Читать книгу: «Nematoma gija», страница 2

„Ar galima šokoladinių?“ – pasiteiravo jis.

„Žinoma“, – atsakiau.

Nupirkau dvi porcijas, vieną ištiesiau Morisui ir tada jis pirmą kartą nusišypsojo. Sakyčiau, santūriai, ne taip, kaip išsišieptų dauguma vaikų. Šypsena staiga pasirodė veide ir taip pat netikėtai pradingo. Bet jis nusišypsojo ir aš spėjau pamatyti jo šypseną, kuri man pasirodė kaip naujas gražus žvilgantis daiktas.

Kai baigėme valgyti ledus, paklausiau:

„Gal norėtum dar ką nors nuveikti?“

„Ar galima pažaisti kompiuterinį žaidimą?“

„Be abejo, galima.“

Nuėjome pažaisti žaidimų automatais Brodvėjuje. Daviau Morisui kelias monetas ir stebėjau, kaip jis žaidžia. Berniukas įsitraukė į žaidimą kaip ir bet kuris kitas vaikas. Pasistiebęs ant pirštų galiukų, iškišęs liežuvį jis tampė vairasvirtę ir skleidė įvairiausius garsus, žaidime kaudamasis su varžovu pasauliniame kovos menų čempionate. Buvo smagu jį stebėti.

Vėliau tą dieną suvokiau, kad pavaišinusi Morisą vakariene ir praleidusi su juo kelias valandas jaučiuosi neįtikėtinai gerai, o reikėjo tiek nedaug: trupučio laiko ir pinigų. Tai, savo ruožtu, pažadino kaltės jausmą. Ar sustojau ir nupirkau jam valgyti tik tam, kad pati pasijusčiau geriau? Ar, užuot nuėjusi į parduotuvę arba kiną, nusprendžiau prasiblaškyti nupirkdama Morisui mėsainį ir ledų? Ar pasielgiau globėjiškai, o gal tiesiog juo pasinaudojau?

Padėk vargšui vaikui, kad labiau vertintum savo gyvenimą?

Nesugebėjau rasti tinkamo atsakymo. Žinojau tik tiek, jog būdama su Morisu jaučiuosi gerai. Kai jis baigė žaisti, Brodvėjaus gatve nuėjome iki pat Penkiasdešimt šeštosios kampo, kur ir susitikome. Atsidariau rankinę ir padaviau Morisui savo vizitinę kortelę.

„Klausyk, jeigu kada nors būsi alkanas, prašau man paskambinti. Aš parūpinsiu tau maisto.“

Morisas paėmė kortelę, apžiūrėjo ir įsikišo į kišenę.

„Ačiū jums už vakarienę ir ledus, – pasakė. – Puikiai praleidau laiką.“

„Ir aš“, – patikinau. Tada jis nuėjo į vieną pusę, o aš į kitą.

Svarsčiau, ar dar kada nors jį pamatysiu. Labai didelė tikimybė, kad mudu nebesusitiksime. Tada dar nežinojau, kaip vargingai gyvena Morisas, kaip skurdžiai verčiasi jo šeima. Jeigu būčiau žinojusi, tikriausiai nebūčiau leidusi jam nueiti. Man regis, būčiau jį apsikabinusi ir niekada nepaleidusi.

Bet tada aš nuėjau, o kai atsisukau dar kartą pasižiūrėti į Morisą Brodvėjaus šurmulyje, jis jau buvo pranykęs, vėl nematomas. Turėjau susitaikyti su tuo, kad jis galbūt pradingo iš mano gyvenimo visiems laikams ir keista mūsų draugystė pasibaigė vos tik prasidėjusi.

Tačiau tada aš tikėjau ir vis dar tikiu, jog visatoje yra kažkas, kas suveda žmones, kuriems reikia vienam kito. Yra kažkas, kas padeda visiškai skirtingiems žmonėms kažkaip užmegzti ryšį. Galbūt tas kažkas ir neduoda mums ramybės, verčia mus ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems manome galintys padėti. Galbūt mano pačios praeitis privertė mane tądien atsigręžti ir susipažinti su Morisu. Ir galbūt – tik galbūt – nematoma likimo gija vėl mus kada nors suves.

Pakeliui namo mane pradėjo graužti sąžinė, jog Morisui daviau savo vizitinę kortelę, bet pinigų, kad galėtų paskambinti, nedaviau. Anuomet dar nebuvo mobiliųjų, labai abejojau, jog namuose jie turi telefoną. Jeigu jis norės su manim susisiekti, turės pasinaudoti mokamu taksofonu, vadinasi, jam vėl teks gatvėje prašyti išmaldos.

Na, galiausiai visa tai pasirodė nesvarbu.

Nes pakeliui namo Morisas išmetė mano vizitinę į šiukšliadėžę.

3. Viena gera proga

Kitą dieną darbe niekaip negalėjau liautis galvojusi apie Morisą. Apie mudviejų vakarienę papasakojau savo viršininkei ir draugei Valerijai, bendradarbiams Polui ir Lujui pasigyriau, kokį nuostabų berniūkštį sutikau. Jų reakcija buvo vienoda: „Kaip puiku“, „Kaip tau pasisekė“, „Padarei gerą darbą“. Panašu, kad tądien jiems mano pasakojimas nepadarė didesnio įspūdžio.

