Читать книгу: «Slapta koncentracijos stovykla», страница 13

«Jie liepia tau bėgti», – susiraukė jis. – Kaip lenkiškai sakote «bėgti»?

«Utsian», – atsakė Jangas.

– Na, tai reiškia, kad jis utsietis, – vėl nusišypsojo Martynokas.

Ianas apsisuko ir nubėgo. Netrukus jo nebebuvo matoma. Pasaulis vis dar buvo tamsus ir lijo.

«Paslėpkime šį transportą», – tarė Martynokas Kirilui. – Nagi, pasitempkime!

Jiedu automobiliu nuriedėjo į netoliese esančią alėją ir ten paliko.

– Viskas gerai, – pasakė Semjonas. – O dabar – trumpais brūkšniais arčiau koncentracijos stovyklos!

Užsidengę pakeliui šen bei ten gulinčių akmenų krūvas, jie netrukus priartėjo prie stovyklos. Čia, už akmenų krūvų, jie užėmė poziciją. Pozicija buvo patogi. Pirma, iš čia viskas matėsi, antra, į šurmuliuojančius vokiečius galėjai net mesti granatą. Ir Martynokas, ir Černychas puikiai suprato savo užduotį – neleisti vokiečiams tą naktį evakuoti vaikų.

20 skyrius

Janas Kicakas dar niekada nebuvo bėgęs taip, kaip šį kartą. Tikriausiai todėl, kad nebuvo jokios priežasties. Ir dabar buvo priežastis, ir kokia priežastis! Ir taip Ianas puolė visu greičiu, be atokvėpio, nekreipdamas dėmesio į tamsą ir lietų. Jei savo kelyje būtų susidūręs su vokiečiu patruliu, greičiausiai nebūtų kreipęs į tai dėmesio ir net nebūtų pagalvojęs nuo jo prisiglausti ar bent pasukti į šalį. Bet, laimei, patrulio jis nesutiko, o kitų žmonių nesutiko – miestelis buvo tuščias, lyg niekas jame negyventų.

Išbėgdamas iš miesto Ianas iš pradžių instinktyviai bandė bėgti tiesiai keliu, bet netrukus suprato, kad tai pavojinga. Jei jis būtų buvęs matytas lakstantis vidury nakties ir lyjant iš kažkokio palei keliu važiuojančio automobilio, tada viskas būtų pasibaigę. Tai būtų pasibaigę jam, o svarbiausia – visiems kitiems: Mazharinui, Sennikovui, Pavlinai, Martynkai ir Černykui ir, ko gero, nelaimingiems vaikams, kuriuos vokiečiai planavo evakuoti šią audringą naktį. Štai kodėl Ianas turi pasirūpinti savimi. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų. Nes jis neša svarbią žinią ir niekas, išskyrus jį, jos neperduos ir nepasakys Mazharinui, kas ir kaip. O Ianas bėgo ir bėgo, slysdamas lietaus išplautoje žemėje, nuolat kliūdamas, krisdamas ir tuoj pat atsistodamas atsigerti ir bėgti toliau…

Sennikovas pirmasis pastebėjo Janą – jis kaip tik tarnavo – ir paskambino Mazharinui.

Prieš pasiekdamas įdubą, kurioje slėpėsi Mazharinas, Sennikovas ir Pavlina, Janas griuvo iš nuovargio. Jam nebeliko jėgų. Mazharinas ir Sennikovas iššoko iš priedangos ir nutempė išsekusį Janą į įdubą.

– Ten, – bandė paaiškinti Janas, kvėpuodamas traukuliais trūkčiojimais, – čia stovykla ir vaikai… evakuacija… šiąnakt… Semjonas man pasakė – bėk ir pranešk… čia, ant popieriaus lapo, viskas surašyta… koordinatės…»

– Kur Semjonas ir Kirilas? – Yana Mazharin sulėtino greitį. – Kas jiems negerai?

– Jie ten, – Ianas vis dar negalėjo atgauti kvapo. – Eime į stovyklą. Sakė – kovosime. Kad vaikai… kad neatimtų. Semjonas pasakė – man reikia pagalbos… pagalbos… paprašykite per radiją. Popieriaus… ten viskas surašyta. Pagalba…reikia.

