Читать книгу: «Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes», страница 4
Gebelsas tiksliai žinojo, kaip sudominti paroda. Beje, buvo nustatytas 18 metų cenzas, siekiant „apsaugoti“ jaunimą. Viskas sumaniai apgalvota Gebelso propagandos ministerijos, kuri suorganizavo parodą per mažiau nei tris savaites. „Entartete Kunst“ sulaukė didelio publikos dėmesio. Per 1937 m. rudenį iki lapkričio, kai paroda buvo uždaryta, ją vien Miunchene aplankė daugiau nei du milijonai žmonių. Tuo pat metu „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ pavyko pritraukti 400 000 lankytojų. Gebelsas iš karto išsiuntė išsigimusį meną į gėdingą turnė po šalį, pradedant Berlynu, Leipcigu, Zalcburgu ir baigiant Viena bei Diuseldorfu. Koncepcija buvo tokia sėkminga, kad ji panaudota ir kitur: 1938 m. Diuseldorfe surengta paroda „Entartete Musik“ lygiai taip pat puolė džiazą.
Prieš „Entartete Kunst“ vyko didžiausios visų laikų vokiečių kultūrinio gyvenimo reformos.
1937 m. birželio 30 d., likus iki atidarymo vos kelioms savaitėms, nacistinėje Vokietijoje buvo nuspręstas šiuolaikinio meno likimas. Gebelso paliepimu įvykdyta tai, ką būtų galima pavadinti krištoline Vokietijos modernizmo naktimi – degeneravusio meno akcija (Entartete Kunst Aktion). Per akciją iš Vokietjos viešųjų įstaigų „išvalytas“ visas nepageidaujamas menas. Kiek daugiau nei per savaitę iš Vokietijos muziejų paimti 5 328 paveikslai ir grafikos darbai. Akcija nukreipta prieš žydų menininkų darbus, pavyzdžiui, Marko Šagalo ir Liudviko Maidnerio (Ludwig Meidner), bet pirmiausia tai buvo estetinis valymas. Aukomis tapo visos modernistinės tendencijos. Tai Pikaso, Mondriano, Matiso, van Gogo ir Gogeno, taip pat ir vokiečių modernistų darbai. Vienas labiausiai nukentėjusiųjų buvo Emilis Noldė.
1936 m. lapkritį Jozefas Gebelsas ištarė „stop“ laisvajai meno kritikai ir nustatė, kas ir kaip gali rašyti apie meną. Adolfas Hitleris ir kiti nacistų lyderiai buvo įsitikinę, kad moderniojo meno sėkmę užtikrina laikraščiai. Iškreiptame nacistų pasaulio suvokime egzistavo sąmokslas tarp žydų „kontroliuojamos“ žiniasklaidos ir žydų dominuojamos meno rinkos. Blefas, kuriuo norėta parodyti žydų pasipelnymą.
Štai kodėl nacistams buvo svarbu perimti meno kritikos kontrolę. Dėl šios priežasties partija 1937 m. ėmė leisti brangų meno žurnalą „Die Kunst im Dritten Reich“. Prašmatnus žurnalas turėjo papuošti daugelio nacistų rašomąjį stalą. Jo redaktorius buvo Alfredas Rozenbergas. „Die Kunst im Dritten Reich“ tapo dogmatinių Rozenbergo meno pažiūrų kalke. Vis dėlto meno žurnalo vadovo pareigos buvo veikiau paguodos prizas partijos ideologui, kuris tikėjosi kontroliuoti visą Trečiojo reicho kultūros politiką. Alfredas Rozenbergas laimėjo ideologinį mūšį, bet pralaimėjo karą dėl kultūros politikos valdymo.
* * *
1933 m. į valdžią atėjus nacistams Vokietijoje buvo išlaisvinta iki tol užtvenkta agresijos banga. Laukdami galimybės patekti į valdžią nacistai per daug nerodė neapykantos Veimaro kultūrai, o dabar tam buvo uždegta žalia šviesa. Šalį apėmė nacistinė revoliucija, prioritetą teikianti Veimaro kultūrinių simbolių puolimui. Revoliucija turėjo susidoroti su išsigimusiu Veimaro respublikos kultūriniu gyvenimu.
