Читать книгу: «Slapta koncentracijos stovykla», страница 2

– Gerai, – trumpai pasakė lenkas ir atsistojo ketindamas išeiti.

– Palauk, – sustabdė jį Martinokas. – Tai viskas, bet ne iki galo. Apskritai, taip. Trečiadienį, pusę šešių vakaro, pasirodysiu jūsų nuostabiame restorane. Su manimi bus ponia, prašau į tai atsižvelgti. Būtų malonu, kad tu ir aš ten pasižiūrėtume vienas į kitą. Ne apsikabinti ar pabučiuoti, o pasižiūrėti vienas į kitą. Kad žinotum, jog esu šalia. Ir kad aš taip pat žinočiau, kad esate šalia. Ir taip apsimetame, kad vienas kito nepažįstame. Ir viskas: mes su panele linksminamės, tu skuti bulves. Ir mes visi laukiame, kol ta pati gražuolė pasirodys su savo vaikinu. O tada laukiame, kol jie išeis, ir judame paskui juos. Tai reiškia, kad jūs esate priekyje, aš ir mano ponia esame šiek tiek toliau. Ir tada elgiamės pagal aplinkybes. Dabar viskas galutinai.

«Atėjau į protą», – atsakė Yang, trypčiojo aplinkui ir pridūrė: «Padarysiu viską». Ar galiu eiti dabar?

«Taip», – pasakė Mazharinas. – Ačiū.

«Ir aš jus taip pat pabarsiu», – atsakė Janas Kitsakas.

– Kodėl mes čia? – nustebo iki šiol tylėjęs Černychas.

«Už tikėjimą», – sakė Yang. «Tu manęs nepažinai, bet vis tiek manimi tikėjai».

– Gerai, – mostelėjo ranka Maharinas. – Ten išsiaiškinsime. Beje, kaip vadinasi tas restoranas?

– Auksinis balandis, – atsakė Jangas. – Ir prie vokiečių taip vadinosi, ir dabar. Tik dabar jis turi kitą ženklą. Anksčiau ji buvo vokiečių kalba, o dabar lenkų kalba.

Jis išėjo. Smerševitai kurį laiką tylėjo.

– Ar manote, kad tai jūsų nenuvils? – pagaliau paklausė Martynokas Macharino.

«Manau, kad ne», – atsakė Mazharinas. – Priešingu atveju, kodėl jis pas mus ateitų? Bet atėjo… Ir dar sutiko sekti tą ponią. Taip pat galėčiau nesutikti. Ne, viskas bus gerai. Protingas vaikinas, jaučiu tai savo žarnyne.

«Gal jis protingas», – nesiginčijo Martynokas. – Bet nesvarbu, kodėl tokia rizika? Galėtume patys sekti. Aš už džentelmeną, Kirilas – už panelę. Arba atvirkščiai. Ir viskas būtų normalu.

«Lenkas yra vietinis», – sakė Mazharinas. – Vadinasi, jis geriau pažįsta miestą. Ir tai labai svarbu stebint. Ką daryti, jei ponia tai supras ar tiesiog pajunta uodegą už nugaros ir nori supainioti savo pėdsakus? Ir tai tikrai jus suklaidins. Bet jei gerai pažįstate miestą, pasistenkite ir lengvai jus taip sumušti! Taigi, manau, šiuo atveju galite rizikuoti.

«Na, taip, taip», – sutiko Martynokas, nors buvo aišku, kad šiuo klausimu jis turi kitokią nuomonę. «Ir dabar, kaip suprantu, turime plačiau pakalbėti apie tą įdomią damą», – sakė Martynok. – O apie visus aplinkinius… Ar aš teisingai suprantu?

– Taip, – trumpai atsakė Maharinas.

– Ir tada, – pasakė Martinokas, – leiskite man pradėti pirma. Nes klausiausi mūsų šlovingojo lenko ir sukūriau įdomią koncepciją.

«Išdėstyk savo koncepciją», – nusišypsojo Maharinas.

«Manau, kad taip», – pradėjo Martynok. – Lenkas teisus – ši ponia labai įdomi. Kol nepasirodėme šiame mieste, ji bendravo su vokiečiais. Bendravau labai artimai, galima sakyti, reguliariai.

«Visų akivaizdoje ir tikrai nesislėpdamas», – prie žodžių pridūrė draugas Černychas.