Žinoma, reklamos versle mes visi užsirausę darbais. Kai susipažinau su Morisu, man buvo pavesta įkalbėti finansines įmones reklamuotis mūsų laikraštyje. Praleidau marias laiko skambinėdama savo pažįstamiems investicinėje įmonėje Drexel Burnham Lambert, įkalbinėdama juos paskelbti mūsų laikraštyje apie įmonės siūlomas akcijas. Tokie skelbimai nuobodūs, pilni sauso teksto ir skaičių, be nuotraukų ir prašmatnybių. Tačiau mums tokie užsakymai prilygo Pikaso šedevrams – tai buvo ištisi puslapiai taip trokštamų komisinių.

Man labiausiai pasisekė su American Express. Jų reklamos skyrius svarstė galimybę reklamuotis mūsų laikraštyje, tik abejojo, ar mes sugebėsime suteikti tokios kokybės paslaugas, kokių jie tikisi. Sugaišau ištisus mėnesius jiems pataikaudama ir įkalbinėdama. Supratau, kad toks prestižinis užsakymas būtų itin reikšmingas laikraščiui ir ganėtinai svarbus man pačiai. Bendravau su dviem impozantiškomis nepalenkiamomis moterimis. Buvome susitikusios nesuskaičiuojamą daugybę kartų, tačiau aš nemačiau pažangos. Bet kartą, vieną popietę, kai dirbau prie savo stalo, viena iš jų paskambino: American Express nori užsisakyti du puslapius reklamos. Jeigu jiems patiks pats skelbimas ir jo vieta laikraštyje, neabejojau, jog galiausiai užsakymų bus ir daugiau. Taip ir nutiko – jie užsisakė kone šimtą puslapių. Man tai buvo milžiniškas pasiekimas ir pasididžiavimo akimirka. Taigi tada, kai susipažinau su Morisu, aš mėgavausi savo karjeros viršūne laikraštyje USA Today.

Tačiau kelias iki to nebuvo lengvas.

Baigusi mokyklą Hantington Steišene, nedideliame savo vaikystės miestelyje Long Ailando saloje, svajojau apie darbą, kuriam nereikia koledžo diplomo. Visa širdimi troškau tapti stiuardese. Mokykloje man sekėsi tikrai prastai, norėjau tik vieno: ištrūkti iš namų pamatyti pasaulio. Nusprendžiau, kad tinkamiausias būdas tai pasiekti yra įsidarbinti kokioje nors oro linijų bendrovėje.

Bet pirmiausia susiradau sekretorės darbą vienoje draudimo kompanijoje. Dirbau pas tris mielus seniokus trumparankoviais marškiniais ir plačiais kaklaraiščiais. Turėjau spausdinti laiškus, užrašyti jų diktuojamus tekstus, atsakyti į telefono skambučius. Kadangi man trūko tokio darbo įgūdžių, nusprendžiau lankyti sekretorių mokyklą, ir ten, klegančių būsimųjų sekretorių būryje, susipažinau su moterimi, dirbančia Icelandic oro linijose.

Ji man pasakė, kad jie kaip tik dabar ieško naujų biuro darbuotojų. Žinoma, tai nebuvo mano svajonių darbas – juk tektų sėdėti prie stalo, o ne sklandyti debesyse – bet vis tiek pradžia. Pasiskambinau ir susitariau, kada galėsiu laikyti spausdinimo egzaminą. Treniravausi dieną naktį. Laikiau egzaminą susikaupusi, tad išėjau rami, jog per minutę nepriekaištingai išpyškinau šešiasdešimt žodžių.

Tačiau egzamino neišlaikiau.

Apimta siaubo sugrįžau pas administratorę ir paprašiau – nors ne, greičiau jau maldavau, kad leistų man apeiti kvartalą, sugrįžti ir vėl pamėginti laikyti egzaminą. „Prašau, labai prašau, aš per daug susijaudinau. Tikrai neparodžiau, ką iš tiesų moku.“ Administratorė manęs pasigailėjo – išleido pasivaikščioti, o grįžusi aš giliai įkvėpiau ir vėl sėdau prie spausdinimo mašinėlės nusiteikusi įrodyti, jog moku rinkti tekstą.

Man ir vėl nepavyko.

Dabar jau administratorei manęs išties pagailo. Neišlaikiusi dviejų testų gavau progą nuoširdžiai su ja pasikalbėti, apeiti formalumus ir parodyti, kokia esu iš tikrųjų: silpna, bet ryžtinga, gal kiek paika, bet išradinga. O tai, kaip vėliau sužinojau, ir yra mano stiprybė. Administratorė nusprendė, kad aš jai patinku, todėl pasiūlė priimti mane registratore.

