Читать книгу: «Beribis Dangus», страница 2

IV skyrius

Išsivadavimas man nėra pasiaukojimas.

Laisvės skonį jaučiu tik per tūkstančius malonumų.

RABINDRANATH TAGORE

Kušalas Magaras virš laužo pakabino aplamdytą metalinį puodą vandeniui kaisti.

„Iš karto turi suvokti, kad Tradicija apima visus gyvenimo aspektus be jokių išimčių, – pasakė jis nužvelgdamas kalnus, medžius ir dangų. – Supranti, mes norime išlikti aktyvūs ir veiksnūs mus supančiame pasaulyje, tęsti savo įprastą veiklą, vykdyti savo pareigas, puoselėti savo santykius ir kartu mėgautis nesuskaičiuojamais malonumais, kurie mus apdovanoja sveikata ir laime, o mūsų gyvenimą paverčia prasmingu.“

Mudu su Samueliu kalbėjomės su šamanu tik kiek daugiau nei valandą, tačiau jis jau iš esmės keitė pagrindų pagrindus – visa tai, kuo buvau išmokytas tikėti.

„Dvasingas kelias be asketizmo ir pasiaukojimo?“ – nusijuokiau.

„Brolau, dvasingumą kiekvienas supranta savaip, – pataisė jis mane, – nes mes paprastai neskiriame „dvasinių“ ir „pasaulietiškų“ dalykų. Mums jie niekuo nesiskiria. Netgi du nepaliečių kalbos žodžiai atmik ir činmaja, kuriems jūsų tautiečiai priskiria reikšmę „dvasinis“, iš tiesų reiškia žmogaus „tikrąją esybę“ ir „ketinimų tyrumą“. O žodis džadžal, kuris paprastai verčiamas reikšme „pasaulietiškas“, iš tikrųjų reiškia „džiugią šeimos ir vaikų netvarką“.“

Sulig kiekvienu šamano žodžiu mano susidomėjimas vis augo ir augo.

„O prieš kalbant apie asketizmą ir pasiaukojimą, kurių tikėjaisi, galbūt reikėtų išsiaiškinti, ką tau reiškia žodis malonumas.“

„Paprasčiau ir būti negali“, – pamaniau. Ekstravagancija, paleistuvystė, piktnaudžiavimas. Maistas, pinigai, seksas.

„Galbūt tau malonumas siejasi su kokiais nepadoriais dalykais? Su moraliniu sugedimu? Gal tau atrodo, kad „geras“, dėmesio vertas gyvenimas neatsiejamas nuo asketizmo ir pasiaukojimo?“

Maniau esantis liberalių pažiūrų, todėl norėjau atsakyti „ne“.

Tačiau savo paties nuostabai suvokiau, kad toks atsakymas prilygtų melui.

„O Tradicijoje pripažįstama, kad protingi malonumai yra ne tik pagrindinis žmogiškosios patirties variklis, bet ir turi kur kas daugiau įtakos žmogaus fizinei ir psichinei gerovei nei bet koks asketizmas.“

„Bet ką jūs vadinate protingais malonumais?“ – paklausiau.

„Ar tau skauda?“ – visiškai netikėtai paklausė ir jis.

Be jokių abejonių, skausmas man nėra svetimas, juk vaikystėje laksčiau mėlynėmis nusėtomis blauzdomis, nubrozdintais keliais, spyglių nudraskytomis rankomis – šios trumpalaikės žaizdos neišvengiamai atsirasdavo su broliais ir seserimis statant namelius mūsų obuolyno medžiuose, įrengiant stovyklavietes visų pamirštuose kiaulidės užkaboriuose ar šiaudinius guolius tamsiuose apleistos daržinės kampuose.

Visgi tą akimirką, nors nosis atrodė nušalusi, o kojos nutirpusios, nes jau ilgokai nepatogiai sėdėjau ant kietų grindų, tikrai nesikankinau.

„Jei nieko neskauda, kas tuomet kelia nerimą?“

Net nustebau, kad nesugebu atsakyti į tokį paprastą klausimą.

„Išmokysiu kelių nepalietiškų žodžių. Pirmiausia, dukha – nerimas, užsidarymas, įtampa. Diskomfortas, sielvartas, sunkumai. Šiuo žodžiu apibūdiname ligos laikotarpį ar metus trunkantį gedulą netekus tėvo ar motinos.“

„Dukha džilo nusakome sunkų, kupiną rūpesčių gyvenimą, – pridūrė Samuelis, dabar jau įsitaisęs mano pašonėje, kad sušiltų. – O dukha bhognu reiškia „kęsti skausmą“.“

Palyginti su tuo, koks sunerimęs buvo mano linksmasis pusbrolis mums atvykus į šią nedidukę šventyklėlę, dabar jis atrodė nesuprantamai atsipalaidavęs šito „baubo“ šamano ir jo negyvėlio kaulų draugijoje.