– Būtent, – sutiko Martynokas. – Ir ne tik su kažkokiu niūriu vokiečiu, bet ir su pačiu velniu… koks jo vardas – Kaufmanas! Apie kieno kruvinus darbus po miestą sklido gandai! Gerai, pakalbėjau… Bet kodėl tas pats Kaufmanas bėgo, o ponia liko? A? Tai rizika! Juk vietiniai žmonės šiek tiek atsigaus, susiprotės – taigi jis šakute pakels būtent šią damą! Neįmanoma, kad jis to nepasiėmė, nes taip nutinka visur. Na, ta pati ponia nesupranta jai gresiančių bėdų? Manau, kad jis supranta. Bet vis tiek jis negalvoja apie pasislėpimą ar, tarkime, persidažyti kokia nors mažiau pastebima spalva. Kodėl taip yra? Bet todėl, kad ji čia turi svarbių reikalų. Labai svarbu, kad ji neturėtų laiko slėptis. O gal ji mano, kad ji nupūs ir žmonės jos neprisimins. Bet kad ir kaip būtų, reikalas atrodo labai rimtas! Tai taip rimta, kad ši ponia net nenori maskuotis! Kaip ji susitikinėjo su Kaufmanu, dabar ji susitikinėja su kokiu nors lenku arba su kuo jis iš tikrųjų yra. Toje pačioje vietoje ir tomis pačiomis dienomis. Tai smagioji dalis! Belieka tik išsiaiškinti, kas yra šis paslaptingas dalykas. Nužudyk mane vietoje, bet aš vis dar negaliu patikėti, kad ji eina į šią užkandinę tik pavakarieniauti. Reguliariai, du kartus per savaitę, griežtai devyniolika nulis-nulis. Kaip, žinote, koks nors tarptautinis traukinys maršrutu Odesa–Paryžius! Fu! – ir Semjonas Martynokas pavargęs iškvėpė, baigęs tokią ilgą kalbą.

«Taip, atrodo, kad reikalas gerai žinomas», – pasiūlė Kirilas Černychas. «Ji yra vokiečių šnipė, tai faktas». Anksčiau ji dirbo gestape, dabar ji dirba kitam. Arba vis dar ant jo, bet per trečiąją šalį. Per tą lenką… Jis, vadinasi, duoda jai užduotis, ji jam atsiskaito. Neįmanoma, kad vokiečiai, besitraukdami, nepaliktų čia savo agentų. Taigi ji tokia agentė.

«Gal taip ir yra», – susimąstęs pasakė Macharinas. – O gal kaip nors kitaip. Nes ji elgiasi pernelyg atvirai. Galima sakyti – viskas per akis, nuo galvos iki kojų. Kažkaip ne visai šnipiška…

– Ir labai panašus į šnipą! – nesutiko Martinokas. «Žinote, saugiausia slėptis, kai matote.» Niekas nepagalvos, kad tu slepiasi, vadinasi, niekas į tave nekreips dėmesio. Tai vadinasi… po velnių, pamiršau žodį!

«Tai paradoksas», – pasiūlė Mazharinas.

«Gal tai paradoksas», – sutiko Martynokas. – Dėl paprasto auklėjimo sunkiai prisimenu visokius gudrius žodžius.

– Taip, bet mūsų lenkas vis tiek atkreipė į ją dėmesį! – nenorėdamas pagaliau susitarti su Martynoku, – pasakė Macharinas.

– Na ir kas? – nusijuokė Martinokas. – Ar daug tokių žmonių kaip šis lenkas? Jis buvo vienintelis rastas. O visi kiti praėjo pro šalį. Ne, jei ketinate slėptis, tada slėpkitės matomiausioje vietoje! Niekada neatspėsite! Ši ponia gerai apsigyveno. Atrodo, kad tai aiškiai matoma, bet atrodo, kad tai nematoma.

– Ką darysime dėl šio paradokso? – paklausė Černychas.

«Seksime paskui juos, o sekmadienį paimsime juos visus iš karto», – sakė Mazharinas. – Ir ponia, ir jos kompanionas, ir padavėjas. Manau, kad tai pats teisingiausias sprendimas.

– Kodėl iš karto jų nepaėmus? – paklausė Černychas. – Tarkim rytoj?

– Na, tai paprasta! – susiraukė Macharinas. «Turime žinoti, kur jie gyvena». Siekiant atlikti kratą jų skylėse tuo pačiu metu kaip ir areštas. Kitu atveju įsivaizduokite: mes juos paimsime, bet jie bus užsispyrę ir nenorės pasakyti, kur gyvena. Ir kol jie priešinasi, kažkas, apie kurį nė neįsivaizduojame, įneš į jų namus švarą. Tai yra, jis paslėps viską, kas gali mus sudominti. Ir tada kas? Ir tada turėsime paleisti visą šią trejybę ir net jos atsiprašyti. Taigi mes turėsime įrodymų prieš juos. Bent jau kai kurie, bet vis tiek bus. Paieškų metu, o juo labiau netikėtai paieškų metu, visada galima rasti ką nors įdomaus ir vertingo. Tu žinai.

– Taip, žinoma, – linktelėjo Černychas. – Tai vadinama netikėtumo efektu.

«Kiekviename žmoguje galite rasti kažką gero, jei jį tinkamai ieškote! – paskelbė Semjonas Martynokas. – Liaudies išmintis! Bet čia mano sumaištis, broliai. Jei ketiname samdyti padavėją, būtų gera mintis ir jį stebėti. A? Kažkodėl šį darbuotoją netekome iš akių. Ir tai yra netvarka.

– Tai tiesa! – Macharinas trenkė sau į kaktą. – Padavėjas! Jis visai neseniai įsidarbino restorane, tik jis ir niekas kitas aptarnauja tą pačią gražuolę ir jos džentelmeną…

«Štai apie ką aš kalbu», – pritarė Martynokas. – Įtartinas žmogus, šis padavėjas. Visai kaip ta gražuolė su savo vaikinu. O tai reiškia, kad… – nebaigė Martynokas ir išraiškingai pažvelgė į Machariną.