Paskutinį kartą važiuodama į darbą draudimo kompanijoje, vairuodama savo mylimą smėlio spalvos 1964 metų folksvageną jaučiausi taip, tarsi kaip tik dabar, sulaukus devyniolikos, mano gyvenimas tik prasideda. Pralenkiau automobilį, kuriuo važiavo dvi vienuolės, ir jos man palaimingai nusišypsojo. Pasistengiau atsakyti tuo pačiu. O tada pasakiau: „Iki pasimatymo, mergaitės“, – ir spustelėjau akceleratorių. Persirikiuodama į antrą eismo juostą nesuvaldžiau automobilio – įlėkiau į kažkokią duobę tarp juostų ir mano folksvagenas net pašoko. Paleidau iš rankų vairą ir mašina ėmė skrieti link metalinės skiriamosios tvorelės. Siaubingai išsigandusi čiupau vairą ir staigiai pasukau į dešinę. Folksvagenas apsisuko tris kartus, apsivertė ir nusileido ant stogo šalikelėje.

Stojo spengianti tyla. Aplinkui mėtėsi stiklo šukės. Gulėjau ant stogo automobilio viduje ir spoksojau į sėdynes. Pasižiūrėjusi į kairę išvydau jas, tas dvi vienuoles – jos buvo sunerimusiais veidais. Pamatęs avariją sustojo ir kažkoks verslininkas. Ant šukių jis paklojo savo švarką ir ištraukė mane per langą. Vienuolės mėgino mane nuraminti, nes pradėjau isteriškai verkti.

Greitosios pagalbos medikai nuvežė mane į ligoninę, ten sužinojau, kad lengvai atsipirkau: mėlynėmis paakiuose ir prarėktu balsu. Išsisukau be menkiausio įbrėžimo. Akimis ieškojau vienuolių, bet jų nepamačiau. Gal jos buvo mano angelai sargai ir apsaugojo nuo rimtų sužeidimų. O gal Dievas man turėjo kitų planų.

Oro linijų Icelandic biuras buvo ant Penkiasdešimtosios ir Penktosios gatvių kampo, pačiame Manhatano centre. Kitapus gatvės – Šv. Patriko katedra, už šimto metrų – prekybos centras Saks Fifth Avenue, už kampo – garsusis GE Building dangoraižis – jaučiausi it kokia garsenybė. Darbas nebuvo pats įdomiausias pasaulyje – turėjau atsiliepti į skambučius, pasitikti ir išlydėti lankytojus, bet man patiko, nes tai buvo visiškai kitokia patirtis. Ilgainiui mane paaukštino iki sekretorės, o vėliau perkėlė į Pardavimo telefonu skyrių – taip įmantriai ten buvo vadinamas prekių užsakymas telefonu. O žaviausia buvo tai, jog mano beviltiškai naivus įsitikinimas, jog dirbdama oro linijų bendrovėje apkeliausiu visą pasaulį, iš tiesų pasitvirtino. Gaudavau tokias neįtikėtinas nuolaidas skrydžiams ir nakvynei viešbučiuose, kad man tapo įprasta pasikvietus kokią draugę penktadienio vakarą išskristi į Romą, šeštadienį apsipirkti Trasteverės rajone ir sekmadienio vakarą grįžti į Niujorką. O kartą gavau bilietus į Kicbiūhelį Austrijoje pirmyn ir atgal bei šešias nakvynes prašmatniame kalnų namelyje vos už penkiasdešimt septynis dolerius! Tad nieko nuostabaus, jog likau ten dirbti net penkerius metus.

Tačiau po kurio laiko užsimaniau išmėginti dar ką nors – tai, ką mačiau darant kitus, todėl nusprendžiau, kad man sektųsi pardavinėti. Gal mano pašaukimas ir yra kalbinti žmones, įgyti jų pasitikėjimą, pataikauti jiems per pietus, priversti juos į situaciją pažvelgti iš savo perspektyvos. Visa bėda, kad Icelandic oro linijų bendrovėje pardavėjais dirbo vieni vyrai – žinoma, išskyrus Gudruną.

Gudruna buvo įspūdinga gražuolė skandinavė, simboliškai vienintelė moteris, biure dirbanti pardavimo srityje. Gana greitai suvokiau, jog jos vietos niekada neužimsiu. Taip, aš žavi, savotiškai įtaigi ir, žinoma, visai patraukli, energinga brunetė. Bet Gudruna – aukšta įspūdingo grožio blondinė, ko gero, kokia nors mitinė šiaurės šalių deivė. Supratau, kad savo karjeros viršūnę šioje bendrovėje aš jau pasiekiau, o jeigu noriu imtis pardavimo, turiu pasiieškoti kitos darbovietės. Užsibrėžiau tikslą susirasti tokį darbą ir daviau sau šešis mėnesius.

O tada pamačiau skelbimą dienraštyje New York Times: „Parduokite reklamos plotą dukart per savaitę leidžiamame kelionių leidinyje.“ Neturėjau nė iš tolo panašios patirties, nieko neišmaniau apie reklamą, bet vis tiek paskambinau ir susitariau dėl pokalbio. Jo išvakarėse nusprendžiau pasigaminti vakarienę, išsitrinkti ir išsidžiovinti plaukus, nusilakuoti nagus ir gerai išsimiegoti, ryte iš namų išsikrapštyti kuo anksčiau ir į Travel Agent redakciją atvykti penkiolika minučių iki sutarto laiko. Tačiau planuok neplanavęs, vis tiek išeina kaip visada… Pjaustydama šparagus vos nenusipjoviau kairio rodomojo piršto galiuko.

