Читать книгу: «Slapta koncentracijos stovykla», страница 5
6 skyrius
Visi keturi sulaikytieji buvo uždaromi į areštinę – kiekvienas į atskirą kamerą, kad negalėtų tarpusavyje bendrauti ir taip parengti kažkokį bendrą planą, ką turėtų pasakyti per tardymą.
– O dabar – paieška! – pasakė Mazharinas. «Aš einu pas panelę, Kirilas – pas savo vaikiną». O tu, Semionai, ponui Mirončakui viską apversk aukštyn kojomis. Ir savo biure, ir namuose. Taigi, imkime karius į pagalbą ir pirmyn!
– O padavėjas? – paklausė Černychas.
«Taip, padavėju», – nepatenkintas tarė Maharinas. – Gerąja prasme turėtume surengti kratą ir pas jį. Bet mes tiesiog nežinome, kur jis gyvena. Tokia nelaimė.
– Na, paklauskime, – pasakė Černychas. – Kas nutiko?
«Bet faktas yra tas, kad jis greičiausiai mums nieko nesakys». Arba jis meluos“, – sakė Mazharinas. „Kad ką nors iš šios visuomenės gautum, reikia sunkiai dirbti. Tu žinai.
– Žinau, – sumurmėjo Černychas.
– Paklauskime pono Mirončako! – sušuko Martynokas. – Jis tau kai ką pasakys. Jei, žinoma, jis žino…
– Ką, tai idėja! – sutiko Maharinas. – Panas Mirončakas yra išsigandęs žmogus, o jei taip, vadinasi, jis kalbus. Taip pat galite pabandyti. Bet kas jeigu? Taigi jūs klausiate.
– Ir aš paklausiu, – pasitrynė rankas Martynokas. «Dabar aš įsilaužsiu į jo kamerą, padarysiu žiaurų veidą, o jis man pasakys! Palauk manęs čia.
Martynas grįžo po pusvalandžio. Jo veide švietė gudri ir patenkinta šypsena.
– Ir aš jums atnešiau netikėtą staigmeną! – jis pasakė. – Sužinojęs tu uždusi!
«Nekankink savo sielos», – pasakė Maharinas. – Dabar neturime laiko staigmenoms. Pasakyk taip, kaip yra.
– Įsivaizduokite, kad tas pats padavėjas gyvena su pačiu ponu Mirončaku! – iškilmingai paskelbė Semjonas. – Taip! Ir jis visai ne padavėjas, o tikras vokiečių žvalgybos pareigūnas! Atvyko į svarbią misiją iš už fronto linijos! Panas Mirončakas man tai paaiškino lenkiškai, rusiškai ir beveik kiniškai, bet aš pagaliau jį supratau! Viskas.
Macharinas sumurmėjo, Černychas nustebęs sušvilpė.
– O su kokia užduotimi? – paklausė Černychas.
– Na, tu per daug iš manęs nori, – pasakė Martynokas. – Kada turėčiau laiko jo paklausti tokių įdomių detalių? Neturėjau laiko… Panas Mirončakas pažadėjo, kad vėliau viską papasakos. Kiekvienoje smulkmenoje. Po kratos.
«Šios detalės dar svarbesnės už paieškas», – sakė Mazharinas. – Laukti, ar per paieškas ką nors rasime. Ir čia yra informacija. Ir kokia informacija!
– Tai, žinoma, taip… – atsargiai pasakė Martynokas.
«Jei taip yra, tada tau yra nauja užduotis», – sakė Mazharinas. – Mes ieškosime, o jūs – pasikalbėkite su ponu Mirončaku. Ir išimk iš jo viską, ką gali. Bent jau lenkiškai, bent jau rusiškai, bent jau kiniškai.
– Gerai, – sutiko Semjonas. – Bendruosiu su nuostabiu žmogumi – restorano savininku ponu Mirončaku. Jis man pasakys!
* * *
Tiek žalčio moters, tiek jos nuolatinio palydovo paieškos davė rezultatų.
Moteris gyveno viena erdviame bute, apstatytame išskirtiniais prieškario baldais. Su kaimynais ji beveik nebendravo, kaimynai nežinojo, iš ko ji gyvena. Jie net nežinojo, kokia jų kaimyno pavardė. Visi ją vadino ponia Ganna, bet niekas nežinojo, koks jos tikrasis vardas. Šiame bute ji gyveno dar prieš karą, gyveno ir vokiečių valdžioje, o dabar, vokiečiams palikus miestą, taip pat. Ji elgėsi tyliai ir nepriėmė svečių. Tik tiek galėtų pasakyti kaimynai.
Per kratą pas ponią Ganną ar kas ji iš tikrųjų buvo, jie nerado nieko, kas galėtų reikšti, kad ji buvo fašistinės žvalgybos darbuotoja. Jie rado tik kai kuriuos popierius, iš dalies parašytus ranka, iš dalies rašomąja mašinėle. Popieriaus buvo daug – net aštuoni stori rulonai. Visi ryšuliai buvo tvarkingai surišti špagatais, kiekvienas supakuotas į atskirą vandeniui atsparų maišelį. Kas buvo tuose dokumentuose, Mazharinas (būtent jis ir penki kareiviai atliko kratą) negalėjo suprasti. Jis išdarinėja vieną krūvą – ant popierių visur buvo surašyti skaičiai, nupieštos vienos rodyklės, kitos nesuprantamos piktogramos, taip pat žodžiai ir sakiniai, parašyti Macharinui nesuprantama kalba. Ir nieko daugiau.