„Žodžiu dukha apibūdiname širdies skausmą, – paaiškino Kušalas Magaras. – Tokias kančias žmonija renkasi itin dažnai vis kartodama tuos pačius pražūtingus įpročius, kenksmingas mintis, žodžius ir veiksmus.“

Man pasirodė žiauru išgirsti tokią mintį tokiais paprastais žodžiais. Vis dėlto negalėjau nepripažinti, kad ši savybė būdinga mano draugams ir šeimos nariams. Ir man pačiam.

„O priešingos reikšmės žodis būtų sukha, – tęsė jis dabar jau su linksmesne gaida balse. – Tai žodis, kuriuo įvardijame lengvumą ir pusiausvyrą. Gerą sveikatą. Vaisingą protą ir kūną. Patogumą. Viską, kas klesti, pamalonina, išlaisvina – žodžiu, palengvėjimą širdžiai.“

„Antar sukha reiškia vidinę laimę, – įsiterpė Samuelis. – O sukha purbak yra viskas, ką darome džiugiai ir todėl jaučiamės laimingi!“ – dar pridūrė jis, žaismingai braukdamas pirštais man per šonkaulius taip, kad rangiausi tarsi žaltys norėdamas išsisukti nuo kutenimo.

„Taigi, kokia palaima, – nusišypsojo Kušalas Magaras, – kad Tradicija moko mus pasirinkti: ar atsisakysime gyvenimo, kupino dukha – kančių, kurios išblaško ir užtemdo protą, ar rinksimės sukha – džiaugsmingą malonumą, kuris mums būdingas iš prigimties, priklauso kaip prigimtinė teisė ir moralinis įsipareigojimas.“

Akimirką užsimerkiau, kad sau mintyse pakartočiau šį man negirdėtą ir todėl gluminantį teiginį.

„Tai tiesa, kurią galite sau atrasti kiekvieną mielą dieną, – tęsė jis, – jei tik sugebėsite pajusti malonumą paprasčiausiose, kasdieniškiausiose situacijose: darbe, moksluose ar net gulėdami lovoje. Kitų žmonių kompanijoje ar visiškoje vienatvėje.“

Sėdėjau užsimerkęs, jausdamas, kaip liežuvis liečiasi prie dantų, kaip mano delnai šildo mano kelius ir kaip drabužiai švelniai priglunda prie mano odos.

„Tad kodėl gi nepasimėgavus tuo, kad turi plaučius ir gali kvėpuoti? Tuomet įkvėpk įvairiausių kvapų, drėgmės, šilto ir šalto oro negalvodamas apie tai, ar tau jie patinka. Džiaukis, kad turi rankas, kurias gali ištiesti į platų pasaulį: leisk savo rankoms pajusti dirvą, medžio žievę, akmenis, lapus, audinius ir odą – tiek savo, tiek kitų. Mėgaukis tuo, kad turi kojas, kuriomis gali stovėti, o tada ženk basomis ant plikos žemės, žolės, į vandenį ir džiaukis kiekvienu potyriu, tarsi jis būtų pirmasis. Ir kodėl gi nepabandžius iškišti nosies laukan, kai švilpia stiprūs vėjai ar pliaupia lietus, tarsi dar niekada iki šiol to nebūtum daręs?“

Įkvėpiau saldžiai vėsaus kalnų aromato – ir pasižadėjau įsisavinti šią pamoką, nes iškart supratau, kad ji viena gali daug ką pakeisti.

„Kaip paprasčiausi malonumai gali būti nuolatine varančiąja, puoselėjančiąja mūsų gyvenimo jėga, jei tik juos patys sau pripažįstame, taip ir laimei mūsų širdyje nereikia priežasties – užtenka to, kad esame gyvi ir savo rankose turime gyvenimo duotą nesuskaičiuojamų pasirinkimų dovaną.“

Mane pribloškė kone anarchiški šamano žodžiai.

Kaip jie skyrėsi nuo visuotinai skelbiamo budistų principo, teigiančio, kad gyvenimas – kančia, kurią palengvinti gali tik atsiskyrimas nuo aplinkinių, skausmo neigimas ir, galiausiai, sąmoningumo atmetimas.