Kraujas pasipylė upeliais. Laimei, gretimame name gyveno mano gera draugė Kimė, todėl apsivyniojau pirštą rankšluosčiu ir nulėkiau pas ją. Kimė nuvežė mane į ligoninės priimamąjį, ten mudvi prasėdėjome keturias valandas, nes pirmiausia priėmė žmones su tikrai rimtomis traumomis: šautinėmis žaizdomis, prakiurdytomis žarnomis, galvos sumušimais – daug sunkesnėmis nei mano menkutė virtuvinė nesėkmė. Galiausiai atėjo mano eilė. Gydytojas sušvirkštė į pirštą novokaino injekciją ir išsitraukė chirurginę adatą. Pradėjau taip garsiai rėkti, kad jam teko į pagalbą pasikviesti slaugę, paskui dar vieną, tada trise jie stengėsi mane nuraminti, kol galų gale pirštas pasipuošė aštuoniais dygsniais. Ką aš galiu pasakyti? Nuo vaikystės paniškai bijau adatų.

Vidurnaktį grįžau namo ir iškart kritau į lovą. Nieko nevalgiau, nesusitvarkiau plaukų, nenusilakavau nagų. Kitą dieną anksti ryte pašokau iš lovos, susirišau plaukus į uodegą ir išlėkiau į pokalbį Vakarų keturiasdešimt šeštojoje gatvėje. Kažkaip sugebėjau atsidurti ten po septynių penkiolika, kaip ir planavau. Su manimi kalbėtis turėjęs vyrukas, Deividas, atėjo į laukiamąjį, apžiūrėjo mano sutvarstytą pirštą ir paklausė, kas nutiko.

„Ai, vakar įsipjoviau pirštą.“

„Tikiuosi, nieko rimto.“

„Ne, ne, nėra jau taip blogai.“

„Ar prireikė siūti?“

„Taip, sukabino aštuoniais dygsniais.“

„Aštuoniais? – nustebo Deividas. – Dieve šventas, jūs turbūt kone nusipjovėte pirštą. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Žinote, šiame itin konkurencingame versle punktualumas labai svarbu. Jums vakar susiuvo žaizdą, tačiau šiandien vis tiek atvykote penkiolika minučių anksčiau. Įspūdinga.“

Sakyčiau, pokalbio pradžia visai nebloga.

Deividas nusivedė mane į kabinetą prie savo stalo, paėmė mano gyvenimo aprašymą ir permetęs akimis susiraukė.

„Neturite jokios patirties pardavimo srityje, – pareiškė. – Ir reklamos srityje jokios. Koledžo taip pat nesate baigusi.“

Tikėjausi tai išgirsti, todėl atsakymą buvau paruošusi iš anksto.

„Paklausykite, – tariau jam. – Žinau, kad nedaug teturiu patirties. Bet galiu jums pasakyti štai ką. Jeigu manote, kad jūs daug dirbate, stebėkite mane ir pamatysite: aš dirbsiu dvigubai daugiau. O jei mane pasamdysite, galiu pažadėti tik viena: jums niekada neteks to gailėtis. – Pabaigai dar pridėjau lemiamą argumentą: – Deividai, gyvenime aš neieškau daug progų. Ieškau tik vienos vienintelės.“

Po trijų dienų Deividas priėmė mane į darbą. Kartais tereikia vienos geros progos.

Kai susipažinau su Morisu, jau seniai buvau atsikračiusi to nesaugumo jausmo, kuris persekiojo dėl to, kad nebaigiau koledžo. Niekada niekam nemelavau apie savo išsilavinimą („Ne, koledže nestudijavau“, – prisipažindavau prieš nukreipdama pokalbį kita linkme), bet apie 1986 metus ši nesmagi tiesa virto savotišku nuopelnu. Buvau tarsi vargšė pelenė, radusi sau vietą po saule.

Turėjau pilną spintą stilingų, dizainerių kurtų suknelių, o garaže – sidabro spalvos Chrysler LeBaron. Už tris šimtus dolerių įsigijau nuostabų odinį Ghurka prekės ženklo portfelį ir prie jo derantį darbo kalendorių. Savo jaukų butą apstačiau naujais baldais, kartkartėmis pasimerkdavau šviežiai skintų gėlių, ir visa tai, kas devintajame dešimtmetyje Manhatane rodė, kaip žmogui sekasi, tie visi materialūs turtai padėjo man jaustis tikrai laimingai.

Tačiau patenkinta nesijaučiau. Giliai širdyje vis kirbėjo mintis, kad kažko dar trūksta. Laikiausi įsikibusi vienos svajonės – sėkmingos karjeros – ir daugiau apie nieką negalvojau. Darbas man patiko, dirbau atsidavusi visa širdimi, tačiau jam aukojau tiek laiko, kad net neturėjau kada pagalvoti, ko man dar trūksta. Buvo beveik neįmanoma atitraukti manęs nuo darbo.