Vokietijoje buvo uždrausta leisti kairiųjų pažiūrų spaudą, o intelektualiniai priešai, tokie kaip Karlas fon Osietskis (Carl von Ossietzky), buvo sulaikyti ir išsiųsti į ką tik įrengtas koncentracijos stovyklas, kurios pirmaisiais nacistų valdymo metais buvo pilnos politinių kalinių. Tūkstančiai nepageidaujamų asmenų atleisti iš žinybų, institucijų, organizacijų ir akademijų. Nacistai siekė visiškos ne tik politinės valdžios, bet ir vokiečių visuomenės kontrolės. Tas pat nutiko ir kultūros srityje, kur nacistams prijaučiantys veikėjai buvo infiltruoti į pačias įvairiausias organizacijas, pradedant mėgėjų teatro trupėmis ir baigiant kino klubais. Rašytojai Heinrichas (Heinrich Mann) ir Tomas Manai (Thomas Mann) bei daugybė iškilių kultūros veikėjų buvo nušalinti nuo oficialių pareigų. Naujai įsteigti Vokietijos rašytojų sąjungą pakeitę Valstybės literatūros rūmai bandė įtraukti visus rašytojus, bibliotekininkus, leidėjus ir vertėjus. Vengiant narystės, grėsė draudimas verstis profesine veikla.
Pravalius nepageidaujamų kultūros darbuotojų gretas imtasi pačios kultūros. Sudaryti juodieji nevokiškos arba keliančios režimui grėsmę literatūros ir muzikos sąrašai. Tai paveikė ne tik to meto kultūrą – uždraustos net kai kurios Hendelio oratorijos, nes jose buvo nagrinėjama žydų tema, pavyzdžiui, „Judas Makabėjus“. Ryškiausios vadinamojo vokiečių kultūros valymo (Säuberung) apraiškos buvo knygų deginimas.
1933 m. gegužę Vokietijos universitetiniuose miestuose surengtos knygų deginimo akcijos. Jos buvo istoriškai simboliškos, nes turėjo priminti panašią knygų deginimo akciją Vartburgo festivalyje 1817 m., kai šalis buvo apimta nacionalizmo bangos po Napoleono karų. Prie Vartburgo pilies, kur XVI a. Liuteris išvertė Naująjį testamentą, Martino Liuterio tezių paskelbimo trijų šimtų metų jubiliejų švenčiantys studentai degino reakcingą ir prancūzišką literatūrą bei įvairius Prancūzijos simbolius. Taip studentai išreiškė nepasitenkinimą, kad mažos vokiečių valstybėlės nesugebėjo susivienyti į vokiečių naciją. Nacistai be galo sumaniai propagandos tikslais ir siekdami istorinio teisėtumo savo politikai pasitelkė tokius nacionaliniais simboliais tapusius įvykius.
Gegužės 10 d. 40 000 žmonių susirinko Berlyne prie Opern aikštėje (dabar Bebelplatz) sukurto laužo paklausyti Jozefo Gebelso kalbos. Jis paskelbė Veimaro respublikos ir „ekstremalaus žydiško intelektualizmo galą“: „Čia prasmegs intelektualinis lapkričio respublikos pamatas, bet iš pelenų kaip triumfuojantis feniksas pakils nauja dvasia.“
Liepsnos prarijo ne tik Karlo Markso, Bertoldo Brechto ir Ericho Marijos Remarko, bet ir užsienio rašytojų Ernesto Hemingvėjaus bei H. D. Velso knygas. Vis dėlto tai nebuvo masinis knygų deginimas. Gegužės 10 d. liepsnose pražuvo tik apie 25 000 knygų. Renginys buvo pirmiausia simbolinis vaidinimas, turintis parodyti revoliucinę ir valomąją nacizmo galią. Knygų deginimas buvo organizuojamas kaip šventiniai vaidinimai, studentams traukiant dainas ir prisiekiant. Valymas ugnimi tapo nacionalinio susitelkimo, vienybės ir nacistų pažadėto Vokietijos atgimimo simboliu. Panašiai kaip vėliau vykusiai kinų kultūrinei revoliucijai, taip ir nacių revoliucijai turėjo vadovauti jaunimas. Tik jaunimas buvo nesuterštas purvinos Veimaro respublikos kultūros, todėl jis ir galėjo visiškai atsiriboti nuo praeities.