Kaip šie žodžiai buvo nepanašūs į musulmonų tikėjimą „dieviškuoju likimu“, kai su žmogiškosiomis kančiomis susitaikoma nesiskundžiant, nes taip įvertinamas tikėjimas Dievo teisingumu.

Kaip jie skyrėsi nuo Indijoje gajos vedų filosofijos, teigiančios, kad visa materialioji visata tėra iliuzija, kurią reikia atmesti, apgaulė, kuriai atsispiria tik „tyrieji“. Šie geba pasinerti į samadhi komos būseną, kurioje išsilaisvina iš begalinės kančių kupino gimimo ir mirties ciklo vergovės.

Ir kaip jie buvo nutolę nuo krikščioniškų idėjų, kurių ugdomas užaugau: kad gyvenimas esantis sunkus, kad tai ašarų slėnis, kuriame turime tverti, kol mirtis atneš ramybę ir išganymą, bet tik užsitarnavusiems išgelbėjimo galimybę iš griežtojo dieviškojo patriarcho, kurio didybės manija ir žiaurumas liudijami jau ne vieną tūkstantmetį.

Ši gyva, džiaugsminga žmogiškoji prigimtis, Tradicijoje šlovinama šamano be jokių kunigų, taip skyrėsi nuo visko, ką iki šiol žinojau, kad negalėjau ja nesusižavėti.

V skyrius

Žmonija labai stengiasi patenkinti savo poreikius, todėl nesugeba pasimėgauti giliai širdyje glūdinčiu tvariu džiaugsmu.

TRIPURA RAHASYA

„Ar Tradicija tikrai neišreiškia paniekos pasauliui ar žmogiškajai prigimčiai?“ – privalėjau paklausti.

„Brolau, mūsų sakytinė išmintis besąlygiškai šlovina gyvenimą, – pareiškė šamanas. – Čia nereikia jokių pastangų, diskomforto ar griežto pasiaukojimo. Nereikalaujama ir kruopščiai laikytis kažkieno sugalvotos moralės ar dogmų.“

Ir vėl – negalėjau nenusišypsoti.

„Priešingai, šaivinio tantrizmo jogoje tikima, kad nušvitimą ir suvokimą galima pasiekti, jei nėra kančių ar didelių apribojimų – tuomet žmogus gali stipriau išgyventi visus šio puikaus gyvenimo aspektus atvira širdimi ir protu. Kartu jis patirs daugiau džiaugsmo, malonumo ir širdies ramybės. Būtent todėl pagrindinis Tradicijos simbolis – dievas Šiva, kurį mes vadiname Sukhinu – tuo, kuris yra laimingas.“

Būtent todėl Tradicija labai dažnai vadinama Šaiva. Šis žodis nepaliečių kalboje susijęs su kalnų dievybe Šiva, kurios vardas reiškia „geranoriškumą“, o ji pati simbolizuoja polinkį į tvarką – esminį sąmoningumo elementą šioje visatoje.

„Tokia malonumo samprata, viena vertus, natūrali žmogiškajai prigimčiai, o kita vertus, esminė tikrojo suvokimo kelyje, dažnai smarkiai iškraipoma tų, kurie turi žinių, bet nėra išmintingi.“

„O kas ją iškraipo?“ – paklausiau aš.

„Žmonės, kuriems trūksta sąžiningumo, kurie taip aklai siekia garbės ir turtų, kad nustoja buvę patys savimi, – paaiškino šamanas. – Žmonės, kylantys laiptais vadinamųjų „dvasinių“ sistemų hierarchijose, kurios iš esmės prieštarauja žmogiškajai prigimčiai. Žmonės, kaltinantys mus amoralumu ir teigiantys, kad mūsų seni papročiai pateisina atsitiktinius, neatsakingus lytinius santykius.“

Tokie prietarai ganėtinai gajūs, kai kalbama apie visokiausias „tantras“. Turiu pripažinti, kad ir pats anksčiau tuo tikėjau.

„O juk mūsų kalnų Tradicija moko, kad visų tų malonumų, kurie yra neatsiejami nuo savanaudiškų tikslų ir suteikia greitą, bet laikiną pasitenkinimą, mums niekada nepakaks. Darosi neįmanoma patenkinti savo troškimų, nes norų kyla vis daugiau ir juos visus reikia atpažinti ir išpildyti. Taip netenkame pusiausvyros. Pradedame svyruoti, galiausiai išsižadame įgimtos džiaugsmingos, šviesios savasties ir leidžiame, kad mus nugalėtų įvairiausi tamsūs troškimai, tampame priklausomi, ciniški ir kupini pagiežos.“

Linktelėjau pritardamas. Kas galėtų nesutikti, kad mūsų egocentriška, savanaudiška ir dažnai nusivylusi visuomenė, iš kurios pats atėjau, pirmenybę teikia neigimui.