Tik po susitikimo su Morisu kelias dienas vaikščiojau kaip nesava. Skambinau, kam reikia, ėjau į susitikimus, bet vis susigriebdavau galvojanti apie jį. Norėjau daugiau sužinoti apie Morisą, o pirmiausia – kodėl jis gatvėje elgetauja.

Nusprendžiau nelaukti, kol Morisas man paskambins.

Pasiryžau pati jį susirasti.

4. Gimtadienio dovana

Tos pačios savaitės, kai vakarieniavau su Morisu, ketvirtadienį, po ilgos darbo dienos nuėjau prie to paties kampo, kur mudu susitikome pirmą kartą.

Iš pradžių jo nepamačiau – buvo maždaug pusė aštuonių, spūstys gatvėse retėjo, bet šaligatviais dar plūdo minios žmonių. Vis dėlto gerai įsižiūrėjusi pamačiau jį toje pat vietoje, kur išsiskyrėme. Morisas vilkėjo tą patį nutriušusį vyšninės spalvos treningą, avėjo tuos pačius purvinus sportbačius. Pamatęs, kad ateinu, nusišypsojo. Bet šįkart šypsena nedingo taip greitai kaip anuomet.

„Labas, Morisai“, – pasisveikinau.

„Labas, panele Laura.“

Toks formalumas mane nustebino. Matyt, kažkas šiomis dienomis jį pamokė mandagumo.

„Kaip laikaisi, Morisai? Ar tu alkanas?“

„Mirštu iš bado.“

Ir vėl nuėjome į McDonald’s. Jis ir vėl užsisakė to paties – didįjį mėsainį, bulvyčių, šokoladinį kokteilį. Ir aš paėmiau to paties. Šįkart Morisas taip neskubėjo valgyti. Paprašiau jo papasakoti apie savo šeimą.

Jis paaiškino socialiniame būste gyvenantis su mama Darčela, močiute Roza ir sesėmis Seleste ir Latoja. Berniukas sakė tiesą, tik vėliau sužinojau, jog ne visą. Anksčiau Morisas nepasakodavo visų savo gyvenimo smulkmenų, ypač liūdnųjų. Tada man atrodė, kad jis jų gėdijasi. Arba nenori manęs išgąsdinti. Jeigu būtų ieškojęs užuojautos, būtų užtekę papasakoti porą baisesnių savo gyvenimo įvykių, bet jis to nedarė. Morisui nereikėjo užuojautos. Jis paprasčiausiai norėjo išgyventi.

„O kur tavo tėtis?“ – paklausiau.

„Nėra.“

„Kas jam nutiko?“

„Tiesiog išvažiavo.“

„O tavo mama? Ar ji žino, kad tu šlaistaisi gatvėje?“

„Jai tai nerūpi.“

Negalėjau patikėti, jog tai tiesa, bet tada dar nieko nežinojau apie jo motiną. Morisas iš namų išeidavo ir grįždavo kada panorėjęs, niekas niekada jo neklausė, kur jis buvo arba kur eina, kad ir koks dienos ar nakties metas būtų. Niekam jis neprivalėjo atsiskaityti ir niekas jo iš tikrųjų neprižiūrėjo.

Kai mudu susipažinome, per visą savo gyvenimą Morisas buvo gavęs vos dvi dovanas.

Kai buvo ketverių, dėdė Juodis padovanojo jam mažą sunk-vežimiuką.

Kitą dovaną jam įteikė močiutė Roza per šeštąjį gimtadienį.

„Imk“, – pasakė ji duodama kažkokį baltą mažytį daiktą.

Tai buvo marihuanos suktinė.

Močiutė Roza buvo maždaug pusantro metro ūgio, bet tvirta kaip uola. Gimusi Šiaurės Karolinos provincijoje, ji užaugo visiškame skurde ir greitai išmoko susitvarkyti su visomis bėdomis. O tvarkėsi ji puikiai todėl, kad buvo stipresnė už tuos, kurie pastodavo jai kelią. Roza buvo daili mergina, išraiškingų akių ir viliojančios šypsenos, dėl jos dėmesio nuolat pešėsi vyrai. Bet anksčiau ar vėliau jie visi sužinodavo vieną dalyką: Rozai nereikia visų tų nesąmonių. „Nušluosiu tave nuo žemės paviršiaus“, – mėgdavo sakyti ji, o tai reiškė grasinimą nužudyti ir atsikratyti kūno.

Šis grasinimas toli gražu nebuvo iš piršto laužtas – Roza visada su savimi nešiojosi aštrų skustuvą, kurį pati vadino „Betse“.

Morisui patiko valkiotis Rozai iš paskos. Jam patiko atšiaurus jos būdas. Kartą juodu su Roza važiavo metro traukiniu, kai vienas vyriškis padarė didžiulę klaidą užmindamas jai ant Timberland firmos batų. Roza atsistojo ir išvarė jį iš vagono šaukdama: „Traukis, varyk iš čia, čia mano timberlandų vieta!“

Priblokštas vyriokas tesugebėjo išlementi: „Poniute, tau galvoj negerai.“

Į konfliktą įsivėlė ir Morisas, tada dar visai vaikas, ir paliepė jam: „Ei, geriau jau užsičiaupk!“ Nes puikiai žinojo: jei tas vyras pasakys ką nors nederamo, jam teks paragauti „Betsės“.