– Taip, – sutiko Maharinas. «Mes taip pat turėtume jį stebėti». Kirilai, tai tavo užduotis.

– Suprantu, – linktelėjo Černychas. – Stebėsime.

Jie nutilo. Kiekvienas galvojo apie savo dalykus, o tuo pačiu visi galvojo apie tą patį.

– Ir vis dėlto, ką šiuo metu turime dėl to? – pagaliau paklausė Martynokas.

«Taigi pasakyk mums», – nusišypsojo Maharinas.

– Aš tau pasakysiu, – sutiko Martynokas. – Visose smulkmenose. Taip sakant, faktų patiekalas su padažu iš mūsų fantazijų. Beje, tai irgi populiarus posakis. Prieš karą šlovingame Odesos mieste pažinojau restorano savininką. Na, tai buvo jo mėgstamiausia išraiška. Bet kur dabar yra tas restorano savininkas ir ar jo mielas restoranėlis vis dar yra? – atsiduso Martinokas. – Manau, kad ne. Nes visas pasaulis apverstas aukštyn kojomis. Na, gerai, ką mes galime pasakyti apie tai?

Jis stabtelėjo, rinkdamas mintis, atsistojo, ištiesė pečius, vaikščiojo aplinkui, netgi sušoko kažką panašaus į veržlų trumpą stepo šokį. Ir tik po to pasakė:

– Na, ką mes turime šiuo metu? Ir šiuo metu tai yra tai, ką mes turime. Yra tam tikra artima grupė – mažiausiai trys įtartini asmenys. Tai reiškia gražią ponią, jos vaikiną ir padavėją su jais. Įprasta jų susitikimų vieta yra restoranas «Golden Dove», kur jie susitinka trečiadieniais ir sekmadieniais devyniolika nulio. Kartoju: tik trečiadieniais ir sekmadieniais ir kiekvieną kartą lygiai septintą vakaro! Kas tai yra? Kažkoks meilės pasimatymas? Ne, kaip sakydavo kitas mano ankstesnių laikų draugas. Į pasimatymą dažniausiai įprasta vėluoti, susitikti skirtingomis dienomis ir skirtingu laiku… Ar aš teisus, ar klystu?

«Tu teisus», – pasakė Maharinas.

– O tada – leiskite tęsti savo oratoriją, kaip mėgo sakyti mano trečioji prieškario pažįstama. Iš mūsų malonaus lenko žodžių žinome, kad prieš tai ponia susitiko su kitu džentelmenu – tam tikru gestapininku Kaufmanu, apie kurį Krokuvoje sklandė baisiausi gandai, ir, kaip suprantu, ne be reikalo. Ir susitikome – lygiai tuo pačiu grafiku ir lygiai toje pačioje vietoje. Ir ką mes galime pasakyti apie visus šiuos stebuklus?

Ir Martynokas paeiliui žiūrėjo į Machariną ir Černychą. Ir kadangi jie neatsakė į jo klausimą, jis tęsė:

– Ir mes galime pasakyti tai. Labai gali būti, kad turime reikalų su fašistine šnipų grupe. Vieningi, sumanūs, įžūlūs ir pan. O restoranas «Golden Dove» yra nuolatinė jų susitikimų vieta. Taip sakant, saugus namas, kuriame jie aptarinėja savo reikalus. Koks tai verslas, žinoma, kol kas nežinome. Žinome tik tai, kad šioje grupėje yra mažiausiai trys žmonės: niūri ponia, jos vaikinas ir padavėjas…

– Keturi, – pasakė Černychas.

– Kas yra keturi? – nesuprato Martynokas.

«Grupėje yra ne trys, o keturi žmonės», – paaiškino Černychas. – Manau, kad taip… Užmiršome restorano savininką. Koks jo vardas? – Kirilas klausiamai pajudino pirštus.

«Panas Mirončakas», – prisiminė Mazharinas.

«Taip», – pasakė Černychas. – Tai tiek… Negali būti, kad jis nieko nežino ar nežino. Juk kiekvieną kartą restorane yra atskira patalpa konkrečiai dienai ir laikui, tie patys klientai, o dar ir tas pats padavėjas… Ir visa tai – vėl ir vėl. Kaip restorano savininkas gali nekreipti dėmesio į tokius stebuklus? Būčiau jį pakeitęs prieš savo valią. Ir jei taip, tada jis taip pat yra vienas su jais.

– Taip! – sušuko Martynokas. – Veikia kaip saugaus namo savininkas.

– Tikriausiai, – linktelėjo Černychas.

«Na, tai logiška», – sakė Mazharinas. – Restorano savininkas dažniausiai pažįsta visus savo nuolatinius klientus. O dama su savo vaikinu daug pastovesnė! Na, įtraukime savininką į sąrašą.

– O kas jį stebės? – paklausė Martynokas. «Mūsų personalas visiškai išdžiūvo».

– Kam sekti jį? – atsakydamas paklausė Macharinas. «Mažai tikėtina, kad jis ką nors žino apie šią ponią ir jos džentelmeną». Jo numeris šešioliktas – laiku parūpinti susitikimo vietą. Na, ir, manau, vykdykite keletą kitų nedidelių ponios ar jos džentelmeno nurodymų. Tarkime, pasamdykite tinkamą žmogų padavėjui dirbti.