Be kitų, Mazharinui ieškoti padėjo tas pats strazdanotas kareivis, kuris prieš pasalą uždavė daug klausimų.
– Koks tavo vardas? – paklausė Macharinas kareivio.
– Eilinis Kalininas! – pranešė kareivis, stabtelėjo ir pridūrė: – Ivanas.
– Sakykite, eilinis Ivanai Kalininai, ką manote apie šiuos popierius? – paklausė Macharinas.
«Rimti dokumentai», – svarbiai atsakė kareivis.
– Ir iš kur tu tai gavai?
– Na, žinoma… Jos tvarkingos formos, visos suskaičiuotos ir sutvarstytos, ir net supakuotos, kad nesušlaptų. Akivaizdu, kad jie rimti. Smulkmenos popieriai nebūtų surišti ir supakuoti. Jie jau seniai būtų sudegę krosnyje.
«Ir aš taip manau», – sakė Mazharinas. – Rimti popieriai…
– Kitaip! – sutiko eilinis Kalininas. «Be to, manau, kad jie buvo paruošti siuntimui». Kažkur labai toli. Priešingu atveju, kodėl jie turėtų būti suskirstyti į ryšulius ir supakuoti?
– Ar galėtumėte išsiaiškinti, kas parašyta tuose dokumentuose? – paklausė Macharinas. – Negaliu. Aišku, kad parašyta užsienio kalba, bet tai ne lenkų ar vokiečių. Be to, visokios ikonėlės ir raibuliai…
Eilinis Kalininas paėmė vieną iš popierių ir ilgai žiūrėjo į jį, judindamas lūpas ir raukšlėdamas kaktą. Tada jis padėjo popierių ir pasakė:
– Ne, ir aš negaliu… Taip, aš turiu tik septynerius metus! Čia, ko gero, reikia ko nors mokesnio už mane. Kažkoks profesorius…
– Ai… – susimąstęs pasakė Maharinas ir pažvelgė į kovotojus. – Taigi, taip, broliai. Visus šiuos popierius pasiimame su savimi. Išsiaiškinkime, kas juose parašyta ir nupiešta…
* * *
Kalbant apie kratą name, kuriame tariamai gyveno paslaptinga ne mažiau paslaptingos moters kompanionė, šią kratą Kirilas Černychas atliko kartu su kitais penkiais kariais. Kratos metu nieko kaltinamo nerasta, tačiau informacija, kurią Černychas gavo pakeliui, pasirodė labai įdomi ir reikšminga.
Nepažįstamasis iš tikrųjų gyveno šiame name. Bet jis buvo ne savininkas, o nuomininkas. Taip Kirilui pasakė namo savininkas. Savininkas pasirodė esąs ne paprastas žmogus, bet ne mažesnis nei medicinos profesorius. Taigi bet kuriuo atveju jis prisistatė Kirilu. Be lenkų, savininkas kalbėjo ir rusiškai, tad kalbėjimasis su juo ypatingų sunkumų Kirilui nesukėlė.
Sunkumai slypi kitur. Jie susirūpino nuomininku. Profesorius (gyveno name vienas) apie savo nuomininką beveik nieko nežinojo. Vis dėlto tai jis pasakė Kirilui. Vienintelis dalykas, kurį profesorius pasakė, buvo tai, kad jo nuomininkas atrodė koks nors svarbus valstybės tarnautojas, atvykęs į Krokuvą iš Varšuvos ir kuriam laikui išsinuomojęs kampelį profesoriaus namuose. Tai visa informacija.
– Koks profesoriaus vardas? – paklausė Macharinas.
«Sigmundas Morawieckis», – prisiminė Černychas. – Ir ką? Manai, kad nesi profesorius, bet…
– Gal profesorius, gal ne profesorius, – gūžtelėjo pečiais Maharinas. – Apskritai, tai ne esmė. Esmė kitokia. Pasirodo keista: kodėl šis specialistas iš Varšuvos gyveno pas profesorių? Kodėl, pavyzdžiui, jam nebuvo skirtas koks nors kitas būstas iš vyriausybės fondo, nes jis yra svarbus pareigūnas iš pačios sostinės? Turėčiau tinkamai patikrinti šį profesorių…
«Suprantu», – pasakė Černychas. – Užduosiu paklausimus. Manau, kad Krokuvoje nėra tiek daug profesorių. Profesoriai, jie turėtų būti matomi. Ir jei jis tikrai yra profesorius, jie turėtų apie jį žinoti.
– Pažiūrėk, – įsakė Macharinas. «Ir aš ir Semjonas atliksime tardymus». Tai gi taip. Tu, Semjonai, darei spaudimą restorano savininkui. Tuo tarpu aš pasikalbėsiu su panele. Užduosiu jai porą klausimų. Įskaitant popierius. Šie popieriai mane persekioja.