„O mūsų Tradicija, priešingai, primena, kad nuolaidžiavimas savo silpnybėms neatneša nieko gero, šitaip tik apgaudinėjame patys save. Daug išmintingiau susilaikyti nuo pusėtino pasitenkinimo, nes taip mūsų troškimus patenkinti darosi vis sunkiau, ir siekti stabilių, intensyvių malonumų, kurie mums naudingi, nes pagerina mūsų fizinę ir dvasinę ištvermę. Reikia ieškoti malonumų, kurie suteikia širdies ir proto ramybę. Malonumų, kurie nušviečia ir praplečia mūsų sąmonę.“

Kušalas Magaras leido man pamąstyti apie tokių malonumų teikiamas galimybes, kol dar primetė malkų į laužą. Į savo puodą jis įbėrė kelias saujas arbatos lapelių, gausiai viską apibarstė prieskoniais ir galiausiai pridėjo sultingo imbiero.

„Taigi, brolau, ar jau pradedi suprasti? – jis stabtelėjo, kad arbatą pagardintų pienu ir cukrumi, tada pripylė gėrimo į tris aplamdytus metalinius puodelius, kuriuos Samuelis mums padalijo. – Tradicija moko, kad nors negalime išspręsti visų pasaulio rūpesčių, bent jau visada galime pasirinkti gyventi maloniai, produktyviai ir džiaugsmingai, nesvarbu, kokia mūsų materialinė padėtis. Be to, galime ir dosniai dalytis su kitais – pagal galimybes.“

Pritardamas ryžtingai linktelėjau ir gurkštelėjau šamano paruošto karamelinės spalvos gėrimo – net šiurpas nukrėtė netikėtai iš naujo sau atradus gaivinantį gardžios arbatos skonį.

VI skyrius

Teorinės žinios dar nė vieno nepavertė žinovu.

TRIPURA RAHASYA

„Jūsų žodžiai skamba labai įtikinamai“, – pasakiau kaip Samuelis rankose sukiodamas puodelį, kad sušiltų delnai.

„Niekada nepasikliauk žodžiais, – neatlyžo Kušalas Magaras. – Netikėk niekuo. Ir juo labiau – manimi. Kito žmogaus nuomonė dar nėra įrodymas – ypač kai pasaulyje tiek daug išmokyti bandančių, kurie tik kartoja kitų pasakytus žodžius. Verčiau klausykis savo širdies balso, o ne kitų žmonių nuomonės. Nes vos tik pradėsi vadovautis svetimomis mintimis, išklysi iš tiesos kelio.“

„Bet kas yra ta tiesa?“ – paklausiau.

„Mums tiesa yra Sat, kuri vaizduojama Šivos atvaizdu. Ši tiesa slypi už tikėjimo, ritualų ir jausmų. Ši tiesa peržengia mūsų įprastinių įsitikinimų saviapgaulę ir mūsų baikštaus proto ribas. Sat yra tiesa, kurios neišmokys jokie dvasiniai vadovai, kunigai ar pranašai, jos neįrodysi jokiose knygose. Tai tiesa, kurią galima suvokti tik tiesiogiai per patirtį, dėmesingai bendraujant su aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis. Matai, Sat nėra kokiais nors įvykiais grįsta tiesa, greičiau ją atrandame savyje kaip savižiną. Ši tiesa yra būties forma.“

Tiesa, kurios nelemia visuotinis susitarimas? Įsitikinimai, katekizmas, doktrinos ar dogmos? Net krūptelėjau. Šiek tiek primena Tomo Sternso Elioto ar Džeimso Džoiso idėjas. Pačius žodžius supratau, suvokiau, kad jie reikšmingi, bet negalėjau apsimesti, jog nutuokiu visą jais pasakomų minčių prasmę.

„Dėl šios priežasties mūsų Tradicijoje nieko nereikia priimti tiesiog aklai vadovaujantis tikėjimu, – tęsė jis. – Galų gale žinios, nepagrįstos pirmine patirtimi, nėra tikros – juk netiesioginės žinios vertingos tiek pat, kiek sapnai.“

Šiais keliais teiginiais jis sugriovė visus pagrindus, kuriais rėmėsi mano išsilavinimas. Bet kažkodėl patikėjau, kad tai tiesa. Metų metus mokiausi spręsti uždavinius, apskaičiuoti kvadratinių lygčių nežinomuosius, mintinai kaliau, kokio dydžio, tarkim, Priešvėjinių salų bendrasis vidaus produktas, o dabar visos tos žinios virto tiesiog nereikšmingais prisiminimais.

