusių skrebučių ir tirpios kavos, tad tuoj po jų kiemelyje surengėme skubų pasitarimą.

– Brangusis, mes nebenorim čia likti.

Pritardama Karolina rimtai linktelėjo.

– Aha, bet jau sumokėjom už tris naktis. Ir ne taip jau pigiai.

Abidvi moterys net išpūtė akis. Jos netarė nė žodžio.

– O kur važiuosim?

– Bet kur, – atsakė Džilė. – Galim anksčiau nuvažiuoti į Sorentą.

– Arba į Pozitaną, – pasiūlė Karolina. – Prieš kelerius metus buvome ten nuvažiavę dienai ir mums labai patiko.

– Aš būčiau linkęs pamėginti laimę tame ūkyje, kur rytojui rezervavome staliuką, – Spolete, – pasakiau aš. – Gal ten ką rasim?

Paskambinau moteriai vardu Džoana Ros, kurią man rekomendavo apie tą vietą papasakojęs draugas. Džoana – amerikietė, prieš kokius dešimt metų su vyru ir sūnumi persikrausčiusi į Spoletą. Prieš tai ji dirbo William Morris agentūroje Niujorke. Pasirodo, kurį laiką ji buvo ir mūsų agentė, bet kadangi dirbo Niujorke, o mes Los Andžele, tai niekad ir nesusitikom.

– Džoana? Labas. Aš – Maiklas Takeris. Na, mes tie žmonės, kurie rytoj pietaus tame ūkyje. Manau, Jūs padėjote tai suorganizuoti?

– Taip, pietūs Patrike.

– Na, vieta, kur apsistojome Toskanoje, tiesiog klaiki, – paaiškinau. – Ar galėtume susirasti ką nors padoraus Jūsų regione? Na, suprantate, prabangos nereikia, bet ten turėtų būti gražu, itališka, žavinga.

– Aš Jums perskambinsiu po dešimties minučių.

Ji užsirašė mano mobiliojo telefono numerį ir padėjo ragelį. Pasijaučiau, tarsi kalbėčiau su savo agentu Los Andžele – tarsi jam šią akimirką tikrai nebūčiau pats svarbiausias žmogus planetoje. Bet mažiau nei po dešimties minučių ji man perskambino suradusi būtent tai, ko prašiau.

– Tai va. Yra toks viešbutis Il Castello di Poreta. Tai keturioliktojo amžiaus pilis. Pažįstu ją renovavusius žmones. Jie ten atidarė nakvynės ir pusryčių namus. Pastatas priklauso komunai, miesto bendruomenei, bet mano bičiuliai sudarė ilgalaikę nuomos sutartį. Jums jie padarys nuolaidą – kaip saviems. Jums ten patiks.

Ji kilniaširdiškai pasisiūlė mus pasitikti prie Spoleto ir palydėti iki Kastelo. Apsikeitėme telefono numeriais ir sutarėme susitikti po kelių valandų. Viešbutyje Toskanoje sukūrėme istoriją, kaip pasikeitė mūsų planai, ir išsiregistravome. Nutaisę atgailaujančius veidus jo savininkai vaizdžiai ir įtaigiai paaiškino, kad negali mums grąžinti sumokėtų pinigų, tad, susikrovę daiktus į automobilį, leidomės Umbrijos link pasitikti savo likimo.

Ketvirtas skyrius

SU DŽOANA SUSITIKOME PRAMONINIAME SPOLETO RAJONE VOLKSWAGEN SALONO STOVĖJIMO AIKŠTELĖJE. Kol ji atvažiavo, pralaukėme gerą pusvalandį ir jau pradėjome nerimauti, kad laukiame ne ten.

– Sveikučiai! Seniai laukiate?

Mes linktelėjome.

– Na, tokia jau ta Italija. Pratinkitės.

Ji kalbėjo su sunkiai apibūdinamu akcentu, sakyčiau, britišku, – ji gimė Anglijoje ir abu jos tėvai buvo britai, – sumišusiu su Niujorko teatro aktorių agentės šnekamuoju dialektu. Tokia kalbėsena – metų metus po keturiolika valandų per parą besitęsiančių grasinimų, gražbyliavimų, derybų ir reikalavimų rezultatas.

– Šokit į mašiną. Palydėsiu jus iki Kastelo.