– Parodyk man šiuos popierius! – paklausė Martynokas. – Norėčiau pažvelgti į juos viena akimi.
– Ten, spintoje, – pasakė Mazharinas. – Imk ir pažiūrėk, jei nori.
Martynokas nusijuokė, priėjo prie spintelės kampe ir atsitiktinai paėmė vieną iš ryšulių, atsargiai išėmė iš vandeniui atsparaus maišelio, atrišo virveles, pritraukė vieną lapą prie akių, paskui antrą, trečią, ketvirtą…
«Žinoma, aš esu labai išsilavinęs žmogus, – ironizavo jis, – bet nepakankamai, kad ką nors suprasčiau iš šių raštų. Sudėtingi raštai, be abejo. O kokia kalba parašyta – taip pat neaišku. Ne vokiškai, tai tikrai. Bent jau galėčiau suprasti vokiškai. Man teko mokytis įvairiausių vokiškų popierių, kai buvau priešakinės žvalgybos herojus. Taigi… Taigi… Bet šitas jau įdomus… Ne, tikrai įdomu! Jis čia ne veltui! Jaučiu, kad čia kažkas yra!
– Apie ką tu kalbi? – nesuprato Macharinas.
– Apie gėlę, – paaiškino Semjonas. – Jis labai įdomus, ši gėlė!
– Kokia dar gėlė? – nustebęs paklausė Macharinas.
«Pažvelkite į tai», – vienu metu tarė Martynokas Mazharinui ir Černykui. – Štai, gėlė. Ant kiekvieno popieriaus lapo. Ir visur – viršutiniame kairiajame kampe. Tikrai labai įdomu.
Ir iš tikrųjų: ant visų lapų viršutiniame kairiajame kampe buvo maža gėlė, pavaizduota ranka. Smerševitai iš smalsumo perėjo per visą krūvą, joje buvo lygiai šimtas lapų ir ant kiekvieno lapo, viršutiniame kairiajame kampe, buvo galima pastebėti tą patį dizainą – gėlę. Be to, visur gėlė buvo visiškai vienoda – iki paskutinio prisilietimo. Martynas suskaičiavo žiedlapius ant dvidešimties gėlių iš eilės – visur buvo šešiolika žiedlapių, ir jie buvo išdėstyti ta pačia tvarka.
– Trafaretas, – pasakė Maharinas. – Tai aišku. Kitas dalykas neaiškus – kam to reikia ant kiekvieno popieriaus lapo? Tai ne dėl grožio! Ir ne palepinti.
Martynokas nieko nesakęs atidarė dar vieną krūvą. Ir ant kiekvieno lapo taip pat buvo gėlė su šešiolika žiedlapių – lygiai tokia pati, kaip ir ant kitų lapų.
– Sutartinis ženklas… – neužtikrintai tarė Maharinas. – Bet daugiau nieko į galvą neateina…
– Palauk minutę! – pasakė Martynokas. – Man atrodo, kad po kiekviena gėle yra vis kitas ir tas pats užrašas. Taip, tai teisinga. Visur du identiški žodžiai… Bah! Taip, tai vokiški žodžiai! tiksliai! Vokiečių! Bet dabar mes juos išversime. Nagi, eik… Weise Camilla – taip čia parašyta. Visur, kiekviename lape – Weise Camilla. Na, Veisai, tai suprantama. Tai reiškia baltą. Bet kas yra Kamilė?
Černychas tik gūžtelėjo pečiais. Bet Maharinas apie tai pagalvojo. Jam atrodė, kad jis kažkada buvo girdėjęs šį žodį. Anksčiau, prieš karą. Teisingai, girdėjau. Jis net prisiminė, kada ir kur tiksliai. Prieš karą jis tarnavo pasienio poste prie Lenkijos sienos. Ten, Lenkijos pusėje, tuo metu buvo vokiečiai. O vokiečiai turėjo gramofoną – didelį, garsų. Jis rėkė beveik nuolat, skambėjo vis daugiau vokiškų dainų. Ar vokiečiai linksminosi, ar taip bandė sunerimti sovietų pasieniečius – kas žino? Vokiečiai turbūt turėjo nedidelį plokštelių pasirinkimą, nes kasdien skambėjo tos pačios dainos. Ir tarp jų yra daina su žodžiais «Du Bist Meine Weise Camilla». Būtent, jame buvo būtent tie žodžiai. Norom nenorom, sovietų pasieniečiai turėjo klausytis šios dainos, o kartu ir gilintis į jos prasmę. «Tu mano balta ramunė» – štai ką reiškė šie žodžiai. tiksliai! Maharinas taip aiškiai tai prisiminė, tarsi šią dainą būtų girdėjęs tik vakar.
Taigi vokiškas žodis «camilla» reiškia «ramunė». Na, kartu bus «balta ramunė». Štai ką reiškė po nupiešta gėle užrašyti žodžiai. O pati gėlė turėjo reikšti ramunėlę.
«Balta ramunė», – garsiai pasakė Maharinas. – Taip, baltoji ramunėlė…
– Ką? – Martynokas ir Černychas pažvelgė į jį.