Nacistinė revoliucija ir neseniai iškovota valdžia suteikė erdvės vidinėms nacionalsocialistinio judėjimo kovoms asmeniniu ir ideologiniu lygiais. Kultūros srityje ši kova vyko tarp Alfredo Rozenbergo ir Jozefo Gebelso. Būdamas vienas Kovos už vokiečių kultūrą sąjungos įkūrėjų ir svarbiausio nacistinės Vokietijos žurnalo vyriausiasis redaktorius Rozenbergas turėjo visas sąlygas perimti kultūrinio gyvenimo kontrolę. Galiausiai jį ištikusią nesėkmę galima paaiškinti negebėjimu visiškai atsiduoti vienam tikslui. Jis vis pasinerdavo į naujus projektus. Tai atsiliepė ir jo sąjungai – jis sugebėjo suvienyti völkisch judėjimą, bet nepajėgė paversti jo politine jėga savo tikslams remti. Rozenbergas turėjo ambicijų kontroliuoti ne tik kultūros, bet ir užsienio politiką, mat laikė save jos ekspertu. Todėl Hitleris paskyrė Rozenbergą partijos užsienio politikos skyriaus vadovu. 1933 m. pavasarį Hitleris išsiuntė Rozenbergą į Londoną pagerinti vokiečių ir britų santykių. Ši kelionė turėjo rimtų padarinių Rozenbergo karjerai. Valdžią perėmęs Hitleris norėjo užtikrinti naujam režimui tarptautinį teisėtumą ir drauge įtikinti pasaulį taikiais Vokietijos ketinimais. Rozenbergas visiškai susimovė abiem klausimais, kai Vestminsterio abatijoje padėjo ant nežinomo kareivio kapo svastika puoštą vainiką ir prie paminklo parodė Hitlerio pasveikinimo gestą. Tai užgavo britus. Karo veteranas Džeimsas Sirsas taip pasipiktino, kad pagriebęs vainiką įmetė jį į Temzę. Kitą dieną protestuotojai Madam Tiuso (Madame Tussaud) muziejuje apipylė ką tik pagamintą vaškinę Hitlerio figūrą raudonais dažais, o ant kaklo pakabino lentelę su užrašu: „Hitleris, masinis žudikas“ (Hitler, the Mass Murderer). Pasipiktinę protestuotojai pasitiko Rozenbergą šūkiais: „Šalin Hitlerį, šalin fašizmą“ (Down with Hitler, down with fascism!). Hitleris norėjo ne tokio sutikimo.
Niekada nepraleisdavęs progos įgelti oponentui, Jozefas Gebelsas pavadino ideologą „beveik Rozenbergu“. Šia pravarde siekta pašiepti tai, kad Rozenbergas neranda vietos ir nori pasirodyti įvairių sričių ekspertu. Gebelsas smaginosi vadindamas jį „beveik žurnalistu“, „beveik akademiku“, „beveik politiku“, kuo jis niekada nebuvo. Jozefas Gebelsas stiprino savo pozicijas valdžioje. Didžiausias konkurencinis jo privalumas buvo tai, kad jo žodžius Hitleris išgirsdavo daug dažniau. Albertas Špėras liudijo, kad Gebelsas manipuliavo humoru. Kruopščiai paruoštais pokštais ir juokais jam pavykdavo pralinksminti Hitlerį ir sumenkinti priešininkus. Šiuo tikslu labiausiai mėgdavęs kalbėti apie Alfredą Rozenbergą. Jį minėdavęs taip dažnai, kad „jo pasakojimai panėšėdavo į gerai surežisuotą teatro vaidinimą, kur aktoriai laukia savo pasirodymo. Buvo galima beveik neabejoti, kad galiausiai Hitleris įterps: „Völkischer Beobachter“ toks pats nuobodus kaip ir jo leidėjas Rozenbergas.“
Asmenine Alberto Špėro nuomone, galiausiai buvo apgautas pats Hitleris: „Intrigantas Gebelsas jį apmulkino.“
1933 m. kovą Gebelsui buvo patikėta visa liaudies švietimo ir propagandos ministerija. Netrukus ji perėrė visą kultūros politikos kontrolę. Skirtingai nei Rozenbergas, Gebelsas buvo tipiškas pragmatikas, jis turėjo lanksčią poziciją nacionalsocialistinių dogmų klausimais, o to kaip tik reikėjo. Pasak tyrinėtojo Džonatano Petropouloso (Jonathan Petropoulos), būtų klaidinga vaizduoti Gebelsą kaip kultūra visai nesidomintį ciniką. Priešingai, daug kas rodo, kad jis tikrai žavėjosi ekspresionizmu. Albertas Špėras pats liudijo, kad įrengdamas Gebelso būstą pakabino jame porą Emilio Noldės paveikslų, o tuo propagandos ministras liko labai patenkintas. Kiti nacistai sakė, kad jis turi Ketės Kolvic (Käthe Kollwitz) ir Ernsto Barlacho (Ernst Barlach), vėliau išsigimusiais apšauktų menininkų, kūrinių. 1935 m. net užsakęs impresionistą Leo fon Kenigą (Leo von König) nutapyti jo portretą, kurį vėliau, kai modernusis menas buvo visiškai uždraustas, slėpė savo namuose Švanenverderio saloje prie Berlyno.