«Taigi», – pasakė Mazharinas, o jo balsas buvo neįprastas – užkimęs ir tvirtas. – Vladimirai, padėk. Pavlina – budi!

Su Sennikovo pagalba Mazharinas atskleidė radiją. Ryšys užsimezgė beveik iš karto. Mazharinas trumpai papasakojo apie situaciją ir nurodė stovyklos koordinates. Tada po pauzės pridūrė:

– Stovykloje yra vaikų! Vaikai! Kaip jie mane suprato?

«Suprantame – stovykloje yra vaikų», – atsakė kitas belaidės linijos galas.

Mazharinas be priežasties kalbėjo apie vaikus. Desantininkams reikėjo tinkamai suprasti situaciją. Ir jie veikė tiksliai atsižvelgdami į šią situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad stovykloje yra vaikų ir jokiu būdu jų negalima numušti kulkų, kitaip visa operacija «Raudonoji marga» neteks prasmės. Kas iš to bus, jei vaikai mirs išlaisvinimo metu?

«Palauk pagalbos», – pasakė jie, ir bendravimo sesija tuo baigėsi.

– Dabar paimkime ginklus ir eikime! – įsakė Macharinas. – Greičiau greičiau!

– Kur aš einu? – nesuprato Sennikovas.

– Į stovyklą! – paaiškino Macharinas. – Padėkite Semjonui ir Kirilui! Ianai, kaip laikaisi? Ar atgavo kvapą?

– Taip, – atsakė Ianas. «Aš tave nuvesiu… parodysiu, kur yra stovykla».

– Persiųsti! – įsakė Macharinas. – Greitu tempu! Iki aušros!

Ir jis pirmasis iššoko iš priedangos. Už jo – Janas, Pavlina ir Sennikovas. Turėjome vaikščioti, tiksliau, bėgti nuskustu tempu, o ne keliu – tai buvo pavojinga. Jie judėjo lygiagrečiai keliui, kad pavojaus atveju galėtų nukristi ant žemės, gulėti ir pasislėpti nuo pašalinių akių. Ir iš tikrųjų jiems teko tai daryti kelis kartus, kad jų nepastebėtų keliu važiuojantys automobiliai. Trys automobiliai nuvažiavo miesto link, du – priešinga kryptimi. Visi automobiliai buvo dengti sunkvežimiai, ir jūs niekada nežinote, kas gali būti po priedanga!

Kaip šiuo metu jautėsi Pavlina? Tai buvo keisti jausmai… Jai atrodė, kad jos čia nėra dabar ir apskritai, kad ji visai ne ji, o kažkas kitas, netikras, o ji pati, tikroji, yra kažkur šalia, gal pusėje, o gal kur nors aukščiau, ir tik stebi viską, kas vyksta žemėje. Naktis, lietus, sunkus, nuskurdintas keturių žmonių bėgimas per purviną, tvankią žemę, o kažkur ten, priekyje, yra miestas, o tame mieste – Semjonas. Taip, taip, Semjonai, kuris dabar, šią akimirką, kariauja sunkią nelygią kovą – kovą ne dėl savęs, o dėl nelaimingų vaikų ir, ko gero, dėl jos, Pavlinos. Ir jei taip, tai jis neturėtų mirti, jokiu būdu neturėtų mirti, nes ar įmanoma žūti tokiame mūšyje? Net jei esi vienas, o priešų yra tūkstantis…

* * *

Ianas puikiai žinojo savo kelią po miestą, nepaisant to, kad jame lankėsi tik du kartus ir abu kartus su visokiais nelaimėmis. Pabėgimas nuo vokiečių patrulio, beprotiškas bėgimas iš lagerio į prieglaudą ieškoti pagalbos… Bet nepaisant to, jis užtikrintai vedė į stovyklą Mazhariną, Pavliną ir Sennikovą.

– Ten, – jis parodė ranka kažkur į tamsą. – Kur jie šaudo…

Išties tolumoje pasigirdo šaudymas. Du kartus nugriaudėjo duslūs sprogimai – sprogo granatos. Visi suprato šaudymo priežastį. Jie nušovė Martynoką ir Černychą. Ir atsakydami į juos šovė.