«Camilla vokiškai reiškia ramunėlę», – paaiškino Mazharinas. – O kartu – baltos ramunėlės. Prisiminiau…
– Taip yra, – pasitrynė kaktą Černychas. – Na, kodėl visas šis kūrybiškumas nupieštas ir užrašytas kiekviename lape?
«Sakau tau, tai sutartinis ženklas», – ne per daug užtikrintai pasakė Maharinas. – Manau, kad taip… Bet nežinau, ką tai galėtų reikšti.
– Gerai, mes tai išsiaiškinsime! – ryžtingai pasakė Martinokas. – Tardykime savo šnipus, jie mums tai paaiškins.
7 skyrius
Restorano «Golden Dove» savininkas ponas Mironchakas buvo palaužtas, išsigandęs ir prislėgtas. O toks žmogus, kaip sako populiari išmintis, gali pasidaryti virvę. O palūžusį žmogų priversti kalbėtis ir iš jo išgauti visokią informaciją – labai paprastas reikalas.
Ir tiksliai. Martynkui net nereikėjo labai klausinėti – Panas Mironchakas numatė visus jo klausimus ir, painiodamas lenkiškus ir rusiškus žodžius, o kartais net į savo kalbą įterpdamas ištisas vokiškas frazes, pasakojo, pasakojo, pasakojo… Tiesa, iš pradžių jis. Martynkas išsigandusiu balsu paklausė, ar verta jo savanoriška pagalba narsiai sovietų kariuomenei ir naujajai Lenkijos valdžiai? Martynokas patikino, kad tikrai bus suskaičiuotas, o tokie žodžiai įkvėpė M. Mirončaką.
Tiesa, reikia pasakyti, kad ponas Mirončakas daug ko nežinojo. Tačiau jis vis tiek pasakė kai ką įdomaus. Taip, jis tikrai buvo vokiečių žvalgybos agentas. Tai yra, ne žvalgyba, o gestapas. O jei dar tiksliau – saugaus namo savininkas. Jo restoranas atliko tokio buto vaidmenį. Žinoma, ne visas restoranas kaip visuma, o atskira restorano patalpa. Taip, taip, ta pati, kurioje susitiko paslaptingasis vyras ir moteris. Buvo labai patogu susitikti ir pabendrauti, nes niekas net negalėjo pagalvoti, kad restorano kambarys yra slapta susitikimų vieta.
Jis buvo užverbuotas dar tada, kai naciai valdė Krokuvą. Na, ką galėjo padaryti vargšas ponas Mirončakas? Ar jis turėjo pasirinkimą? Čia yra vienas iš dviejų dalykų: arba tu sutinki dirbti gestapu, arba rytoj jau nebūsi restorano savininkas, o iš tiesų gali ir nebūti gyvas. Sovietų karininkas turi suprasti, kad neturėjo kito pasirinkimo.
Bet jis niekam nepadarė žalos! Ne ne! Jis tik parūpino vietą kai kuriems žmonėms susitikti, bet kas tie žmonės, apie ką jie kalbėjo už uždarų atskiro kambario durų, nežino. O taip, žinoma, jis spėjo, kad šie žmonės yra tikri fašistų šnipai, bet ką jis galėjo padaryti? Jis mažas žmogus, norėjo išgyventi. Be to, jį įdarbino pats Kaufmanas, ir tai yra baisus žmogus! Sovietų karininkas neįsivaizduoja, koks baisus žmogus yra šis Kaufmanas!
Kai naciai paliko miestą, o Raudonoji armija atvyko kartu su naująja Lenkijos vyriausybe, Panas Mirončakas manė, kad visos jo bėdos ir rūpesčiai už nugaros ir kad jis pagaliau gali lengvai atsikvėpti. Bet jo ten nebuvo. Trečią, o gal ir ketvirtą dieną po vokiečių pasitraukimo moteris atėjo pas poną Mirončaką, tą pačią ponią, kuri prieš tai buvo susitikusi su Kaufmanu atskirame kambaryje. Ir ši moteris pasakė ponui Mirončakui, kad niekas jo gyvenime nepasikeitė, nepaisant to, kad vokiečiai paliko Krokuvą. Tai yra, jis vis dar yra saugyklos savininkas, o žmonės iš Kaufmano vis tiek ateis į restoraną ir pasikalbės už uždarų durų. Žinoma, Panas Mirončakas bandė protestuoti, tačiau moteris jam pasakė, kad jis neturi kito pasirinkimo, o situacija paprasta ir aiški: jei Panas Mirončakas nenorės toliau bendradarbiauti su fašistais, tai rytoj naujoji valdžia žinos, kas. Pan Mironchak iš tikrųjų buvo. Ir tada jam viskas klostysis ne taip gerai. Pasak jų, Raudonoji armija turi specialų padalinį – Smersh, kuris reiškia «mirtis šnipams». Tai yra mirtis tokiems žmonėms kaip ponas Mironchakas. Be jokių variantų. Ir vėl tegul ponas sovietų karininkas pagalvoja – ką galėjo padaryti vargšas ponas Mirončakas?..
O ši moteris dar įsakė, kad vienas žmogus būtų pasamdytas restorane padavėju ir jo neklaustų, kas jis toks, ir neapkrautų papildomais darbais. Ar ponas Mirončakas galėjo nepaklusti šiai moteriai? Negalėjau.