„Dėl šios priežasties Tradicijos šalininkai visada renkasi veiklą, o ne teoriją, ir taip siekia tiesiausio ir veiksmingiausio kelio į gilesnę savižiną, o kartu ir į išmintį.“

Nors tokia mintis man pasirodė ganėtinai priimtina, vis dar svarsčiau, kodėl jis nepripažįsta netiesioginių žinių. Mano kultūroje nepublikuota informacija laikoma beverte, tarsi tai tebūtų nepagrįstai skleidžiami gandai: jei knygose neparašyta, vadinasi, tai nėra tiesa. O dabar man siūlo pažinti sistemą, kuri visiškai nepriklauso nuo standartinių tekstų ar klasikinės literatūros, todėl nenuostabu, kad sutrikau.

„Bet, šamane-dadžū, – neatlyžau aš, – jūsų puikios anglų kalbos žinios turbūt įgytos studijuojant?“

Jis nusišypsojo ir, man pasirodė, droviai nuraudo.

„Aš – jauniausias vaikas šeimoje, – prisipažino jis. – Mano broliai paveldėjo šeimos namus ir žemę, mano seserys ištekėjo, o aš buvau išleistas į mokslus. Mane išsiuntė anapus kalnų studijuoti anglų kalba Dardžilingo mieste, nes mano mama irgi buvo baigusi mokslus ir norėjo užtikrinti man saugią ateitį valstybės tarnyboje. Bet tada ji mirė nuo tuberkuliozės, o tėvas parinko man kitą kelią. Jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Vis dėlto tokie neraštingi žmonės, nors, teigiama, gyvena skurde, dažnai turi daugiau praktinių žinių ir geba žvelgti giliau nei baigę mokyklas. Mano mama man atvėrė knygų anglų kalba pasaulį, o tėvas padovanojo mūsų protėvių išminties lobynus, nes pasirinko mane paveldėti Tradiciją per iniciaciją pas Banthavą Rai, išmintingiausią šių kalnų šamaną.“

Staiga pajutau, kad noriu suprasti šį žmogų: jo tautą ir jos istoriją, jo savitas žinias ir, kaip man pasirodė, jo paslaptis.

„Aišku, Tradicijoje pirmenybė teikiama praktinėms jos žinių studijoms, nes knyginė išmintis laikui bėgant išblėsta, ir galiausiai mūsų kelio pabaigoje išlieka tik tikroji mūsų savimonė.“

Niekada anksčiau nesusimąsčiau, kad būtų išmintinga reguliariai peržvelgti savo ugdymosi prioritetus. Kokius žodžius ir vaizdinius kasdien dėjausi sau į galvą? Ar jie man padės, ar mane praturtins ir patobulins, ar praplės mano žinias? Kokia bus mano savimonė, kai mano gyvenimo saulė ims leistis?

„Tokias praktines Tradicijos žinių studijas mes vadiname sadhana, – paaiškino jis. – Šiuo žodžiu įvardijamas pats veiksmingiausias metodas tikroms žinioms įgyti.“

„O ką jūs laikote tikromis žiniomis?“ – pasitikslinau.

„Savęs, o kartu ir visos būties supratimą, kuris peržengia įprastai mūsų jutimų nubrėžtas ribas. Ir, žinoma, toks supratimas pranoksta mokymąsi iš knygų ir mokytojų. Dėl šios priežasties Tradicijoje svarbiausia nuolat plėsti savo sąmonę, nes mūsų turimas savęs vaizdas gali plėstis tik iki mūsų nuovokos ribų.“

„O kam tada reikalingos tos „įprastinės ribos“, kurias vėliau būtina plėsti?“ – negalėjau nepaklausti.

„Mūsų kasdienis supratimas yra atrankinis. Mes suvokiame ir įsimename tik tai, kas mums reikalinga, tik tai, kas artima mūsų turimai nuomonei apie save, kitus ir pasaulį. Tradicijos sadhana moko mus išsilaisvinti iš beprasmių, reaktyvių įpročių, vedančių žalingų minčių, žodžių ir veiksmų link. Taip pat ji moko gyventi ir mylėti pilniau, veiksmingiau, džiaugsmingiau, išmintingiau, be baimių ir išankstinių sąlygų.“

Ir nors toks praktiškumas man pasirodė labai patrauklus, vis dar dvejojau, ar paprastumą praktikuojanti sistema galėtų suteikti tiek įspūdingai daug naudos, kaip žada šamanas.