– Bėk! – įsakė Macharinas.

Ir jie bėgo per apleistą, aidintį miestą. Dabar slėptis nebuvo prasmės. Netrukus miestas baigėsi ir paaiškėjo, iš kur tiksliai kilo šaudymas. Jie šaudė prie tolimų, tupių pastatų, apšviestų ryškiomis elektros lempomis.

– Bėk ten! – davė komandą Macharinas. – Mes slepiame už akmenų!

Bėgimas kariškiui yra įprastas dalykas. Bet ką daryti, jei kariškis yra mergina? O gal turėtų bėgti grynai civilis žmogus? Mes, žinoma, kalbėjome apie Pavliną ir Yaną. Žinoma, jiems buvo sunku. Be to, per pastarąsias dvi dienas Ianas buvo labai pavargęs. Tai ne juokai – tris kartus aplankyti priešų užimtą miestą. Ir tai ne tik aplankyti, o ne ramiai pasivaikščioti šaligatviais. Atvirkščiai: iš pradžių tave persekioja karinis patrulis, tada stačia galva bėgate per lietaus permerktą miestą, o po to grįžtate dalyvauti mūšyje! Ianas nebeprisiminė, kada miegojo, bet ar tikrai taip buvo?

Povui nebuvo lengviau. Ir dėl to, kad ji buvo mergaitė, ir dėl to, kad ją dabar kankino psichiniai skausmai, o jie, beje, irgi atima jėgas. Ir tada begalinis lietus. Kokie yra trumpi brūkšniai?

Tačiau, nepaisant visko, ir Janas, ir Pavlina puikiai atsilaikė ir, galima sakyti, beveik neatsiliko nuo Mazharino ir Sennikovo.

Maharinas beveik iš karto nustatė, kur yra Martynokas ir Černychas. Štai jie už akmenų – trumpais šūviais šaudo link stovyklos į už mašinų besislepiančius vokiečių kareivius. Ir kareiviai šaudo atgal. Macharinas nušliaužė prie arčiausiai jo esančių akmenų, už kurių slėpėsi Martynokas. Žinoma, Semjonas pajuto, kad kažkas šliaužia link jo, ir buvo pasiruošęs paleisti šliaužiojantįjį. Ir būtų nukirtęs, bet Mazharinas, numatęs tokius Martynkos veiksmus, jį perspėjo:

– Tai aš, Aleksejus, – ir greitai trūktelėdamas atsidūrė šalia Martynkos.

«Kitą kartą perspėk garsiau», – pasakė Semjonas. – Padainuok dainą ar dar ką nors. Ir tada tai nėra toli nuo nuodėmės. Ką, ar visi atvyko? Visa jėga?

«Kaip ir turi būti», – pasakė Maharinas. – Pranešk apie situaciją.

«Atmosfera linksma», – sakė Martynok. – Pats matai. Svarbiausia, kad jie jau pasiruošę sukrauti nelaimingus berniukus į sunkvežimius! Išėmė, sustatė į vieną failą… Na, mes su Kirilu šaudėme į juos. Ne vaikams, žinoma, ir ne kariams. Vokiečiai šalia vaikų, galima sakyti, apsikabinę, tai supranti. Štai kodėl mes padarėme netvarką virš savo galvų ir net dėl sunkvežimių. Jie tikėjosi, kad tai šiems kormoranams bus staigmena. Ir taip išėjo. Jie išsigando ir pasislėpė už automobilių. Čia šaudo… Ir berniukus išvarė atgal. Ir jie patys nejuda į priekį. Aišku, jie nežino, kas mes tokie, iš kur atėjome, kiek mūsų yra… Manau, viskas bus taip iki paryčių. Ir su aušra, žinoma, jie išsiaiškins, kas yra kas. Tada prasidės tikroji oratorija.

Jis nutilo, nes prie sunkvežimių pastebėjo kažkokį judėjimą. Ir jis davė liniją ta kryptimi. Už netoliese esančių uolų prisiglaudęs Kirilas taip pat paleido du trumpus šūvius.