Pan Mironchak nežino, kas yra ši moteris. Jis žino tik viena: anksčiau ji susitikdavo su pačiu Kaufmanu jo restorane, o dabar susitikinėja su kitu vyru. Pan Mironchak taip pat nežino, kas yra šis žmogus. Bet spėja, kad jis visai ne lenkas, o, greičiausiai, vokietis. Panas Mirončakas kartą išgirdo šį vyrą ir padavėją kalbant apie kažką vokiškai. Kodėl lenkas turėtų kalbėti vokiškai? Taigi tas žmogus yra vokietis. O padavėjas irgi vokietis.
Tačiau ponas Mirončakas nieko daugiau pasakyti negali, nes nieko daugiau nežino. Savo restoraną jis teikė tik susitikimams su įvairiais įtartinais asmenimis. Jis parūpino jį vokiečiams ir jiems išvykus. Ir ne savo noru, o vien todėl, kad neturėjo kitos išeities. Sovietų karininkas turi tai suprasti ir pasigailėti pono Mirončako.
Tai viskas, ką Martynkai pavyko sužinoti iš išsigandusio restorano savininko. Nedaug, bet ne daug. Atsikvėpęs Semjonas nusprendė apklausti vieną iš suimtų vyrų. Pagalvojęs apsigyveno ant padavėjo.
Bet tada jo laukė nesėkmė. Padavėjas kategoriškai atsisakė kalbėtis su Semjonu. Jis tik paniekinamai šypsojosi ir suraukė lūpas, apsimesdamas, kad nesupranta rusų kalbos. O gal jis nelabai suprato – kas žino? Semjonas tik mostelėjo ranka ir paliko jį ramybėje. Buvo aišku, kad negalima tiesiog padavėjo paimti priešais. Taip pat antrasis suimtas. Net akistata su plepiu ponu Mirončaku tikriausiai nebūtų privertusi prisipažinti nei padavėjo, nei antrojo suimtojo. Čia reikėjo kitokio, subtilesnio požiūrio.
* * *
Tuo pačiu metu Macharinas apklausė suimtą moterį. Tiesa, jis pasielgė apdairiau nei Martynokas – į apklausą iš karto atsivedė vertėją, kurio paprašė štabe. Vertėjas, jaunas vyresnysis leitenantas, kaip paaiškėjo, be lenkų kalbos mokėjo ir vokiškai.
«Tai gerai», – sakė Maharinas. «Dabar mūsų ponia neišsisuks». Ji turės atsakyti į klausimus – jei ne lenkiškai, tai vokiškai.
Tačiau iš pradžių suimta moteris nepanoro atsakyti nei lenkiškai, nei vokiškai. Macharinas, numatęs tokį posūkį, tik gūžtelėjo pečiais.
«Tu nenori ir tau nereikia», – sakė jis. – Bus tokių, kurie atsakys be tavęs. Pavyzdžiui, restorano savininkas. Jis yra kalbus žmogus. Ir taip pat išsigandęs. Ir kadangi jis bijo, jis tau pasakys ir darys, ką nori. Tikriausiai tu pats tai žinai. Na, o kai jis mums viską papasakos, tada tavo prisipažinimai mums nebus naudingi. Todėl išvadas darykite patys.
– Kas tu esi? – lenkiškai paklausė moteris.
«Aš esu iš Smeršo», – atsakė Mazharinas. – Ar girdėjote tokį įdomų žodį?
Moteris nieko neatsakė, tik įdėmiai pažvelgė į Machariną.
– Matau, girdėjome, – nusišypsojo Maharinas. – Ir todėl jie turėtų žinoti, ką reiškia šis žodis – mirtis šnipams. O jūs, beje, įtariamas šnipinėjimu. Taigi palyginkite.
– Ko norėtum? – vėl lenkiškai paklausė moteris.
– Koks tavo vardas?
«Gana Rylska», – atsakė moteris.
– O kaip tikra?
– Tai yra tikra. Aš lenkas.
– Tarkime, – vėl nusišypsojo Maharinas. – Kiek laiko jus užverbavo vokiečiai? Kas tiksliai jus įdarbino? Abveras? Gestapas? PSO?
Moteris ilgai tylėjo, tada paklausė:
– Jei atsakysiu į jūsų klausimus, ar mano atsakymai bus laikomi garantija?
– Už ką garantija?
– Kad tu išgelbėsi man gyvybę.
«Taigi tu nori gyventi…» Maharinas niūriai nusišypsojo.
«Visi to nori», – atsakė moteris, nutilo ir pakartojo klausimą apie garantijas.
– Tik jei sakysi tiesą. Pirma, tai tiesa, tada kalbėsime apie garantijas», – sakė A. Mazharinas.
«Taip, aš pasakysiu tiesą», – linktelėjo moteris. – Paklausk.
«Aš jau paklausiau», – sakė Mazharinas. – Uždaviau penkis klausimus…
– Taip, – linktelėjo Ganna Rylska. – Prisimenu… Kaufmanas asmeniškai mane užverbavo – devyniolikos keturiasdešimt dvejų.
– Ar tu tikrai lenkas?
– Taip.