1933 m. pabaigoje vokiečių kultūrinis gyvenimas buvo centralizuotas įsteigiant Valstybės kultūros rūmus. Septyni jų skyriai (meno, teatro, literatūros, spaudos, radijo, kino ir muzikos) tapo siauru koridoriumi, kuriuo turėjo pereiti visa vokiečių kultūra. Gebelso ministerijai pavaldūs Valstybės kultūros rūmai tikrino visus kultūros darbuotojus ir jų kūrinius. Šie rūmai pavertė Gebelsą Trečiojo reicho kultūros reikalų dirigentu. Netrukus propagandos ministras išplatino žinią, kad Valstybės kultūros rūmai yra kultūrinio atgimimo pradžia. Vis dėlto Rozenbergas ilgai nelaukęs ėmė kritikuoti Gebelso kultūros politiką ideologiniais pagrindais. Jo kritikoje būta ir tiesos krislo. Gebelsas daug labiau nei Rozenbergas rūpinosi tarptautiniu Vokietijos įvaizdžiu. Jam atrodė tiesiog negražu sukišti geriausius menininkus į koncentracijos stovyklas ar išguiti iš šalies, jei tik šie nėra žydai ir komunistai arba paskelbti režimo priešais.
Jis taip pat netiesiogiai rėmė (niekada apie tai nekalbėjo) tą nacistų judėjimo flangą, kuris XX a. ketvirtame dešimtmetyje priešinosi stipriai völkisch judėjimo įtakai kultūros srityje ir laikė ją reakcingos, biurgeriškos kultūros išraiška. Pirmiausia iš nacistinės Berlyno studentų sąjungos kilęs pasipriešinimas teigė, kad ekspresionizmas buvo tikro vokiško meno apraiška. Atsigręžta į vaizduojamąją XIX a. tapybą, šlovinant tokius menininkus kaip Emilis Noldė ir Ernstas Liudvikas Kirchneris. Berlyno opozicija teigė, kad ekspresionizmas yra antiliberali, germaniška išraiška, kilusi iš tos pačios jėgos kaip ir pats nacionalsocializmas. Su judėjimu buvo itin glaudžiai susijęs partijos nariu tapęs Emilis Noldė. Berlyno studentus ėmė remti ir kitų Vokietijos miestų nacistinės studentų sąjungos. Pavyzdžiu gynėjai rodė fašistinę Benito Musolinio Italiją, kurioje pavyko suvienyti nacionalsocializmą ir modernizmą. Gebelsas buvo per daug gudrus politikas, kad aktyviai remtų studentus, bet mielai kritikavo estetinę Rozenbergo kryptį, kuri, jo manymu, vedė į politinį kičą, neturintį tikros meninės vertės. Jis rėmė tokias nacionalsocialistines „liberalias“ jėgas kaip laikraštis apie meną „Konst der Nation“ ir aukštino kompozitorių Richardą Štrausą bei režisierių Fricą Langą (Fritz Lang).
Partijos žiniasklaidoje vyko stebėtinai atviros šių stovyklų diskusijos. Vis dėlto nesantaika erzino Adolfą Hitlerį, kuris, nepaisydamas Gebelso manipuliacijų, galiausiai padėjo tašką. 1934 m. Hitleris pažabojo nacistinę revoliuciją, kurią pradėjo atėjęs į valdžią. Tai pasireiškė, pavyzdžiui, birželio 30 d. vykusia „Ilgųjų peilių naktimi“, kai buvo neoficialiai išformuota galinga sukarinta partijos organizacija SA, o jos vadovas Ernstas Rėmas nužudytas. Gausų Pirmojo pasaulinio karo veteranų būrį priglaudusi SA norėjo plėtoti revoliuciją ir teigė, kad daug nacistų vadovų ėmė nusigręžti nuo nacistų idealų. Jie reikalavo reguliariosios armijos kontrolės ir nacionalizuoti didžiąsias įmones. Šie reikalavimai kėlė tiesioginę grėsmę galingiausioms Vokietijos visuomenės grupėms, o drauge ir Hitlerio valdžios pozicijoms. Norėdamas pasiekti savo ilgalaikius tikslus atkurti Vokietijos karinę galią, Hitleris buvo labiau priklausomas nuo didžiųjų pramonininkų ir kariškių nei nuo savo gatvės smogikų. SA pakeitė kur kas geriau organizuota Heinricho Himlerio SS.