«Sąžiningai, neįsivaizduoju, kokį vaidmenį gaujoje atlieka šis padavėjas», – gūžtelėjo pečiais Martynokas. – Pasirodo, verslu užsiima visi: ir ponia, ir jos ponas, ir restorano savininkas. O kam tas padavėjas?

– Na, gali būti įvairių poreikių, – gūžtelėjo pečiais Maharinas. «Galbūt jo reikia atsargai». Pavyzdžiui, prireikus pridengti damą su džentelmenu. Ar tai gali būti? Manau, kad gali. Yra dar vienas svarstymas. Jis yra kontrolierius.

– Koks čia valdiklis? – nesuprato Martynokas, o tada jam pasirodė: – Ak, aš suprantu! Taip sakant, aukštesnės valdžios atstovas! Už griežtą kontrolę! Kad žmonės apačioje neatsipalaiduotų!

– Kažkas panašaus, – linktelėjo Maharinas.

– Tai infekcija! – sumurmėjo Martinokas. – Viskas jiems nustatyta. Ir tuo pat metu jie trypia beveik akivaizdoje! Tai mane labiausiai nervina!

«Tu pats sakei, kad geriausia slėptis matomiausioje vietoje», – šypsojosi Mazharinas.

«Tai sakau ne aš, o liaudies išmintis», – šyptelėjo Martynokas. – Na, ar rytoj turėsime smagią dieną? O gal linksmas vakaras?..

3 skyrius

Iki trečiadienio vakaro dar buvo likę nemažai laiko, o tai buvo gerai. Nes reikėjo atlikti daug parengiamųjų darbų. Pirmiausia turėtumėte apgalvoti operaciją ir išanalizuoti savo veiksmus. Mazharinas buvo laikomas pagrindiniu analitiku mažoje Smerševo grupėje. Jis buvo ramus, kruopštus žmogus, niekada nepriimantis skubotų sprendimų, kiekvienas sprendimas buvo subalansuotas ir patikrintas. Visi kiti grupės nariai – impulsyvus ir nekantrus Semjonas Martynokas, melancholiškasis Kirilas Černychas, kryptingas ir nelankstus Chausas ir Zarečnevas – buvo labiau atlikėjai nei analitikai. Nors, žinoma, jie taip pat mokėjo galvoti. Be gebėjimo mąstyti Smerše nėra ką veikti, toks įgūdis, ko gero, yra pagrindinis smerševiečio ginklas.

Taip, Chausas ir Zarečnevas… Jų net negalėjo prisiminti, nes nei Chauso, nei Zarečnevo dabar grupėje nebuvo. Jų buvo tik trys – pats Mazharinas, Martynokas ir Černychas. Tai buvo jėgų pusiausvyra, ir patinka tai ar ne, į tai reikėjo atsižvelgti.

Taigi, pagalvojo Mazharinas – lėtai, kruopščiai, stengdamasis nepraleisti akimirkų ir niuansų, net menkiausių ir nereikšmingiausių. Ką jis galvojo? Apie įtartinus keturis žmones, kas dar? Tai yra apie gražią damą, nuolatinę jos kompanionę, padavėją ir restorano «Golden Dove» savininką.

Ne, jis jų dar nelaikė nei vokiečiais, nei kieno nors kito šnipais; jis neturėjo tam įrodymų. Buvo tik įtarimai, o tuo rimti ir pagrįsti įtarimai, bet įtarimai nėra įrodymas. Dar reikėjo gauti įrodymų. Ir įvairiais būdais ir būdais.

Taigi. Naciams okupavus Krokuvą, ta įdomi ponia nuolat susitikdavo su Kaufmanu, vienu iš pagrindinių Krokuvos gestapo pareigūnų. Ir kadangi Kaufmanas užėmė svarbias pareigas Krokuvos gestape, tai reiškia, kad reikalas, kurį jis aptarė su ponia, buvo svarbus. Aukštas gestapo laipsnis neišspręstų kai kurių smulkmenų, tam yra kiti žemesnio rango darbuotojai. Logiška? Logiška.

Jei taip, tada eikime toliau. Kad reikalas buvo svarbus, liudija ir tai, kad ponios ir Kaufmano susitikimai vykdavo reguliariai. Tai yra, tai buvo klausimas, kurio neįmanoma išspręsti vienu ypu. Matyt, tai buvo rimtas reikalas, kurį reikėjo spręsti žingsnis po žingsnio. Taip sakant, žingsnis po žingsnio.

Kas buvo šis verslas, Mazharinas, žinoma, nežinojo. Net nemaniau. Net nebandžiau spėlioti, nes spėjimas yra itin nepatikimas dalykas. Galite daryti prielaidas, jei nėra faktų. O kai nėra faktų, neišvengiamai turi susikurti paveikslą remdamasis savo fantazijomis ir spėjimais, perteikdamas juos faktais. Ir tai neteisinga, nes anksčiau ar vėliau spėlionės ir fantazijos tikrai nuves į tokias abstrakčias džiungles, iš kurių bus sunku ištrūkti.