Pavojus grėsė net Rozai artimiausiems žmonėms. Vienas iš jos draugužių, Čarlis, buvo aukštas perkaręs mikčius. Morisui patikdavo jųdviejų rietenos, nes Čarlis labai juokingai mikčiodavo. Bet vieną vakarą Čarlis leido sau per daug.

„R-r-r-r-roza, – išlemeno jis, – aš tave s-s-s-s-sumalsiu į m-m-m-m-miltus.“

Roza puolė jį su „Betse“ rankoje ir supjaustė visą veidą ir krūtinę. Morisas, per daug išsigandęs, kad pabėgtų, stovėjo ir žiūrėjo, kaip Čarlis kraujuoja ant sofos.

„T-r-r-r-tu beprotė!“ – tepasakė Čarlis.

O Roza atkirto: „Tau labai pasisekė, kad nepataikiau į jungo veną.“

Roza susilaukė šešių sūnų, kurie laikėsi įsikibę jos sijono iki pilnametystės. O ir vėliau jie tai nuklysdavo, tai vėl pas ją sugrįždavo. Morisui jie visi buvo dėdės – žmonės, išmokę jį išgyventi gatvėje, tik neaišku, gerai tai ar blogai.

Pats vyriausias tarnavo jūrų laivyne ir neseniai sugrįžo iš Vietnamo. Morisui patikdavo eiti pasivaikščioti su dėde E, bet kartais šis staiga pasileisdavo bėgti ir palikdavo berniuką gatvėje vieną. Vėliau Morisas klausdavo: „Dėde E, kas nutiko?“

„Nejaugi tu jų nematei? – nustebdavo dėdė. – Vietnamiečių? Jie mane vijosi. Tie siauraakiai bjaurybės mane vijosi.“

Kaip ir kiti broliai, dėdė E vertėsi narkotikų platinimu, tačiau jis buvo smulkus žaidėjas. Dažniausiai broliai neprileisdavo jo prie savo reikalų ir pasikviesdavo tik tada, kai reikėdavo pastiprinimo. Jam tokie dalykai sekėsi, bet ne todėl, kad būtų buvęs itin stiprus ar aršus, o todėl, kad sugebėdavo suplanuoti, kaip užspeisti į kampą ir nubausti šeimos konkurentus.

„Karinis pasirengimas“, – mėgdavo kartoti jis.

Dar buvo dėdė Juodis, taip vadinamas dėl tamsios odos spalvos. Jis buvo protingasis brolis – bent jau gana protingas, nes sugebėjo susirasti mėsos išvežiotojo darbą ir drauge per savo pamainą stumdė kokainą. Po kurio laiko jis legalų darbą metė ir visa galva pasinėrė į narkotikų verslą. Brukline dėdė Juodis garsėjo kaip narkotikų prekeivis: iš jo buvo galima gauti viską, ko reikia, bet jei patekdavai jo nemalonėn, greitai pasigailėdavai.

Trečią brolį visi vadino dėde Šlubiu, nes jis šlubavo. Sėdėdamas kalėjime susidėjo su radikaliais islamistais, „Islamo nacijos“ judėjimo Harlemo atšaka, ir prisigalvojo visokiausių teorijų apie Dievą, velnią ir juodaodžių vaidmenį visuomenėje. Kas kartą atsėdėjęs savo laiką dėdė Šlubis grįždavo prisimokęs įmantriausių žodžių ir galiausiai niekas nebesuprato, ką jis tauškia. „Juodaodis azijietis yra ezoterinių Dievo galių personifikacija“, – tvirtino jis. Morisui šitas dėdė atrodė baisus keistuolis.

Dėdė Senis, antrasis pagal amžių brolis, buvo pats pikčiausias šioje šutvėje. Visi vadino jį Seniu, nes jis atrodė pats seniausias ir geležine ranka vadovavo šeimos verslui. Kaip ir Moriso tėvas, jis buvo žemo ūgio ir lygiai taip pat agresyvus – manė, jog tokius berniukus kaip Morisas namie reikia lupti, kad išmoktų apsiginti gatvėje. Todėl dėdulė berniūkštį dažnokai apiberdavo smūgiais ir spyriais. Vaikystėje Morisas girdėjo gandų, jog dėdė Senis yra nužudęs kelis žmones.

Negana to, dėdė Senis buvo stambiausias šeimoje ir jam labiausiai sekėsi prekiauti kvaišalais. Kai devintojo dešimtmečio pradžioje Niujorke staiga išpopuliarėjo krekas, dėdė Senis irgi prisidėjo prie šios mados bangos: pirkdavo kokainą iš Dominikos prekeivių Šimtas keturiasdešimt penktojoje gatvėje, namuose gamindavo kreką ir perparduodavo jį Brukline. Kartais eidamas narkotikų dėdė pasiimdavo ir jaunėlį Morisą. Automatais ginkluoti vyrai apieškodavo Morisą, o paskui įremdavo jam į kaktą pistoletą ir laikydavo tol, kol jo dėdė atsiskaitydavo už narkotikus. Nors buvo vos dešimties, Morisas nebijojo į save nutaikyto ginklo. Jis puikiai suprato, kad tai tiesiog formalumas.