«Tai mūsų taktika», – sakė Martynokas. «Mes neleidžiame jiems išeiti». Ką jie pasakė per radiją?

«Jie sakė, kad laukite pagalbos», – atsakė Mazharinas.

«Ačiū už tai, kol kas», – nusijuokė Martynokas, nutilo ir paklausė: «Ar čia ir Pavlina?

«Kur dar», – atsakė Maharinas. – Čia viskas.

– Taip… – susimąstęs pasakė Martynokas. – Visi čia… Man gaila merginos. Mes skirtingi dalykai. O ji… Norėčiau, kad galėčiau ją išgelbėti. Pavyzdžiui, leiskite jai pasislėpti kur nors mieste, kol atvyks pagalba. Tarkime, bažnyčioje, kurią paminėjo Janas. Ką tu į tai pasakysi, vade?

«Aš nieko nesakysiu», – atsakė Mazharinas. – Nes ji nesutiks. Bet aš jos neužsakysiu. Net galiu paaiškinti kodėl.

– Nereikia nieko aiškinti, – atsiduso Semjonas. – Ir taip viskas aišku. Aš pati žinau, kad ji niekur nedings.

«Gerai», – pasakė Mazharinas. – Eisiu paskirstysiu kovotojus į pozicijas. Tiksliau šliaužiosiu. Ir aš paskirsiu jiems kovinę misiją.

Ir jis nušliaužė. Martynas ilgesingai jį prižiūrėjo. Dabar jis labai norėjo pamatyti Pavliną ir pasakyti jai keletą žodžių. Nesvarbu, kas ir kas, šiuo atveju žodžių reikšmė neturėjo reikšmės. Svarbiausia būti šalia ir jausti kvėpavimą to, kuris yra šalia. Ir žodžiai yra tik priedas prie pagrindinio dalyko.

Bet Martynokas suprato, kad dabar neturi tokios galimybės – būti šalia Pavlinos. Ir jis tokios teisės taip pat neturi. Jis neturi palikti savo pozicijos nė akimirkai. Jis turi stebėti priešą. Nes – štai jis, priešas, labai arti. Vos už šimto metrų. O gal net mažiau.

21 skyrius

Iki paryčių vokiečiai nesiėmė jokių ryžtingų veiksmų. Ir tai buvo suprantama ir paaiškinama. Nesuprato, kas į juos šaudė iš už akmenų, iš kur į juos šaudė, kiek jų buvo. Tik retkarčiais iš priedangos išlįsdavo vienas ar kitas vokiečių kareivis, tada iš už akmenų pasigirsdavo trumpas ugnies pliūpsnis. Dėl nesusipratimo vokiečiai neišjungė prožektorių – tamsoje priešui, kad ir kas jis būtų, buvo lengviau prilįsti arčiau. Vaikai į lauką taip pat nebuvo išvesti.

Žodžiu, vokiečių taktika buvo aiški – reikėjo laukti aušros. Smerševičių taktika buvo aiški – reikėjo neleisti vokiečiams įkelti vaikų į mašinas, taip pat laukti pagalbos. Tuo pačiu metu nebuvo žinoma, kada atvyks pagalba, nes lietus nesiliovė. O lietingu oru sunku iš dangaus išlaipinti kariuomenę. Lėktuvai neskraido, kai lyja. Be to, smerševičiams teko taupyti savo amuniciją – šovinių nebebuvo daug.

Atėjo rytas – be džiaugsmo, šlapias. Lietus šiek tiek aprimo, bet buvo aišku, kad bet kurią akimirką gali užplūsti su nauja jėga. Pasislėpęs už akmenų Martynokas akylai stebėjo priešą ir tuo pačiu galvojo apie Povą. Jis negalėjo negalvoti apie ją. Kaip jai sekasi? Juk šalta, drėgna, pavargęs, norisi miego… Net pats Martynokas jaučiasi pavargęs, o ką jau kalbėti apie merginą? Žinoma, ji laikysis iš visų jėgų – bet kiek jai liko jėgų?