Pakeliui pravažiavome Ponte delle Torre – nuostabų senovinį akveduką, jungiantį Spoletą ir Monteluką, ir nusekėme paskui mažytį Džoanos fiatą šiaurės kryptimi, senuoju Flaminijos greitkeliu iki Poretos. Šis greitkelis, jungiantis visus miestus ir kaimelius šioje Umbrijos dalyje, yra tas pats garsusis Flaminijos kelias, kurį III a. pr. Kr. romėnai nutiesė nuo Romos iki Riminio. Dabar – aplipdytas degalinėmis, baldų turgeliais, lentpjūvėmis, medelynais – jis labiau primena Pitsburgo priemiesčius. Nuvažiavusi porą mylių, Džoana sustojo šalikelėje, mes už jos ir išlipome iš automobilio.

– Matote tą miestelį ten aukštai viršuje?

Ji parodė į šiaurėje už slėnio stūksantį kalną. Jo viršūnėje bolavo senovinis, siena apjuostas miestas, kokių šiame slėnyje gana daug.

– Ten Kampelo Alto gyvenvietė. O štai ten, – ji parodė į kitą kalvą pietuose, – yra Kastelas. Ten jūs apsistosit. Viduramžiais šiedu miestai kas porą metų pradėdavo kariauti. Matyt, iš neturėjimo ką veikti.

Stačiu keliuku užvažiavome į Kastelą ir, išsitraukę lagaminus iš automobilio, žengėme pro milžiniškus vartus apgriuvusioje pilį juosiančioje sienoje. Prieš mus atsivėrę slėnio vaizdai net kojas pakirto. Pietuose matyti pats Spoletas; šiaurėje – Kampelo Altas, Trevis, o už jų – Spelas, Folinjas ir Asyžius. Kitoje slėnio pusėje – Montefalkas, centrinės Umbrijos vyndarystės centras, o už kalvų – Todis. Šie viduramžių (ir senesni) miestai kalnuose išsibarstę po visą slėnį, o iš jų veriasi neaprėpiami tabako, vynuogynų ir alyvmedžių giraičių laukai. Akimirką mintyse išvydau sceną iš filmo „Prarastas horizontas“, kai įkopę į kalną piligrimai pirmą kartą pamatė mistinį Šangrilos slėnį. Matyt, tas art deco muziejus Toskanoje man visai susuko galvą.

Užsiregistravę viešbutyje, susipažinome su jo valdytoja Luka, kuri mus palydėjo į mūsų kambarius. Džoana viskam vadovavo ir pasirūpino, kad gautume geriausius kambarius su gražiausiais vaizdais. Pakeliui ji mums dar papasakojo pilies istoriją, apie neseniai atliktą pastato renovaciją ir jo persikūnijimą į viešbutį. Pastatų komplekso centre – tarp restorano ir svečių kambarių – nuostabaus grožio koplytėlė, kur viduramžiais dievą šlovino čia gyvenusi šeima.

– Kai komuna išnuomojo šią pilį ir leido ją renovuoti, pareikalavo sutvarkyti ir koplytėlę. Dabar ji naudojama koncertams, meno parodoms, jogos užsiėmimams ir panašiems tikslams.

Šnekučiuodamasi su Luka, Džoana palaukė, kol išsikrovėme daiktus ir patogiai įsitaisėme. O tada susėdome prie staliuko terasoje su Grechetto, vietiniu baltuoju vynu, alyvuogėmis, migdolais ir balzaminiu actu apšlakstytu sūriu – tikriausiai italai negeria, jei nėra ko valgyti. Džoana papasakojo visokiausių įdomybių apie šio slėnio istoriją, umbrus ir etruskus, popiežius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius, įvairiausius mūšius ir apsiaustis. Ir kas tik nebuvo okupavęs Spoleto. Žlugus Romai, čia trumpam įsikūrė gotai, vėliau lombardai (suprask, germanai). Perudža, kiek šiauriau įsikūręs broliškas miestas, kuriam laikui perėmė Spoleto valdžią, bet vėliau čia ir vėl susikirto popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos interesai. Tiesa, Spoletui pavyko atsitiesti III amžiuje pr. Kr., kai miesto gyventojai sustabdė garsųjį karvedį Hanibalą jo negailestingo žygio į Romą metu. Sėdėdami terasoje Kastele, ir gėrėdamiesi slėnio vaizdais, kone galėjome regėti ir girdėti, kaip verda nuožmus armijų mūšis. Žinoma, tada, kai pabaigėme antrąjį Grechetto butelį.

Džoana dar papasakojo apie šv. Pranciškų, kuris šiame slėnyje gyveno XIII amžiuje, ir apie jo įtaką bažnyčiai ir visam pasauliui. Ji tarsi vaikščiojanti enciklopedija, o jos žavingai pasakojimo manierai, matyt, įtakos turėjo skirtingos kultūros – ji savotiškas Alisterio Kuko ir Džekio Meisono mišinys. Pasakodama apie šv. Pranciškų, ji viską pateikė kaip paskalas, gandus, o ne istorinius faktus, tad mums buvo tikrai smagu. Šv. Pranciškaus istorija ganėtinai sudėtinga, ir Džoana pasistengė, kad įvertintume visas jo spalvingos asmenybės savybes.