Jauniausias iš jų, vos ketveriais metais vyresnis už Morisą, buvo ne toks atšiaurus. Tikras gražuolis, merginų numylėtinis, ir Morisas jį pažinojo kaip dėdę Gražuolį, o kartais jį kas nors pavadindavo dėde Kazanova. Be to, jis buvo vienas iš protingesnių, nors protas jam nieko gero nedavė. Dėdei Gražuoliui nesisekė prekiauti narkotikais, jis dažnai atsidurdavo kalėjime. Ir šiandien jis sėdi federaliniame kalėjime, nuteistas dešimčiai metų už prekybą narkotikais.

Na, o paskutinis dėdulė save laikė perspektyviu hiphopo atlikėju ir pasivadino sceniniu slapyvardžiu – Eliksyras. Dėdė Eliksyras mirtinai bijojo policijos, todėl niekada nepadėjo broliams stumdyti kvaišalų. Tačiau marihuanos rūkė daugiau nei jie visi kartu sudėjus. Jis nuolat vaikščiojo apsirūkęs, į gyvenimą žvelgė tarsi per miglą, apsvaigęs kūrė tekstus savo dainoms, deja, niekada jų neužbaigdavo. 2001 metų rugsėjo 11 dieną jis turėjo būti Pasaulio prekybos centre, kur kartais uždarbiaudavo išnešiodamas paštą. Bet tądien buvo per daug apsirūkęs, kad į darbą nueitų laiku, todėl dar būdamas namuose per televizorių pamatė, kaip pirmasis lėktuvas trenkiasi į Pasaulio prekybos centro dangoraižį.

„Mišele, – pasakė jis savo žmonai, – į darbą šiandien neisiu, nes lėktuvas numušė mano bokštą.“

„Derekai, baik išsisukinėti“, – sudraudė ši.

Tada dėdė Eliksyras pastebėjo, kad pastatas, kuriame jis dirba, vis dar stovi, todėl nuėjo rengtis ir ruoštis į darbą. Bet jam rišantis batus, kitas lėktuvas įsirėžė į antrąjį bokštą dvynį.

„Lėktuvas atsitrenkė į kitą pastatą, – pranešė jis ir išsidrėbęs ant sofos susisuko dar vieną „žolės“ suktinę. – Dabar tai tikrai niekur neisiu.“

Po kelių dienų Morisas jo paklausė: „Dėde, ar žinai, kaip tau pasisekė?“

„Sėkmė čia niekuo dėta, – atsakė šis. – Aš žinojau, kad atskris lėktuvai. Vienas paukštelis bokšte man pačiulbėjo.“

„O tai tik patvirtina, – dar pridūrė patarimą, kaip dažnai mėgsta daryti dėdulės, – kad į darbą geriau neiti laiku.“

Metams bėgant dėdės tai pranykdavo, tai vėl sugrįždavo. Kartais nebūdavo nė vieno, kartais atsirasdavo vienas arba du, o kartais ir visi šeši. Morisui jie ir buvo šeima. Vienintelė šeima, kurią jis pažinojo.

Kartu su mama ir močiute, jie buvo žmonės, kuriems jis labiausiai rūpėjo šiame pasaulyje. Matuojant išorinio pasaulinio standartais, galėtų pasirodyti, kad Morisu jie visai nesirūpino, bet šiame priešiškame mieste, tose prieglaudose ir socialiniuose būstuose, kuriuose pastogę rasdavo visokio plauko bepročiai ir smurtautojai, Moriso giminaičiai buvo vieninteliai jo užtarėjai. Jis puikiai žinojo, kieno pusę palaiko. Jis žinojo, kur jam saugiausia ir kur jis gali pasislėpti, jei ne nuo viso pasaulio smurto, tai bent nuo paties žiauriausio.

Morisas matė, jog tie žmonės savotiškai jį myli. Ir žinojo: prireikus pagalbos, jis tikrai gali pasikliauti savo močiute.

Vieną naktį, kai visa šeima gyveno vargingame socialiniame būste Vakarų dvidešimt aštuntojoje gatvėje Manhatane, Moriso mama negrįžo namo. Ir kitą naktį jos nebuvo. Namo ji negrįžo dvi savaites. Niekas nežinojo kodėl: vieną dieną ji buvo čia, kitą – jos nebeliko. Moriso seserys nusprendė, kad dabar jau gali savimi pasirūpinti pačios, ir nors buvo dar visai paauglės, persikraustė pas savo vyresnius draugužius. Moriso dėdės buvo kažkur išsibarstę, o močiutė Roza gyveno kitame socialiniame būste miesto pakraštyje.

Taigi Morisas liko namuose vienas. Tada jam buvo vos dešimt. Naktimis berniukas trainiodavosi Parko aveniu ir plepėdavo su gatvėje dirbančiomis prostitutėmis. Vienas iš sąvadautojų, kurį čia visi vadino Žalčiu, priglaudė jį po savo sparnu.