Auštant vokiečiai greitai suprato, kas yra kas. Tai yra, jie suprato, kad jiems priešinasi labai maža žmonių grupė. Kas tie žmonės, vokiečiams nebuvo svarbu. Kitas dalykas buvo svarbus – su jais buvo galima lengvai susidoroti ir laisvai atlikti pagrindinę užduotį – pakrauti vaikus į mašinas ir išsiųsti.

Naciai pasidalijo į dvi grupes. Pirmoji grupė ėmė apsupti smerševičius, o antroji – krauti vaikus į mašinų galines. Vaikai buvo išvesti už vartų ir paskubomis, be ceremonijų, tarsi ne gyvi vaikai, o kažkokius nejautrus daiktus, ėmė mėtyti į sunkvežimius. Buvo blogai, labai blogai. Dabar vaikai bus pakrauti, o sunkvežimiai pajudės. Ir viskas, ieškokite jų vėliau…

Ir iš to seka štai kas: sunkvežimiai jokiu būdu neturėjo pajudėti. Kaip tai pasiekti? Yra tik vienas būdas – juos išjungti. Bet čia iškilo kita problema. Į sunkvežimius šaudyti buvo neįmanoma, juose buvo vaikai. Vadinasi, daužytis reikėjo ne pačius sunkvežimius, o ratus. Su sulūžusiomis padangomis sunkvežimis toli nenuvažiuos, net nepajudės.

Raidydamasis kaip driežas šaltame purve ir šliauždamas iš vienos vietos į kitą, Maharinas davė nurodymus savo mažam būriui. Černychas ir Janas turėjo šaudyti į sunkvežimio ratus. Likusieji – atremti vokiečių veržimąsi ir neleisti jiems apsupti mažo būrio.

Ir taip jie padarė. Černychas ir Janas ėmė daužyti ratus pavieniais šūviais, o Martynokas, Sennikovas, Pavlina ir pats Mazharinas trumpais pliūpsniais prispaudė prie žemės besiveržiančius vokiečius. Naciams nebuvo kur pasislėpti: nuo lagerio vartų iki pat akmenų, už kurių buvo įsikūrę smerševitai, buvo plokščia erdvė. Ir tai suteikė smerševičiams, nors ir nedidelę, bet vis dar viltį laimėti laiko prieš atvykstant desantui – jiems daugiau nebuvo ko tikėtis.

Smerševitai atmušė pirmąjį puolimą. Palikę kelis nejudančius kūnus gulėti ant žemės, vokiečių kareiviai nuriedėjo prie stovyklos vartų ir prisiglaudė už sunkvežimių. Patys sunkvežimiai nepajudėjo. Ir tai taip pat suteikė vilties laukti nusileidimo.

Pasinaudojęs atokvėpiu, Maharinas dar kartą radijo ryšiu susisiekė su komanda pagalbos. Jis kalbėjo atvirai – šioje situacijoje slėptis nebuvo prasmės. Jis trumpai papasakojo apie esamą situaciją, į kurią vadovybė atsakė, kad pagalba, nepaisant prasto oro, jau yra pakeliui ir į įvykio vietą atvyks maždaug po pusantros valandos. Ir šias pusantros valandos Mazharinas ir jo būrys turėjo atsilaikyti – bet kokiomis priemonėmis ir būdais. Ir ne tik patys išsilaikyti, bet ir neleisti naciams atimti vaikų.

Macharinas nebekreipė dėmesio į purvą ir šaltį. Šliauždamas ant šlapios žemės, jis aplankė visas savo grupės kovines pozicijas ir komandomis perteikė visiems pokalbio turinį. Savo pavaldiniams jis nesakė jokių papildomų žodžių, nes žodžiai šiuo metu neturėjo didelės reikšmės. Visiems viskas buvo aišku be žodžių: reikėjo ištverti, kol atvyks pagalba. Tik pusantros valandos. Visą pusantros valandos…

Maharinas tik Pavlinai nepasakė daugiau.

– Kaip laikaisi? – paklausė jis merginos. – Ar jis nepažeistas? Ar ištversi?

– Žinoma, – ji silpnai nusišypsojo. «Išlaikysiu…» Ji nutilo ir paklausė: «Kaip jam sekasi?