Kai Džilei smagu, jos akys ima šelmiškai žibėti, o skruostai parausta. Būtent taip ji atrodė sėdėdama terasoje, klausydamasi Džoanos istorijų. Karolina, kuriai paskalos ir gandai būtini kaip oras, irgi buvo sužavėta. O Džoana, kuri turbūt būtų kiekvieno vakarėlio siela, tarsi kempinė gerte sugėrė visą jų dėmesį. Juo daugiau vyno butelių ištuštinome, juo nešvankesnės darėsi jos istorijos, o pasakojimas apie šv. Pranciškaus ir Klaros tarpusavio santykius išvis niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriais dažniausiai mirgėte mirga bulvarinės spaudos puslapiai.

– O kokia tavo gyvenimo istorija? – paklausė jos Džilė, kol susižavėję stebėjome, kaip besileidžianti saulė aukso spalva nudažo visą slėnį. – Kaip tu atsidūrei šioje nuostabioje vietoje?

– Na, mano praeitis tikrai spalvinga, – pakėlusi antakį atsakė Džoana, – ir mano vyras – labai įdomus žmogus.

Nuo pat gimimo Džoana neatskiriama nuo teatro. Jos tėvas – Dankanas Rosas, britų aktorius ir režisierius, atvyko į Jungtines Valstijas maždaug tuo metu, kai Amerikoje prasidėjo regioninių teatrų judėjimas. Kai Taironas Gatris įsteigė savo garsųjį teatrą Mineapolyje, Dankanas Rosas prisijungė prie Sietlo repertuarinio teatro ir netrukus tapo jo meniniu direktoriumi. Jo dukra Džoana, kuri visada buvo linkusi maištauti, pašiurpino savo tėvus atsisakydama universitetinių studijų ir patraukdama tiesiai į profesionalaus teatro sceną Niujorke. Kurį laiką dirbo garsiojoje Elenos Stiuart trupėje La Mama, o vėliau įsidarbino aktorių atrankos agentūroje Džozefo Papo visuomeniniame teatre. Maždaug tada susipažino su Briusu. Visai netrukus jiedu susituokė ir susilaukė sūnaus Mailzo.

– Briusas gali viską, jam visada viskas pavyksta, – pasigyrė ji. – Kai susipažinome, jis vis dar aktoriavo. Vaidino La Mama trupėje nuo pat jos susikūrimo. Taip ir sužinojome apie Spoletą. Trupė buvo čia atvažiavusi per vieną iš savo europinių turų, ir Briusas iki ausų įsimylėjo šią vietą.

Bet tada jis nusprendė, kad pats laikas užsidirbti – juk yra šeima, vaikas ir taip toliau, todėl susidomėjo filmų montavimu ir labai greitai išmoko viską, ko reikia. Maždaug tuo pat metu aš įsidarbinau agente. Tapome įprasta niujorkiečių pora, kurią lydėjo sėkmė. Aš dirbdavau po dvylika, kartais keturiolika valandų per parą, o grįžusi namo dar skaitydavau scenarijus. Briusas užsiėmė reklamų montažu ir irgi užsibūdavo darbe. Mes beveik nesimatėme, neturėjome laiko savo vaikui, tad po kelerių metų nusprendėme viską mesti, persikelti čia ir pradėti viską nuo pradžių.

Briusas norėjo mokytis ir įgijo anglų kaip užsienio kalbos mokytojo kvalifikaciją. Sakau jums, jis viską gali. Dabar jis moko anglų kalbos Italijos kariškius, kas galbūt primena tuos visus senus anekdotus, bet iš tiesų viskas labai rimta.

– O kaipgi tu? – paklausė Džilė.

– Aš prisiduriu pardavinėdama nekilnojamąjį turtą. Na, suprantate, tokiems žmonėms kaip jūs.

Linktelėjau, bet nieko neatsakiau. Džilė nusišypsojo ir papurtė galvą. Tiesiog sėdėjome tylėdami ir mėgavomės puikiais vaizdais, saulėlydžiu ir nuo vyno užliejusia šiluma, glostančia mums nugaras ir maloniai masažuojančia pečius. Paskui paklausėme Džoanos, ar ji nenorėtų prisijungti prie mūsų rytdienos pietums ūkyje.

– Ar kalbate apie Patriką? Mielai. Niekada neatsisakau galimybės ten papietauti.