Nors, žinoma, be prielaidų neapsieidavo. Pavyzdžiui: kokias problemas galėtų išspręsti tas pats Kaufmanas ir ta paslaptinga gražuolė? Susijęs su intelektu? Taigi gestapas nėra žvalgyba. Gestapas turi savo, dažniausiai vidines, užduotis. Žinoma, gestapas turi ir savo agentus, bet jie pirmiausia orientuoti į įvairiausių vidinių problemų sprendimą. Ir todėl, jei darysime prielaidą, kad graži moteris buvo asmeninis Kaufmano agentas, tada jis išsprendė su ja problemas, greičiausiai vidinio pobūdžio. Logiška? Atrodo logiška.

Jei taip, tada eikime toliau. Matyt, problemos, kurias Kaufmanas išsprendė padedamas savo agento, iš tiesų buvo tokio pobūdžio, kad jų nepavyko išspręsti iš karto. Ilgalaikės užduotys. Ir dabar tai buvo ne tiek spėlionės, kiek faktas. Mat artėjant Raudonajai armijai Kaufmanas dingo iš Krokuvos, bet gražuolė agentė liko. Ji liko nepaisant to, kad bet kurią akimirką ją buvo galima atpažinti ir atskleisti. Tai yra, iš esmės ponia žaidė all-in. Kada jie paprastai patenka į viską? Ir tada, kai nieko daugiau nebelieka. Tai yra, užduotis dar nėra iki galo atlikta, bet ją reikia atlikti bet kokia kaina, nepaisant visų rizikų.

Kita vertus, kas yra all-in žaidimas? Tai trumpalaikis žaidimas. Sužaidėte vieną kartą, žaidėte antrą kartą, o trečią kartą negalėsite ištraukti to paties numerio. Tai, galima sakyti, yra įstatymas. Ir jei taip, vadinasi, ponia ir jos palyda Krokuvoje ilgai neliks. Taigi mums reikia paskubėti. Tai yra, kuo greičiau griebkite damą ir visą jos palydą. Galutinis terminas – kitą sekmadienį.

Žinoma, per tokį trumpą laiką greičiausiai nesurinksite jokių įrodymų. Net ir tariama paieška gali nieko neduoti. Bet jūs taip pat negalite dvejoti. «All-in» žaidimas turi savo taisykles, kurios yra labai trumpalaikės.

Be to, vis dar yra keletas įrodymų. Ši ponia ilgai kalbėjosi su Kaufmanu. Žinoma, jei pasižiūri, tai jos bendravimas su gestapu nėra jos nusikalstamos veiklos įrodymas. Na, tarkime, ji bendravo, o kas? Galbūt jie yra įsimylėję. Kur čia nusikaltimas? Nors tuo pat metu Kaufmanas buvo vienas pagrindinių gestapo pareigūnų Krokuvos okupacijos metais. Tai ta pati liūdnai pagarsėjusi skaudanti vieta, kurią galima paspausti – ir belieka laukti, kaip ponia elgsis. Gal šito užteks. Na, pažiūrėsim.

Bet vis tiek, vis tiek… Kokia tai užduotis, kokia jos esmė? Na, Krokuvoje fašistų nebėra, bet užduotis lieka… O jei tik tai būtų susiję su žvalgyba, viskas būtų aišku ir paaiškinama. Nes Vokietijos žvalgyba, net ir dabartinėmis aplinkybėmis, Krokuvoje taip pat gali turėti savų interesų. Bet gestapas? Ko jis nori išlaisvintoje Krokuvoje?

* * *

Kaip tik tuo metu, kai Mazharinas intensyviai mąstė ir analizavo situaciją su ponia, Semjonas Martynokas atliko visai kitą užduotį. Ši užduotis taip pat buvo susijusi su būsima operacija, tačiau ji buvo kitokia. Netgi galima sakyti, linksmas ir jaudinantis – bent jau pačiam Martynui su savo neramiu ir beatodairiška prigimtimi.

Semjonas Martynokas ieškojo moters, su kuria rytoj vakare turėjo vykti į restoraną «Golden Dove». Byla buvo sunki dėl daugelio priežasčių. Pirmas dalykas – iš principo susirasti tokią moterį. Ir ne šiaip sau moteris, o tokia, kuri būtų protinga, drąsi ir mokėtų elgtis su ginklais, nes – niekada nežinai? Kas žino, kaip viskas gali pasisekti tame prakeiktame «Golden Dove» restorane? Ką daryti, jei kas nors pastebės, kad yra sekamas ir atidengia ugnį? Arba, tarkime, jis puls į tave su peiliu? Viskas galėjo nutikti: jie yra šnipai… Čia praverčia moters drąsa, sumanumas ir gebėjimas šaudyti.

O be to, tokia moteris, anot Martynkos, irgi turėtų būti graži. Semjonas ypatingą reikšmę skyrė moteriškam grožiui. Čia, pasak Martynkos, buvo paslėpta speciali operatyvinė gudrybė. Tarkime, rytoj jis pasirodys restorane su bjauria ponia. Taigi kas iš to išeis? Bus taip, kad visi kiti restorano lankytojai iškart atkreips dėmesį į jį ir ponią ir pradės galvoti: kodėl ši ponia tokia negraži? Kas veža bjaurias moteris į restoranus? Ei, ei, nejaugi šis leitenantas pasirodė restorane su savo bjauriąja mergina kažkokiu slaptu tikslu? Juk visi žino, kad bjaurios ponios egzistuoja tam, kad atliktų tam tikras užduotis ir užduotis. Ir dar – už ką?