– Semjonai? – paklausė Macharinas, nors jau puikiai žinojo, apie ką Pavlina klausia. – Gyvas… Paklausė apie tave.

«Bus proga, pasakyk jam, kad…» – nebaigė mergina.

«Aš tau tikrai pasakysiu», – nusišypsojo Maharinas. – Na, eik. Per daug neiškiškite galvos iš už uolų. Rūpinkitės savo amunicija. Jei kas nors atsitiks, kvieskite pagalbą.

Ir jis nušliaužė į vietą, kur buvo Černychas ir Janas.

– Vadas! – paskubomis pasakė Černychas Mazharinui. – Ar girdi?

– Ką? – nesuprato Macharinas.

– Varikliai, – pasakė Černychas ir parodė į miestą. – Jie dūzgia… Jie vis artėja.

– Girdžiu, – klausydamas tarė Maharinas. – Iš tikrųjų…

«Tai pagalba, štai kas», – sakė Černychas. – Vokiečių… Sunkvežimiai pakeisti tuos, kuriuos mįsome. Gal net su kareiviais… Dabar atvažiuos, vokiečiai įkels vaikus į juos, ir… Supranti?

– Suprantu, – tarė Macharinas, karštligiškai galvodamas, ką daryti.

«Turime juos sulaikyti», – sakė Černychas. – Neleiskite jiems priartėti prie stovyklos.

– Taip, turėtume, – sutiko Aleksejus. – Bet…

«Taigi mes juos sugriebsime», – sakė Černychas. – Aš ir Ianas. Taigi duok įsakymą, vadas. Taip, paskubėk. Ir tada girdi, jie labai artimi.

«Eik», – pasakė Maharinas. «Šliaužia, bėga…» Jis norėjo dar ką nors pasakyti, bet nepadarė.

– Taip! – visiškai nekariškai atsakė Kirilas. – Išspręskime šį reikalą! Ech, Ian? Ar kepsime pyragus vokiečiams?

– Kas yra Shanezhki? – paklausė Ianas.

«Paaiškinsiu jums tai vėliau», – pasakė Kirilas. – Ir dabar nėra laiko. Na, tiesiai į priekį ir įžūliai! Saratovo stilius! Greitai grįšime, vade!…

O Černychas, pasilenkęs, nubėgo šalia esančio miesto link. Janas, atsainiai žvilgtelėjęs į Machariną, nubėgo paskui jį. Macharino širdį staiga suskaudo blogas jausmas. Ir norėdamas nuvyti šį jausmą, jis ėmė dairytis stovyklos link. Atrodo, kad vokiečiai ruošėsi pradėti antrą puolimą.

Ir, žinoma, jie būtų išvykę, bet tada pasigirdo šūviai iš miesto pusės ir nuaidėjo keli granatų sprogimai. Paskui trumpam viskas nutilo, o paskui šūviai atsinaujino. Ir tai atitolino vokiečių puolimą.

– Vadas! – sušuko Martynokas iš savo slėptuvės. – Kokia tai oratorija? Dėl kokios priežasties? Ar tikrai galime sulaukti pagalbos?

«Vaidina Kirilas ir Ianas», – atsakė Maharinas.

– Suprantu, – pasakė Martynokas. – Padėkite, bet ne mūsų! Na, laukime savo brangiojo!

* * *

Greičiausiai smerševitai nebūtų galėję sulaukti jų pagalbos – naciai juos būtų tiesiog sutriuškinę jei ne antruoju puolimu, tai trečiuoju – tikrai. Jei ne Kirilas ir Ianas. Būtent jie atidėjo pražūtingą vokiečių puolimą.

Iš tiesų, nė vienas sunkvežimis prie stovyklos vartų negalėjo pajudėti. Vienų automobilių varikliai buvo apgadinti nuo kulkų, kitų – padangos. O vokiečiai prašė kitų sunkvežimių, ištisų, ir ne tuščių, o su kareiviais. Būtent šiuos sunkvežimius Černychas ir Janas Kitsakas bandė sustabdyti.