Todėl tąsyk nusprendžiau pabūti atviras jo idėjoms – kai kurios man iš karto pasirodė vertos dėmesio ir paguodžiančios, o kitos – nesuprantamos ir provokuojančios, nes šie kalnų žmonės tokie malonūs, tokie laisvi, alsuojantys dvasios ramybe ir patenkinti savo gyvenimu, kas iš esmės taip svetima dėl nepasitikėjimo savimi kenčiančiai ir konfliktų kultūrai, iš kurios čia atkeliavau.

„O kaip „vyksta“ toji sadhana?“ – pasiteiravau.

„Palengva gilinant kasdienių patyrimų suvokimą, kad išmoktume suprasti, kuo maloni kiekviena akimirka, atrastume gyvenimo džiaugsmą ir taip atkurtume pusiausvyrą savyje ir aplink save. Juk kad rastumėte širdies ramybę, savo tikslą ir tvarią laimę, kurios taip ieškote, niekas, išskyrus jūsų pačių nuomonę, gyvenime neturi pasikeisti.“

Nors tikrai neužsiminiau, kad vis dar ieškau tikslo, prasmės ar laimės, dabar, kai jis apie tai prabilo, suvokiau, jog tai tiesa.

„Brolau, mes visi patys susikuriame savo realybę, – pareiškė jis, – nes visata mums atrodo tokia, kokią įsivaizduojame ją esant.“

Nustebęs pakėliau akis. Paskutiniai jo žodžiai grasino iš esmės pakeisti visą fizinės realybės sampratą, kuria buvau išmokytas tikėti.

„Tačiau iš pradžių užtenka žinoti, kad mūsų kalnų Tradicija yra džiaugsmingas metodas, apimantis visus ir viską, – pasakė jis. – Juk visatoje niekas neišskiriama ir niekas nedalijama – nėra jokių ribų, išskyrus žmogaus riboto suvokimo primetamas.“

Jis kalbėjo labai švelniai, tačiau kone fiziškai jaučiau kiekvieną tariamą skiemenį.

„Šį visa apimantį požiūrį čionykščiai kalnų žmonės pavertė praktine, eksperimentine, išlaisvinančia iš mūsų pačių susikurtų ribų sistema. Tai – šaivinio tantrizmo joga. Tai – mūsų Tradicija.“

Jis pažiūrėjo man į akis, priglaudė abi mano rankas sau prie širdies ir nusišypsojo.

Nusišypsojau ir aš. Žinojau, kad esu pasiruošęs pradėti.

VII skyrius

Tyra sąmonė – mūsų tikroji esybė…

Pamąstykite apie tai.

TRIPURA RAHASYA

„Šamane-dadžū, ką konkrečiai Jūs turite galvoje kalbėdamas apie tantras? – paklausiau, vėl gurkštelėdamas jo dieviškos arbatos. – Na, ten, iš kur aš kilęs, šis žodis siejamas su labai, na, ribotomis asociacijomis.“

„Kalbi apie seksą, tiesa? – pasitikslino jis. – Na, žinoma. Tuomet galbūt tau negirdėta, kad sekso ir tantros sąsaja sugalvota Vakaruose. Tai tėra pramanas, taip viliojantis, intriguojantis, kartu ir klaidinantis užsieniečius, o dabar jau net pačius indus.“

Sutrikęs šyptelėjau, tarsi būčiau asmeniškai atsakingas už tokias naivias, nepagrįstas interpretacijas, plačiai žinomas visuomenėje, kurioje užaugau.

„Tai grynų gryniausias nesusipratimas, atsiradęs todėl, kad, priešingai nei patriarchalinės religijos, Tradicija pripažįsta ir apima visas energijos ir sąmoningumo sąjungos išraiškas, taigi ir visapusišką žmogišką patirtį.“

Būtent šis Tradicijos principas pribloškė mane labiausiai.

„Dėl šios priežasties instinktyvus žmogaus lytinis potraukis mūsų sakytinėje išmintyje suvokiamas kaip vienas iš daugelio būdų ištirti savo tikrąją prigimtį ir taip įgyti žinių apie save. Tačiau seksas niekada nebuvo ir nėra tikrosios šaivinio tantrizmo jogos pagrindas, dėmesio centras ar tikslas. Teigiantys priešingai arba nieko apie ją nežino, arba šitaip išdykauja.“

Energingai linktelėjau tarsi norėdamas įrodyti, kad aš ne toks, nors net krūptelėjau prisiminęs daugybę knygų, kursų ir rekolekcijų, besidangstančių žodžiu „tantra“, siekiant pateisinti visokiausias narcisistines pasitenkinimo formas. Juo labiau, kad buvau šventai įsitikinęs, jog šis romus, besišypsantis kalnų žmogus net negalėjo įsivaizduoti masto, kokiu skleidžiami tokie mistiniai-seksualiniai paistalai.