Ir visai kas kita, jei ponia su Semjonu yra gražuolė. Žinoma, tokiu atveju visi atkreips į ją dėmesį, tačiau galvos kitaip. Ir todėl niekam neateitų į galvą, kad tokia ponia taip pat budi. Moteriškas grožis yra geriausias ir patikimiausias būdas užsimaskuoti visais šnipinėjimo klausimais!

Tai tiesa, bet kur rasti tokį pavogimą? Ir per trumpiausią įmanomą laiką, nes trečiadienis jau čia, rytoj! O iki trečiadienio damai dar reikia pasiruošti, ją reikia tinkamai instruktuoti, nes net jei ji yra pati gražiausia moteris visoje Krokuvoje, laukianti užduotis yra subtili ir jos tiesiog imtis atsitiktinai neįmanoma!

Ir be viso kito, ponia neturėtų būti nei lenkė, nei vietinė gyventoja, nes kas žino, kuo jie kvėpuoja, šie vietiniai gyventojai? Ne, čia reikia savo ponios, brangioji, sovietinės kilmės. Žinoma, reikalas nėra lengvas, bet, kita vertus, ar tikrai smerševikas turi paprastų dalykų? Visos jo bylos yra sudėtingesnės.

Ieškodamas partnerio būsimai bylai, Semjonas lankėsi ligoninėje, tarp priešlėktuvinių ginkluotųjų ir tarp signalininkų. Ir be konkretaus rezultato. Semjono nuomone, jis neatrado tinkamo kandidato.

Viskas, kaip įprasta tokiuose reikaluose, buvo nulemta atsitiktinai. Kai Semjonas jau buvo arti puls į neviltį, jo dėmesį patraukė pulkas merginų, vilkinčių karinę uniformą, sėdinčių ant suoliuko prie kokio nors oficialaus pastato, o prie įėjimo – sargybinis. Jų buvo penki, o tarp jų buvo vienas… Iš pirmo žvilgsnio į ją Semjonas suprato, kad tai yra ta laimė, kurios jis ieško! Bent jau sprendžiant iš merginos išvaizdos. Be abejo, ji buvo graži mergina. Šviesiai rudais plaukais, griežtomis, jūros žalumo akimis. Ir kitos merginos nepaliaujamai juokėsi ir čiulbėjo, bet ši toli tylėjo. Iš to Semjonas padarė išvadą, kad ji buvo ne lengvabūdiška plepioji, o rimta ir atsakinga mergina, tai yra būtent tai, ko jis iš tikrųjų ir ieškojo. Mergina ant pečių turėjo meistro antpečius, ir tai Semjoną dar labiau įkvėpė: nieko vertas žmogus nebus paaukštintas į meistrą.

Semjonas tapo orus, ištiesino diržą ir kardo diržą, pastūmė skrybėlę į vieną pusę ir priėjo prie merginų. Žinoma, jie pastebėjo jauną garbanotą leitenantą ir tuoj pat pažiūrėjo į jį gudriomis akimis. Visi, išskyrus tą pačią merginą seržantę. Ji vis dar sėdėjo ant paties suoliuko krašto ir nepakeldama žvilgsnio žiūrėjo į plonu ledo gabalėliu padengtą balą, į kurią buvo įšalęs iš kur nežinia išlindęs klevo lapas.

– Labas, drauge leitenante! – draugišku choru su Semjonu pasisveikino merginos. Jiems jis visai nesigėdino ir, žinoma, net negalvojo apie bent kažkokio pavaldumo išlaikymą. – Iš kur pas mus atėjai – tokia graži ir garbanota? Kodėl ten visi tokie gražūs? Na, supažindinsime jus! Mes neprieštaraujame!

Ir merginos juokėsi kartu – visos, išskyrus vieną. Ji tik žvilgtelėjo į Semjoną, ir viskas. Na, ji žiūrėjo ir akis! Tokios akys, kad Semjoną iš karto apėmė nevalingas tėvynės ilgesys – šiltų pajūrio kraštų, kuriuose jis nebuvo daug metų. Kadangi iš pradžių išvyko į aktyviąją tarnybą, o paskui iš karto išvyko į karą, tėvynėje nesilankė. Ir kas žino, ar jis dar kada nors ten bus. Juk tai karas. O kare tu gali mirti.

– Taip, štai ką! – Semjonas žaidė kartu su merginomis. – Kuris iš manęs yra gražus? Taigi, valkata iš tolimų pakraščių… Bet tada visi kiti mano bendražygiai – tie, žinoma… Jie gražūs!

– Na, pristatyk mane! – linksmai šūktelėjo vienas čiulbesys.

«Štai kodėl aš atėjau», – nusišypsojo Semjonas. – Bet aš pastebiu, kad tu čia merdi be vyriško dėmesio.