Pasiekę atokesnius pastatus, Kirilas ir Ianas prisiglaudė prie kelio esančiuose griuvėsiuose ir pradėjo laukti, kol pasirodys automobiliai. Sprendžiant iš daugybės variklių garsų, keliu link stovyklos judėjo visa sunkvežimių kolona. Klausydamasis variklių kauksmo, Černychas bandė tiksliai nustatyti, kiek transporto priemonių yra kolonoje. Paaiškėjo, kad ne mažiau nei dešimt.

Kirilas nusijuokė ir paruošė granatas. Tačiau jis jų neišmetė iš karto. Jis laukė. Už kampo pasirodė pirmas automobilis, paskui antras, trečias, ketvirtas, penktas… Kirilas iškvėpė, paėmė granatą, ištraukė žiedą ir metė granatą į pirmąjį sunkvežimį. Tikėjosi, kad pirmaujantis sunkvežimis sustos ir užblokuos kelią visai kolonai. Prireiks laiko, kol kiti sunkvežimiai išsiaiškins, kas yra, ir kol jie bandys nutempti apgadintą automobilį nuo kelio. Ir gal laiku atvyks sovietinis desantas. Tereikėjo sėkmingai mesti granatą ir nepraleisti.

Kirilas tai padarė. Granata nukrito tiesiai ant priekinio automobilio variklio dangčio ir iškart nugriaudėjo sprogimas, po kurio kilo dūmai ir liepsnos. Antrasis sunkvežimis iš karto nestabdė, iškart įkišo nosį į apgadinto sunkvežimio kėbulą. Ir tada Kirilas sviedė dar vieną granatą – į antrąjį automobilį. Ir pataikė, tiesa, ne į variklį, o į brezentu dengtą kėbulą. Nugriaudėjo dar vienas sprogimas, o kūną apėmė liepsnos. Žmonės pradėjo šokinėti iš automobilio. Buvo tamsu, bet Kirilas vis tiek spėjo juos pamatyti. Atrodo, tai buvo ne vokiečių kariai, o policininkai. Tačiau tai neturėjo didelės reikšmės. Iš sunkvežimio iššokę žmonės pradėjo rėkti, veržtis ir kvailai šaudyti į skirtingas puses. Ir tada Kirilas trenkė į juos keliais ilgais kulkosvaidžio šūviais. Ianas padarė tą patį. Keli žmonės krito, kiti išsibarstė slėptis.

Kurį laiką šaudymas nutrūko. Policininkai ar kas jie iš tikrųjų buvo, svarstė, ką daryti toliau. Ir tada, supratę, o gal ir gavę komandą, šen bei ten ėmė lipti iš priedangos ir artintis prie dviejų apgadintų automobilių – greičiausiai, nuspręsdami, ką su jais toliau daryti – tempti juos į kelio pusę arba eiti. aplink juos. Nutempti į šoną du degančius automobilius neužtruks daug laiko. O kai kelias taps laisvas, likę sunkvežimiai pajudės į vaikų koncentracijos stovyklą. Ir tai negalėjo leisti įvykti. Ir Kirilas ir Ianas vėl ilgais smūgiais smogė skubantiems policininkams.

Be to, Kirilui ir Ianui taip pat pasisekė. Priekyje apgadintas automobilis, iki tol rūkęs aitrus dūmus, staiga sprogo kurtinantis garsas. Liepsnojančioje ugnies kolonoje matėsi, kaip iš automobilio į visas puses sklaidėsi kai kurie geležies gabalai. Tai, be abejo, pasisekė Kirilui ir Ianui. Dabar nėra ko galvoti apie greitą degančių šiukšlių pašalinimą nuo kelio ir taip pašalinant važiuojamąją dalį! Bet iš paskos degė ir antras automobilis!

Tai suprato ir kelyje buvę policininkai, kurie bandė imtis vienintelio įmanomo manevro šioje situacijoje – apvažiuoti apgadintus automobilius. Ir tai padaryti nebuvo taip paprasta. Kelias buvo siauras, abiejose jo pusėse knibždėte knibždėte knibžda pastatų, tarp degančių automobilių ir pastatų buvo beveik neįmanoma įsispausti. Tačiau policija neturėjo kitos išeities. Palikę žuvusiuosius gulėti ant kelio, jie šoko į išlikusių sunkvežimių galines, o automobiliai urzgdami įsitempę ėmė trauktis į kelio pusę. Ir abiejose degančių sunkvežimių pusėse.