„Reikia pripažinti, kad žmonija gali suklestėti tik tuomet, kai lytinę brandą ir emocinį pasitenkinimą pasiekiame per abipuse pagarba, parama grįstus santykius, kai tokius ryšius puoselėdami jaučiamės saugūs ir laimingi. Būtent dėl šios priežasties čia, kalnuose, jau nuo ankstyvos paauglystės mus moko atidžiai ištyrinėti savo kūno galimybes be jokios gėdos ar kaltės, kad geriau suprastume tas nuostabias visatos galias, kuriomis esame apdovanoti. Vėliau jaunuoliai praktikuojasi gilindami savo pojūčius, kurie nėra vien kūniški, nes ilgainiui išlavėja savimonė, savižina ir savo ruožtu padidėja empatija ir užuojauta.“

Pasižiūrėjau į jį nustebęs. Tokios neribotos galimybės nė iš tolo nepriminė mano klystkelių į brandą, lydimų nuolatinio kaltės jausmo, perdėtai prižiūrimų vikaro peripatetiko. Jis mus, iš baimės susigūžusius paauglius, gąsdindavo prakeiksmais ir vis kartojo, kad apaksime, jei neatsikratysime savo „nenormalių“ – kaip jam iškreiptai atrodė – įpročių arba jei per ilgai užsibūsime mokyklos dušinėje su kitais futbolo komandos nariais.

Savo prakeiksmams sustiprinti jis padalydavo mums lankstinukus, kuriuose, prisidengiant įmantriausiais žodžiais, būdavome įspėjami pernelyg nesidomėti savo – arba, dar blogiau, kitų žmonių – kūnu, Dievo suteikta šventove. O jei nelabasis mus sugundydavo nors per nago juodymą susidomėti savo „pasileidimu“, mums liepdavo arba persirengti sportine apranga ir sukti ratus mokyklos stadione, kol Šventoji Dvasia nuspręsdavo, kad jau galima „išgelbėti mus nuo pagundų“, arba paprasčiausiai išsitraukti rankas iš kišenių ir giedoti giesmes.

„Ir priešingai, susilaikymas nuo natūralios intymios išraiškos neveda išminties link, – tęsė šamanas. – Tada kūniški troškimai skatina veidmainiauti tiek mintimis, tiek savo poelgiais, taip kyla vidiniai ir išoriniai konfliktai, širdį gramzdinantys į depresiją, o sielą į neviltį. Galiausiai pratrūkstama pykčiu, agresija ir smurtu, nukreiptu tiek į save, tiek į kitus, o tuomet pasitaiko ir klastingų, žiaurių nusikaltimų žmogiškumui. O kur dar beprotybė ir fanatizmas?“

Nieko neatsakiau. Vis dar bandžiau susigyventi su mintimi, kad seksualinė išraiška neturi būti lydima kaltės, gėdos ar represijų, kad tai tiesiog dar vienas kelias savišvietos, savižinos link. Tokia idėja atrodė neįmanoma mano šizofreniškoje kultūroje, smerkiančioje vadinamuosius seksualinius „nusižengimus“, kai, viena vertus, sensacija verčiamas visiškai normalus kitų žmonių lytinis gyvenimas, o, kita vertus, stengiamasi kuo seksualiau pateikti visus kitus kasdienio gyvenimo aspektus: laikraščius, šampūną, automobilius, muilo operas, saldumynus ar net vaikiškus drabužius.

Kai buvau paauglys, seksas man buvo tai, ką darė varlės per biologijos pamokas, kad padėtų mums atlikti namų darbus; tai, ką išdykę suaugusieji bandydavo įžiūrėti vakarais rodomuose meilės serialuose; ir tai, ką išdarinėjo mūsų katinas su kaimynų katyte kiemo viduryje, kai pas mus svečiuodavosi mūsų dorieji giminaičiai. Kol augau, nė karto negirdėjau, kad intymūs santykiai yra kažkas daugiau nei lengvabūdiškas nesusivaldymas, apie ką mandagūs žmonės niekada nekalba ir neprisipažįsta, jog patys tuo užsiima.