– Na, mums dar užtenka vyriško dėmesio! – pašaipiai sumurmėjo kita mergina. – Norėtume kažko patikimesnio. Taigi visam gyvenimui!

Semjonas norėjo ką nors atsakyti į šį nepretenzingą mergaitišką pokštą, bet persigalvojo, nes neturėjo laiko juokauti. Trečiadienis artėjo nenumaldomai ir nenumaldomai. Tiksliau trečiadienio vakarą.

– Tiesą sakant, aš tikriausiai ateisiu pas tave, – tarė jis, žiūrėdamas į vyresniąją merginą.

– Oi-oi-oi! – iš karto pasigirdo keli linksmi mergaitiški balsai. – Taigi, drauge leitenante, jūs nusprendėte tuoj pat pažaisti koziriais! Stebėkite mūsų Pavliną! Bet jūsų pastangos bergždžios!

– Kodėl taip yra? – paklausė Semjonas.

– Nes mūsų Pavlina yra…

– Užsičiaupk! – suirzusi rėkė vyresnioji mergina, kurią jie vadino Pavlina, palūžusioms mergelėms ir ramiai pažvelgė į Martynką. -Kas tu esi ir ko tu nori?

Atrodė, kad pokalbis nuo pat pradžių įgauna dalykišką formą, Semjonui tai patiko. Su tokia mergina kaip ji, visokie požiūriai neturėjo prasmės. Reikėjo su ja pasikalbėti tiesiai ir atvirai.

– Štai, – pasakė Semjonas ir iš krūtinės kišenės išsitraukė raudoną asmens dokumentą. – Aš esu iš Smersh. Ar girdėjote šį pavadinimą?

– Oho! – iš nugaros sukrėstas sušuko merginos balsas. – Iš Smersh! Rimtas vaikinas! Ir mes kaip lygūs!..

– Mums reikia pasikalbėti, – pasakė Semjonas, atsisukęs į vyresniąją merginą.

– Kaip tik su manimi? – ramiai paklausė ji, o Semjonui patiko tokia ramybė. Jis pats daugeliu atžvilgių buvo neramus ir chaotiškas žmogus, todėl labai vertino ramybę kitame. Pavyzdžiui, savo vadą Mazhariną jis gerbė pirmiausia už nuolatinę ramybę.

«Taip, būtent su tavimi», – pasakė Semjonas.

– Apie ką? – paklausė mergina.

– Ne čia, – Martynokas atsigręžė į kitas tylias merginas. – Kažkur į šoną.

Mergina tyliai pakilo ir ramiai ėmė žiūrėti į Semjoną.

– Koks čia biuras? – Semjonas linktelėjo į sargybinį.

– Bendravimas, – trumpai paaiškino vyresnioji mergina. – Šifravimas ir iššifravimas.

– Suprantu, – pasakė Semjonas. – Na, eime į vidų. Ieškokime kampelio pokalbiui.

«Turime griežtą prieigos sistemą», – sakė mergina. – Jie tavęs nepraleis…

– Jie manęs nepraleis? – linksmai nustebo Martynokas. – Viskas gerai, mes prasimušim! Tai ne tokios tvirtovės, kurios buvo paimtos!

Jis atsigręžė į apstulbusias merginas, nusišypsojo joms ir ironišku tonu pasakė:

– Kol kas būkite ten, gražios merginos! Norėčiau su tavimi pasikalbėti ilgiau, taip – verslo reikalais. Ir todėl linkiu tau…

Ir kartu su vyresniąja mergina patraukė prie įėjimo, kur šmėkštelėjo sargyba. Nepaisant to, kad Semjonas sargybiniui įteikė identifikavimo kortelę su užrašu Smersh – iš pradžių pluta, o paskui išskleista forma – sargybinis nenorėjo leisti Semjono.

– Negaliu to praleisti be savo vyresniojo! – baimingai, bet kartu ir ryžtingai pasakė jis. – Įsakymas!

– Na, tada švilpkite vyresnėliui, – taikiai pasakė Martynokas.

Netrukus pasirodė niūrus vyresnysis leitenantas ir įtariai spoksojo į Martynką.

– Kas tai? – suriko jis. – Ko tau reikia?

Semjonas tylėdamas padavė jam asmens dokumentą. Sąmoningas niūrumas tuoj pat dingo iš vyresniojo leitenanto veido.

– Klausau jūsų, drauge leitenante, – pasakė jis. – Ar galiu tau kuo nors padėti?

«Galite», – pasakė Martinokas. – Įleisk mane į vidų ir surask vietos pokalbiui. Lauke šalta. Žiema!

– Ak… – vyresnysis leitenantas žvilgtelėjo į merginą šonu.

– Su manimi, – trumpai pasakė Martynokas.

– Suprantu, – pasakė vyresnysis leitenantas. – Prašau sekti mane.

Nuvedė juos į pastatą, kuriame sėlino uniformuoti vyrai. Čia buvo ir vyrų, ir moterų.

– Štai, – parodė vyresnysis leitenantas, atidarydamas duris. – Niekas tau čia netrukdys. Ar tau dar ko nors reikia?

– Dar nieko, – atsakė Semjonas. -Jei manęs prireiks, aš tau paskambinsiu. Tik tuo atveju, neikite per toli.