– Laikykis į dešinę! – sušuko Černychas Janui. – O aš – išėjau! Jei kas nors atsitiks, daužykite priekinius stiklus! Pagal vairuotoją!

– Taigi! – atsakė Ianas. – Aš suprantu!

Kaip vėliau paaiškėjo, ne visi policininkai įšoko į sunkvežimius – dalis jų taip ir liko, kad, jei kas nutiktų, galėtų ugnimi uždengti išlikusias transporto priemones. Vienas iš automobilių – dešinėje pusėje – spėjo įvažiuoti į siaurą tarpą tarp degančių sunkvežimių ir namo sienų ir išvažiuoti į kelią. Tai reiškė, kad visi kiti automobiliai taip pat galės pakartoti tą patį manevrą. Ir tada Kirilas ir Janas nebegalės jų sulaikyti.

Yangas buvo civilis, jis neturėjo supratimo apie mūšio taktiką, be to, jis buvo impulsyvus žmogus. Todėl jis nesislėpė už kampo, o tiesiog iššoko per sunkvežimį, ropojantį į kelią, ir pakėlė automatą, taikydamas į priekinį stiklą. Bet jis neturėjo laiko šaudyti: kažkas iš mašinos šono pirmas šovė…

Kirilas iškart atspėjo, kad Ianas mirė. Sunkvežimis nušliaužė ant kelio, o už jo pasirodė kito sunkvežimio kabina… Tai reiškė, kad Iano nebėra gyvo, nes į mašinas niekas nešaudė. Dabar Kirilas liko vienas.

Černychas atsargiai apsidairė už pastato kampo. Antrasis sunkvežimis jau įvažiavo į kelią. Kirilas siūbavo ir metė kitą granatą – priešpaskutinę. Tačiau šį kartą nepataikė: granata priekinį sunkvežimį praleido tik puse metro. Tiesa, abu sunkvežimiai sustojo, iš sunkvežimių vėl pasipylė žmonės, tačiau Kirilas suprato, kad jie ilgai nesipainios. Dabar jie išsiaiškins situaciją, o tada…

Kirilas pakeitė slėptuvę ir atsidūrė priešais ant kelio šliaužiančius sunkvežimius. Jis turėjo paskutinę galimybę sustabdyti automobilius – kelis kartus išdaužyti priekinius stiklus, kad partrenktų vairuotojus ir taptų nedarbingais. Tiesa, tuo pačiu Kirilas suprato, kad, likę be vairuotojų, mašinos ilgai stovės – tikrai atsiras kas kitas, kuris perims vairą, ir mašinos pajudės toliau, bet vis tiek… Vis dėlto kai kurie praeis laikas, o gal ir šio laiko užteks laukti sovietų desanto atvykimo…

Kirilas taip ir padarė. Jis trumpu šūviu paleido į pirmąjį automobilį, o iš karto norėjo paleisti į kitą sunkvežimį, tačiau kulkosvaidis nebešovė. Mums baigėsi amunicija. Tuo tarpu priekinis sunkvežimis riaumoja – pasirodo, Kirilas paskutiniu sprogimu nepataikė vairuotojo – ir pajudėjo.

Ir Kirilas pasielgė taip, kaip jam liepė situacija. Jam liko paskutinė granata ir jis neturėjo teisės jos praleisti. O kad nepražiopsotų, reikėjo kuo arčiau prieiti prie priekinio sunkvežimio. Greičiau, greičiau – kol sunkvežimis padidino greitį. Kirilas ištraukė kaištį iš granatos, suspaudė granatą į kumštį ir puolė per priešo transporto priemonę. Sunkvežimis dar nebuvo padidinęs greičio. Kirilas pribėgo prie sunkvežimio, užšoko ant kabinos laiptelio ir įmetė granatą tiesiai į kabiną. Nugriaudėjo sprogimas, bet Kirilas jo net negirdėjo… Bet pajuto, kaip sunkvežimis trūkčioja, apsisuko ir sustingo skersai kelio.