Iš tiesų nuo pat mažumės buvome mokomi slapčia kikenti iš bet ko, kas susiję su seksu. Tokius dalykus slėpdavome nuo suaugusiųjų, bet jais didžiuodavomės tarp bendraamžių. Mus mokė išpažinti tokias nuodėmes kunigams, o vėliau tokiais klausimais kreiptis pas gydytojus. Todėl visiškai nenuostabu, kad slopinant tai, kas taip natūralu, malonu ir būtina žmogaus raidai, fizinei ir dvasinei sveikatai, tai, kas turėtų būti suvokiama kaip teigiamos, naudingos, kūrybinės mūsų kūno galios, paverčiant visa tai negatyviais ir net žalingais instinktais, susikaupusi energija gali tapti nekontroliuojama ir pasireikšti depresija, agresija ar paleistuvyste. Ar bent jau taip buvome mokomi manyti.

Nuo tokių minčių pradėjau nerimauti. Niekada anksčiau nebuvau sau pripažinęs, kad jaučiausi nusivylęs, o gal net prislėgtas, dėl visko kas susiję su lytiniu gyvenimu.

„Šamane-dadžū, – suniurnėjau, – mano pasaulis visiškai kitoks. Tiesą pasakius, man atrodo, kad jūs net neįsivaizduojate, kiek mes skiriamės.“

Kušalas Magaras pasilenkė ir uždėjo rankas man ant kelių tarsi norėdamas nuraminti.

„Ar tu kalbi apie žmones, kovojančius dėl lytinio pasitenkinimo ir nesavanaudiškos meilės? Apie žmones, kurie taip nutolę nuo kitų ir pačių savęs, kad nebegali patirti jausmų, kuriais tiki? Apie gyvenimus, tapusius tokiais beprasmiais ir beverčiais, kad paguodos žmonės ieško materialiuose turtuose? Ne, brolau, žmonės ten ir žmonės čia tikrai smarkiai nesiskiria.“

Jis nepaisė mano globėjiškų lūkesčių. Nenumaniau, kad jis toks pasaulietiškai išmintingas. Visiškas susvetimėjimas buvo iš tiesų neatsiejama mano modernaus, mechanizuoto ir intensyviai virstančio skaitmeniniu pasaulio dalis. Realų gyvenimą imituojančios pramogos taip paplito, kad visuomenė, įpratusi gyventi pagal žiniasklaidos primetamas taisykles, dabar manė, jog jiems realybė sukelia per daug streso. Ir todėl, tarsi tikint, kad viskam vadovaujanti leidybos kompanija prisiims atsakomybę, netgi pačios paprasčiausios klaidos ir nelaimingi atsitikimai verčia mus viskuo kaltinti vieniems kitus ar netgi bylinėtis.

Lygiai taip pat su mūsų manija turėti daugiau turto ir gerą reputaciją; didesnius automobilius ir geresnes atostogas; mūsų noras gyventi lengvai, greitai, maloniai ir be jokių padarinių nesuteikė socialinio glaudumo ar asmeninio pasitenkinimo. Priešingai, kenčiame nuo sekinančio nerimo ir ligų bandydami užpildyti tą emocinę tuštumą, karštligiškai žiūrėdami vis daugiau televizijos laidų ir taip dar labiau atitolstame patys nuo savęs, dar labiau užgriozdiname savo spintas ir apkrauname savo gyvenimus.

„Nepamirškime ir vis įkyresnio susirūpinimo tokiu nereikšmingu dalyku kaip išvaizda, – tęsė šamanas. – Juk tai tik dar labiau sumažina mūsų galimybes puoselėti intymius santykius, atsidavimą.“

Niekada apie tai nesusimąsčiau, bet puikiai suvokiau, kaip mumis manipuliuojama kiekviename žingsnyje. Žurnalai, reklamos ir televizija meistriškai kerta per mūsų pasitikėjimą savimi, įskiepija baimę, kad mums atsiras raukšlių, nupliksime ar tapsime pilvoti, o čia, kalnuose, tokiomis savybėmis žavimasi, nes jos liudija apie metams bėgant sukauptą išmintį ir pasitenkinimą savimi. Didžiosios įmonės verčia mus patikėti pažadais, kad viską išspręs jauninamieji kremai, vyriškumo piliulės ar radikalios chirurginės procedūros. Tačiau mus ir toliau verčia jaustis nepilnaverčiais, kad išleistume vis daugiau.

Kušalas Magaras nenuleido nuo manęs akių, kai paprašė Samuelio paruošti dar arbatos. O aš sėdėjau apsikabinęs kelius ir niršau dėl neišreiškiamo nusivylimo tiek savimi, tiek tuo padriku, purvinu pasauliu, iš kurio čia atkeliavau.