– Kodėl Kaufmanui taip patikai?
– Paklausk Kaufmano, – švelniai nusišypsojo moteris.
– Kai sugausime, būtinai paklausime! – šiurkščiai pasakė Macharinas. – Tuo tarpu aš tavęs klausiu.
«Aš esu gydytoja», – po akimirkos atsakė moteris. – Mokėsi Vokietijoje. Žinau vokiškai. Kaufmanui reikėjo būtent tokio agento – turinčio medicininį išsilavinimą. Taip jis man paaiškino.
– Kodėl būtent su medicininiu išsilavinimu? – paklausė Macharinas.
«Turėjau atlikti specialias užduotis». Su medicininiu šališkumu», – vėl liūdnai nusišypsojo moteris.
– Būtent?
«Krokuva yra didelis miestas», – sakė moteris. – Mokslas čia visada buvo plėtojamas. Visas mokslas, įskaitant mediciną. O kur mokslas, ten ir mokslininkai. Krokuvoje visada buvo daug žinomų medicinos mokslininkų. Dažniausiai žydai. Kai vokiečiai įžengė į miestą, visi pasislėpė. Tu supranti?
– Suprantu, – linktelėjo Maharinas. – Jūsų užduotis buvo ieškoti šių pasislėpusių žydų gydytojų ir perduoti juos gestapui…
– Ne visai taip, – papurtė galvą Ganna Rylska. – Taip, žiūrėk. Bet ne tam, kad gestapas su jais susidorotų. Jie buvo reikalingi kitam tikslui – bendradarbiavimui su vokiečiais.
– Tikrai? – Macharinas nepatikėjo.
«Būtent taip», – patvirtino Ganna Rylska. – Už bendradarbiavimą. Mano užduotis buvo ieškoti šių pasislėpusių žmonių Krokuvoje ir įtikinti juos bendradarbiauti su vokiečiais. Suteikti saugumo garantijas vokiečių vardu – nepaisant to, kad dauguma jų buvo žydai.
– O koks tai bendradarbiavimas? Kokia jo esmė?
«Tiksliai nežinau», – sakė Ganna Rylska. «Žinau tik tiek, kad tai buvo apie kažkokius medicininius eksperimentus. Juos asmeniškai prižiūrėjo Kaufmanas. Šiuos eksperimentus jis pavadino labai daug žadančiais. Jis sakė, kad tai naujas žodis medicinoje ir apskritai moksle.
– O tai reiškia, kad šiuose eksperimentuose dalyvavo tie gydytojai, kuriuos jūs suradote ir įtikinote bendradarbiauti?
«Taip», – atsakė moteris, stabtelėjo ir pridūrė: «Matyt, tai buvo tikrai svarbūs eksperimentai».
– Kodėl taip manai? – paklausė Macharinas.
– Tiems gydytojams, kurie sutiko jose dalyvauti, Kaufmanas pažadėjo tiesiog fantastiškas sąlygas. Pinigai, net papuošalai. Ir visiškas imunitetas, nepaisant to, kad dauguma gydytojų buvo žydai. Kaufmanas tiesiog taip nežadėtų…
– Taigi, ar gydytojai sutiko?
«Iš esmės taip», – sakė Ganna Rylska. – Taip, jie neturėjo kito pasirinkimo. Klausimas buvo toks: arba tu sutinki bendradarbiauti su Vokietijos valdžia ir kaip užmokestį gauti visokias pašalpas, arba koncentracijos stovykla ir mirtis. Žinoma, dauguma sutiko bendradarbiauti.
– O kas atsitiko tiems, kurie nesutiko?
– Paklausk Kaufmano apie tai…
Mazharinas kurį laiką tylėjo – susimąstė, ką jam pasakė suimta vokiečių šnipė Hanna Rylska, ir tada paklausė:
– Sakėte medicininius eksperimentus. Kam jie buvo atlikti?
«Kaufmanas šia tema nieko nesakė», – atsakė moteris. – Nors… Kartą per susitikimą restorane per daug išgėrė ir liežuvis atsipalaidavo. Ir jis man pasakė, kad neva buvo atliekami eksperimentai su vaikais.
– Per kokius vaikus? – nustebęs paklausė Macharinas.
«Netoli vakarinės Lenkijos sienos, manoma, yra koncentracijos stovykla», – atsakė moteris. – Jis vadinamas «Weisse Camille». «Baltoji ramunė»
– Kaip? «Mažarinui atrodė, kad jis neteisingai išgirdo.
– Baltoji ramunė, – pakartojo moteris. – Tai vaikų koncentracijos stovykla. Su jais atliekami eksperimentai. Taip Kaufmanas pasakė būdamas girtas.
Maharinas vėl nutilo – šį kartą dėl kitos priežasties. Priežastis buvo aiški – Macharinui reikėjo iki galo suvokti tai, ką ką tik išgirdo, ir užgniaužti visus savo jausmus. Dabar jis turi būti nešališkas, subalansuotas ir šaltas. Jis turi gauti visą įmanomą informaciją iš suimto fašistų šnipo ir tinkamai ją surūšiuoti. O emocijas jis parodys vėliau.
– O kokie tai eksperimentai? – jis paklausė.