– Suprantu, – pasakė vyresnysis leitenantas ir atsargiai uždarė už savęs duris.

«Visi taip tavęs bijo», – ramiai pasakė mergina. «Šis vyresnysis leitenantas net išbalo iš išgąsčio.

– Ar tu manęs nebijai? – paklausė Semjonas.

– Ne, – ramiai atsakė mergina. – Kodėl turėčiau tavęs bijoti? Aš nesu šnipas.

Semjonui patiko šis atsakymas ir jis nusišypsojo. Apskritai ši mergina jam vis labiau patiko. Jis net mintyse pagyrė save, kad atkreipė į ją dėmesį. Galų gale, jis galėjo to nepasukti…

«Mums reikia pasikalbėti», – pasakė jis.

– Apie ką?

– Apie vieną labai įdomų reikalą. Kitaip tariant, mums reikia jūsų pagalbos.

– Mano? – patikslino mergina.

– Taip, tai tavo, – patvirtino Semjonas.

– Kam turėčiau padėti? – paklausė mergina, o Semjonui šis klausimas taip pat patiko, nes tai buvo klausimas iki galo – be jokio meilės ir kitų damų dalykų.

– Mes, – atsakė Semjonas. – Tai yra, Smerša. Ir konkrečiai man.

Į tai mergina visiškai nieko nesakė, tik ramiai laukdama pažvelgė į Semjoną.

«Pirmiausia susipažinkime», – pasakė Martynokas. – Negaliu pakęsti kalbėjimo per stalą ar stovėjimą priešais. Tokie pokalbiai mane erzina dėl savo paprastumo… Mano vardas Semjonas.

«Pavlina», – prisistatė mergina, stabtelėjo ir pridūrė: «Pavlinos bučinys». Įvardink savo poziciją?

– Nereikia, – mostelėjo ranka Semjonas. – Kam man reikia tavo pareigų? Man reikia dar kažko… Jūsų pagalbos. «Taip, atsisėsk», – jis parodė į kampe stūksančią senamadišką sofą. – Pakalbėkim… O, kokie baldai – nieko panašaus gyvenime nemačiau! Užsienyje supjaustyti! Nieko minkštesnio už medinį suolą gyvenime nesu matęs. Neturėjau galimybės dėl savo gyvenimo paprastumo.

Pavlina nusišypsojo pirmą kartą – ir tada tik iš lūpų kraštų. Atrodo, kad paprastumas, kuriuo Martynokas reiškė emocijas, ją džiugino. Ji priėjo prie sofos ir atsisėdo ant jos krašto. Semjonas trypčiojo aplinkui ir atsisėdo kitame sofos gale.

– Taip, padėk, – pradėjo Semjonas. – Padėti Smeršui ir man asmeniškai. Štai toks dalykas…

Per visą istoriją Pavlina neištarė nė žodžio. Ji tiesiog sėdėjo ant sofos ir tyliai klausėsi.

– Štai, – užbaigė savo istoriją Semjonas. – Tokia situacija. Be tavęs, žinai, tai neįmanoma. Ne, žinoma, tai įmanoma ir be jūsų, bet tai bus įsilaužimo darbas. Tačiau negalime leisti, kad įsilaužtų. Nes mes išgąsdinsime savo paukščius, jei susimaišysime. Turime būti tikimi. Galime neturėti kitos progos atlikti spektaklį.

– Suprantu, – ramiai pasakė Pavlina. – Noriu daugiau sužinoti apie savo vaidmenį.

– Taip, vaidmuo, tiesą sakant, paprastas – ir tavo, ir mano. Aš esu linksmas sovietų karininkas, jūs mano jaunoji. Pakviečiau tave į restoraną. Įprastas dalykas. Sėdime, apsimetame, kad vaikštome, gurkšnojame ir žiūrime. O kai tik mūsų klientai išeina iš restorano, mes, nepastebėti, sekame paskui juos. Nepastebimai, tai labai svarbu! Tiesą sakant, kitas mūsų žmogus prisiriš prie jų, o jūs ir aš būsime tarsi atsarginiai.

– Kam? – paklausė Pavlina.

– Ir tada, kad šį žmogų galima pajausti. Ir jei jie užuodžia, jie gali bandyti atsikratyti arba supainioti savo pėdsakus. Tai yra, pabėgti į skirtingas puses.

«Taip, aš suprantu», – pasakė Pavlina.

«Tai nuostabu», – su palengvėjimu pasakė Semjonas. «Priešingu atveju turėčiau pasakyti ilgą ir pamokančią kalbą. Ir tokios kalbos mane vargina. Dabar štai kas. Ar gali šaudyti?

– Ugnis? – Pavlina pirmą kartą pažvelgė į Semjoną nustebusiomis akimis. – Į ką šaudyti?

– Iš principo, – atsakė Semjonas. – Iš pistoleto.

– Taip, aš galiu…

– Tai gerai, – nusišypsojo Semjonas. – Aš neturiu omenyje, kad turėsime šaudyti į visas puses. Tai aš tik tuo atveju… Nežinoma, kaip viskas gali pasisekti. Todėl ir paklausiau apie šaudymą.