Читать книгу: «Svečiai», страница 2
Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais žinksniais ėjo toliau.
– Juk šendiej4 pirmoja Velykų diena – tarė sau vienas – džiaugias žmonės; tik Marytei su vaikais be manęs skurdu. Ir dovanų jiems neturiu jokių: grįžtu silpnas, apipešiotas. Užtat Marytė galės mane šendiej kiaušiniais pamylėti…
Bet netikėtai taip jam širdį susopėjo5, kad net ranka už krūtinės nusitvėrė.
– Kas čia man? – paklausė išsigandęs, jausdamas, kad jį visą prakaitas išpylė – ko aš dabar taip išsigandau? Juk nieko bloga neatsitiko… Marytė su vaikais, turbūt, sveika, gyva… O kas, jeigu?!… – Ve, ne… Negali būti…
Apsistojo, norėdamas kvapą atgauti. Kažin kodėl jam galvon atėjo antrasis Marytės laiškas. Nebe toks buvo, ne; nebebuvo jame to atvirumo, tų jausmų, kaip pirma… Kažin ko trūko. O daugiau visai nuo jos žinelės nepaėmė… Gal kely laiškai sužuvo… Bet kodėl tik dabar abejojimas jį krimsti pradėjo, kodėl taip omai jam susopėjo širdį?… Kodėl?…
Abejojimo kankinamas, kone tekinas6 pasileido miestelin.
II
Jau visai sutemo, kai priėjo į savo namus. Prie kiemo vartelių gulėjo didelis margas šuo. Pamatęs ateinantį žmogų, jisai išsižiojo jau loti, bet staiga atsikėlė ir inkšdamas7 iš džiaugsmo ir linksmai sukdamas uodegą puolė į keleivį ir ėmė aplink jį šokinėti, norėdamas savo snukiu jo veidą pasiekti.
– Geras Razbonas, geras: pažino mane – maloniai tarė keleivis, glostydamas šunes galvą, ir įėjo kieman.
Niekas daugiau jo nepatiko, nepastebėjo pareinant. Namuos buvo tylu, nors pirkaitėje degė žiburys.
– Nejaugi svečiai? – tarė sau keleivis, pamatęs šviesą – o mažir sesuo Uliutė atėjo apsilankyti? ..
Jisai visas nurimo, pradžiugo.
– Įeisiu nepastebėtas, tai bus juoko! – atėjo jam galvon linksma mintis. Ir jisai įėjo priemenėn tyliai, nesubrazdėjęs. Jau nusitvėrė klingę8 ir norėjo atadaryti pirkaitės duris, kaip žodžiai, kuriuos iš vidaus išgirdo, suspaudė jo krūtinėj kvapą, ir jisai, kaip įbestas, sustojo ant vietos9…………………………………………..
Pirkaitėje stalas buvo baltai užtiestas, valgymais apkrautas: ragaišio10 raikyto, sviesto ir kiaušinių, butelis vyno stovėjo. Užu stalo sėdėjo susiglaudusiu vyras ir moteris. Jisai buvo nedidelio ūgio, šviesių plaukų, reta barzdele ir sargybinio rūbais su blizgančioms sagutėmis apsivilkęs; jinai – jauna, gražaus veido moteriškė, skara ant pečių apsisiautus…
– Ko tu, Marusia, nuo manęs nori? – kalbėjo sargybinis, ne lietuviškai pratęsdamas žodžius: – juk aš tave myliu.
– Taip, myli… O man kas bus, kai Antanas pareis namo? – atsakė moteriškė.
– Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo…
– O tu paimsi mane, jeigu Antanas numirė? – glauzdamos į sargybinį klausė moteriškė.