«Nežinau», – atsakė Ganna Rylska. – Kiek suprantu, kažkas susiję su naujo vaisto kūrimu. Daugiau nieko nežinau. Kaufmanas man nieko nesakė, o aš neklausiau. Ten, žinote, nėra įprasta užduoti nereikalingų klausimų…
– Kodėl sutikote bendradarbiauti su gestapu? – paklausė Macharinas.
– Ar tau tai tikrai įdomu? – vėl liūdnai nusišypsojo moteris.
– Ne, neįdomu! – netikėtai aštriai net sau atsakė Macharinas.
Staiga jis suprato, kad jam tikrai neįdomu. Pirma, jis žinojo numanomą atsakymą į šį klausimą: jis turėjo kažkaip išgyventi, todėl sutiko. Ir, antra, jis dabar buvo užimtas visai kas kita. Vaikų koncentracijos stovykla «Baltoji ramunė»! Medicininiai eksperimentai su vaikais! Ir taip pat…
Macharinas iš savo stalo stalčiaus išsitraukė šūsnį popierių, surištų špagatu. Tai buvo tie patys dokumentai, kuriuos jis rado per kratą pas priešais jį sėdinčią šnipę.
– Kokie tai popieriai? – jis paklausė. – Nesakyk, kad nieko apie juos nežinai! Jie buvo rasti jūsų bute kratos metu. Lentelėje dar visas vežimas tų pačių popierių.
Moteris tylėjo, aiškiai nedrįso teisingai atsakyti į jai užduodamus klausimus.
«Ant kiekvieno lapo, o tokių lapų yra begalė, viršutiniame kairiajame kampe nupiešta gėlė, o po juo – užrašas vokiečių kalba. Išvertus tai reiškia «baltoji ramunė». Ir ta vaikų koncentracijos stovykla, apie kurią kalbėjote, taip pat vadinama «Baltąja ramune». Ar ne taip?
– Taip, – niūriai atsakė moteris.
– Tai tiesiog leidžia daryti išvadą, kad šie dokumentai yra susiję su koncentracijos stovykla. Ir kadangi straipsniuose yra visokių mokslinių raštų, iš to natūraliai išplaukia kita išvada. Būtent šie dokumentai yra kažkaip susiję su jūsų minėtais medicininiais eksperimentais. Su eksperimentais su vaikais», – patikslino jis. – Aš esu teisus? Klausiu, ar taip?
«Taip», – atsakė moteris tais pačiais vienaskiemeniais.
– Puiku! – Maharinas nesišypsojo, o tiesiog atkišo dantis. – Kaip jūs gavote šiuos dokumentus? Kodėl tavo? Ką turėjai su jais daryti?
«Siųsk į Vokietiją», – atsakė moteris.
– Taigi, į Vokietiją… Kodėl?
– Tai labai svarbūs dokumentai. Paslaptis.
– Kaip ir kodėl juos gavote?
– Dokumentai yra mokslinio archyvo, susijusio su «Baltąja ramune», dalis. Dalį jų vokiečiai išsivežė traukimosi metu, tačiau šią dalį paliko paskubomis. Teko juos vežti į Vokietiją.
– Tu? – patikslino Macharinas.
«Aš ir mano padėjėjai», – sakė moteris.
– Suprask. Jis yra jūsų palydovas ir padavėjas.
– Taip jie. Šie žmonės specialiai atvyko į Krokuvą, kad padėtų man susidėti visus likusius dokumentus ir paruošti juos siuntimui. Jie surinko, paruošė, bet nespėjo išsiųsti.
– Kodėl dokumentai yra Krokuvoje? – paklausė Macharinas.
«Kadangi čia buvo atliktas pagrindinis mokslinis darbas», – paaiškino Ganna Rylska. «Kartais gydytojai eidavo į stovyklą atlikti kokių nors eksperimentų ir tyrimų, bet visada grįždavo. Štai kodėl čia buvo saugoma ir mokslinė dokumentacija.
– Kur tiksliai yra stovykla?
– Jau sakiau, kad nežinau. Kažkur netoli Lenkijos ir Vokietijos sienos. Kartą girdėjau, kaip Kaufmanas ištarė vietovės pavadinimą pokalbyje su gydytoju, kurį įdarbinau. Taip, tai tiesa… Kažkodėl prisiminiau šiuos žodžius. «Bala Glinka» – taip jis pasakė. Man atrodo, kad taip vadinasi miestelis, o gal kokia kita gyvenvietė, kurioje yra taboras.
– Tai buvo glinka… – susimąstęs pakartojo Maharinas.
«Baltasis molis», – pasiūlė vertėjas.
Macharinas vėl nutilo. Iš sulaikyto vokiečių šnipo gauta informacija, anot A. Mazharino, buvo labai svarbi, ir jis neišvengiamai ėmė galvoti, ką su ja daryti. Nors, žinoma, tokios mintys buvo per anksti, nes, matyt, Hanna Rylska dar ne viską pasakė. Maharinas papurtė galvą, kad susivoktų, ir paklausė moters:
– Ar jums pažįstamas šis vardas – Zygmuntas Morawieckis?
«Taip», – atsakė Ganna Rylska.
– Kas šis vyras?