„Ei, mažiau, – užkalbino Morisą Žaltys. – Turiu tau darbelio.“

Žaltys parodė Morisui, kaip privažiuoja vyrai ir susitaria su prostitutėmis. Jie sustabdo automobilius, merginos įsėda. Žaltys norėjo, jog jos ten neužsibūtų, greičiau grįžtų į gatvę ir susirastų dar klientų. Todėl liepė Morisui: „Jei pamatysi, kad tos kekšės mašinoje užtrunka ilgiau nei penkias minutes, pabaladok į langą ir pasakyk, jog atvažiuoja policija.“

Morisas taip darbuodavosi kiekvieną naktį iki paryčių. Žaltys už kiekvieną kartą jam mokėdavo po dolerį, tad neretai berniukas per naktį užsidirbdavo ir šimtą dolerių.

Tam tikra prasme, tai buvo pirmasis Moriso darbas.

O vėliau, patekėjus saulei, jis išleisdavo pinigus, ir visada taip pat: valandų valandas žaisdamas kompiuterinius žaidimus žaidimų automatų salone Taimso aikštėje.

Bet vieną rytą į jo namų duris kažkas pasibeldė. Buvo septinta valanda, Morisas ką tik sugrįžo iš savo naktinio darbo. Nusprendęs, kad atėjo kaimynas arba parsibeldė kuris nors dėdė, jis atidarė duris. Tačiau už durų stovėjo du kostiumuoti baltaodžiai vyrai. Vaikas užtrenkė ir greitai užrakino duris. Vyrai vėl ėmė baladotis.

„Atidaryk! Mes tik norime su tavimi pašnekėti!“ – šaukė jie.

Morisas puolė prie lango. Norėjo išlipti, bet prisiminė, kad gyvena tryliktame aukšte. Beldimas nesiliovė. Greitosiomis sugalvojęs, kaip išsisukti, Morisas atidarė duris.

„Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – paaiškino vienas. – Turime tave palydėti iki vestibiulio.“

Morisas nieko neatsakė ir tylomis nuėjo su jais. Tačiau sulaukęs tinkamos akimirkos, kai vestibiulyje vyrai sustojo paskambinti, berniukas pasileido bėgti.

„Sulaikykite tą vaiką!“ – riktelėjo jie kažkam per radijo stotelę.

Prasidėjo gaudynės. Nubėgęs iki kito kvartalo Morisas atsigręžė – vyrai jį vijosi baltu mikroautobusu. Morisas staigiai pasuko ir nuskuodė prieš eismą, kad automobilis negalėtų sekti jam iš paskos, bet jie pasuko už kampo ir laukė jo ten. Jis nulėkė į Penktąjį aveniu, kad jie negalėtų vytis, tačiau persekiotojai vis tiek neatsiliko. Kai jie per daug priartėjo, jis palindo po stovinčiu automobiliu ir tūnojo pasislėpęs, kol jie pravažiavo pro šalį. Bet vos tik vaikas išlindo, vyrai vėl jį pamatė.

Jis lėkė pro Macy’s prekybos centrą, pro Rokfelerio centrą, pro Šv. Patriko katedrą. Pro tūkstančius jam abejingų vyrų ir moterų. Galiausiai atsidūrė Penkiasdešimt ketvirtojoje gatvėje, kur gyveno močiutė Roza. Morisas puolė į namą. Autobusiukas sustojo ir vyrai metėsi jam iš paskos. Laiptais jis lėkė į penktą aukštą, o jie lipo jam ant kulnų. Pribėgęs prie močiutės kambario Morisas pabeldė, jai atidarius, jis kone griūte įgriuvo per duris, bet vienas vyras spėjo sučiupti jam už rankos.

„Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – prisistatė jis. – Šio berniuko motina sėdi kalėjime, todėl jis turi važiuoti su mumis.“

Moriso močiutė išsitraukė „Betsę“.

„Mano anūkas niekur nevažiuos.“

Tokio argumento jiems pakako ir Morisas liko močiutės Rozos globoje.

Kai Morisas man pasakojo apie močiutės Rozos dovanotą suktinę, jo balse nebuvo nė kruopelytės sarkazmo ar paniekos. Jam tai atrodė savaime suprantamas dalykas, tikra dovana, nuoširdi gerumo apraiška. Vadinasi, kažkas apie jį pagalvojo, o tai geriau nei priešingai – būti visų pamirštam, atstumtam, niekam nereikalingam. Berniukas nesuprato, kad tie nelegalūs kvaišalai nėra jam tinkama dovana. Tiesiog gyvenimas be narkotikų jam buvo nepažįstamas.

Gavęs suktinę Morisas pakėlė ją prie lūpų, įtraukė ir užsikosėjo. Tada įtraukė dar kartą – ir dar labiau užsikosėjo. Močiutė Roza atėmė suktinę ir nuo tos dienos stengėsi kaip įmanydama saugoti Morisą nuo narkotikų. Tą akimirką ji kažką jame įžvelgė – jis jai pasirodė kitoks, ypatingas. Kaip ir man, kai pirmą kartą sutikau jį gatvėje.