– lenkas, medicinos profesorius. Tai labai gerai žinomas vardas medicinos sluoksniuose ne tik Lenkijoje, bet ir Europoje. Nuo prieškario laikų.
Ji nutilo, matyt, manydama, kad visiškai atsakė į klausimą.
– Papasakok daugiau, – įsakė Maharinas. – Turite ką pasakyti apie profesorių, ar ne?
«Nuo pat operacijos pradžios gestapas norėjo įtraukti jį į bendradarbiavimą», – tęsė Hanna Rylska. «Man buvo duota užduotis bet kokia kaina įtikinti jį bendradarbiauti. Bet aš negalėjau jo rasti. Atrodo, kad jo nebuvo prie vokiečių Krokuvoje. O gal ir buvo, bet sėkmingai slapstėsi. Nežinau… Kaufmanas supyko, reikalavo, kad jį surasčiau, ir per trumpiausią įmanomą laiką. Ir radau jį prieš pat vokiečiams išvykstant iš Krokuvos. Matyt, profesorius nusprendė, kad kadangi vokiečiai išvyksta, jam dabar nėra ko bijoti, ir grįžo namo. Jis turi dvarą Krokuvoje…
– Taip, žinau, – linktelėjo Maharinas. – Ir kas tada atsitiko?
– Ir tada – atėjau į jo namus ir prieš jį išdėliojau visas korteles. O kad profesorius vėl nesiryžtų kažkur dingti, mūsų žmogus apsigyveno savo namuose. Be to, namas buvo stebimas. Užduotis buvo slapta nuvežti profesorių į Vokietiją, o kartu ir likusius dokumentus.
– Ir su kuo profesorius sutiko? – paklausė Macharinas.
«Jis neturėjo kito pasirinkimo». Jau tiksliai sakiau, kaip vyko pokalbis su tais gydytojais, kurie mus domino. Tiksliau, kas domėjosi Kaufmanu ir gestapu. Profesoriui buvo pažadėtos dangiškos sąlygos ne Vokietijoje, o kitoje šalyje, kurioje nėra karo.
– Kurioje valstybėje? – paklausė Macharinas.
«Nežinau», – atsakė moteris. «Žinau tik tiek, kad mokslininkai tikrai buvo vežami per Vokietiją į kitas šalis. Atrodo, kad jie tai slėpė.
– Kam? – paklausė Macharinas.
– Na, tai suprantama! – gūžtelėjo pečiais moteris. – Vokietija pralaimėjo karą. Tai ne mano žodžiai, kažkada taip pasakė pats Kaufmanas. Tačiau darbas, kad ir koks būtų, turi tęstis. Kaufmanas kartą paminėjo, kad tai labai perspektyvus mokslinis darbas, o tuo pačiu ir pinigų uždirbimas. Ir medicinos mokslininkai turi tai atlikti. Be jų darbas sustos. Dauguma tai yra moksliniai darbai. Ar Kaufmanas neturėtų to daryti? Kaufmanas yra organizatorius. Jis tiki, kad šis darbas, o tiksliau – jo rezultatai, po karo jam suteiks klestintį gyvenimą.
– Ar jis tau tai pasakė?
– Žinoma, jis man nieko panašaus nesakė. Bet tai jau aišku. Ten kvepia dideliais pinigais.
– O koks čia darbas? – paklausė Macharinas. – Kokia jo esmė? Bent jau maždaug. Ką tai turi bendro su vaikais?
«Nežinau», – pasakė moteris.
– Oi? – Macharinas nepatikėjo.
– Kokia prasmė slėptis? – Moters balse pasigirdo sumišimas. – Dabar, kai aš tavo rankose? «Ji nutilo ir pridūrė: «Jūs patys sprendžiate – kokia buvo Kaufmano nuoširdumo su manimi prasmė? Kas aš esu jo akyse? Jis turėjo daug tokių kaip aš.
– Ar profesorius Morawieckis žinojo apie darbo, kurį jam pasiūlėte, esmę? – paklausė Macharinas.
– Ne, – atsakė moteris. «Tiesiog turėjau jam pasakyti, kad darbas yra labai įdomus ir daug žadantis. O detales jis sužinos vėliau.
– Na, taip, – nusišypsojo Macharinas. – Tai vadinama kiaulės siūlymu kišenėje.
– Kur jis turėjo dingti? – Hanna Rylska gūžtelėjo pečiais. – Kaip tu sakei? Kiaulė kišenėje? Ar tai rusų patarlė? Geriau kiaulė kišenėje nei mirtis.
– Visą laiką jūs ir jūsų žmonės susitikdavote restorane «Golden Dove» tik trečiadieniais ir sekmadieniais. O paskutinį kartą sulaužėte tvarkaraštį ir susitikote ketvirtadienį. Kodėl?
«Manėme, kad esame stebimi», – atsakė moteris. «Nebuvome tikri dėl to, bet tik tuo atveju, jei nuspręstume žaisti saugiai.» Iš principo pasirodėme teisūs.
«Gerai», – pasakė Mazharinas. – Daugiau klausimų tau neturiu. Dar ne.
– Kas man nutiks? – Ganna Rylska su nerimu pažvelgė į Mazhariną.