Kultūrinė revoliucija baigėsi Adolfo Hitlerio kalba partijos suvažiavime Niurnberge 1934 m. Šis kongresas buvo įamžintas Leni Ryfenštal (Leni Riefenstahl) filme „Valios triumfas“. Kalbėdamas Hitleris užsipuolė abi konflikto puses. Ekspresionizmą pavadino ne vokišku, tuo pat metu turėdamas omenyje, kad völkisch judėjime dalyvavo konservatyvūs romantikai, kurie taip pat rizikavo pakenkti estetinei nacizmo raidai. Rezultatas – abiejų stovyklų valymas. Berlyno opozicija buvo nuslopinta, o didžiausi radikalūs konservatoriai Vilhelmas Frikas ir Paulis Šulcė-Naumburgas taip pat atsidūrė užribyje. Sumanytas ir kompromisas, kai kiek anksčiau tais metais Hitleris paskyrė Rozenbergą partijos ideologiniu sargu ir pavedė jam vadovauti nacių partijos viduje veikiančiai organizacijai „Amt Rosenberg“. Tai buvo specialiai Rozenbergui sukurtos pareigos – jis turėjo puoselėti ir stebėti partijos ideologinę raidą. Pirmoji jo užduotis buvo reguliuoti šimtatūkstantinius naujų partijos narių, kurių pliūptelėjo perėmus valdžią, srautus. Šis vaidmuo suteikė Rozenbergui galimybę kištis į valstybės aparatą mokyklų, religijos ir kultūros klausimais, o tai labai tiko nerimstančiam ideologui. Kultūros srityje jis ėmė tiesiogiai konfrontuoti su Gebelsu, kuris ir toliau liko stipresniąja šalimi. Tai buvo sąmoningas valdžios žaidimų specialisto Hitlerio veiksmas, taip apribojant Gebelso įtaką kultūriniam gyvenimui, drauge neleidžiant įsibėgėti dar liberalesnėms jo idėjoms. Hitleris dažnai sukurdavo vidinę konkurenciją, kad abi pusės taptų priklausomos nuo jo. Į „Amt Rosenberg“ laikui bėgant įstojo šimtai darbuotojų, tarnyba atliko svarbų vaidmenį nacistams vagiant meno kūrinius.
Vis dėlto Adolfo Hitlerio kišimasis į debatus dėl kultūros politikos krypties paliko ir klaustukų. Jei Hitleris kritikavo abi puses, tai kokia meno kryptis teisinga? Debatai truko dar porą metų, tik buvo gerokai ramesni. Ernsto Rėmo nužudymas buvo įspėjimas visiems tiems, kas per daug išsišoka.
Jozefui Gebelsui teko suprasti, kad simpatijos ekspresionizmui vėliau gali kelti grėsmę jo valdžios pozicijoms, ypač kai sarginis šuo Rozenbergas stebi kiekvieną ideologinį propagandos ministro kryptelėjimą. 1935-ieji laikomi lūžio metais Gebelsui. Nuo tada jis pasirinko antimodernistinę kultūros politiką.
Galiausiai Gebelsas tapo lygiai tokiu pat fanatišku modernistinių krypčių priešininku kaip Rozenbergas ir net savinosi konkurento retoriką ir metodus. „Entartete Kunst“ idėja buvo ne Gebelso, o paremta völkisch judėjimo rengtų panašių parodų tradicija. Jos buvo vadinamos gėdos parodomis (Schandausstellungen). 1936 m. pabaigoje Gebelsas galutinai apsisprendė dėl modernizmo. Jis baiminosi, kad išpuoliai prieš meną dar iki 1936 m. Berlyno vasaros olimpiados gali sulaukti per daug neigiamų atgarsių tarptautiniu mastu.
Spalį Gebelsas uždarė modernistinio meno skyrių Berlyno Kronprinzen rūmuose. Lapkritį pasirodė liūdnai pagarsėjęs meno kritikos draudimas, tuo pat metu nurodant pakeisti Valstybės kultūros rūmuose dirbančius liberalesnių pažiūrų žmones. Gruodį nauju rūmų tapybos skyriaus pirmininku paskirtas menininkas Adolfas Cygleris. Jis buvo ultrakonservatyvus ekstremistas. Gebelso pasirinkimas aiškiai bylojo, kad meno srityje dvelkia nauji vėjai. Cygleris tarp nacistų išgarsėjo idealizuotais aktais, tačiau modernistai iš jo šaipėsi ir vadino „vokiečių gaktaplaukių meistru“. Adolfas Cygleris gavo progą atkeršyti, kai Gebelsas jam pavedė atlikti Vokietijos meno muziejų valymą. Triukšminga ir radikalių pažiūrų völkisch judėjimo atstovė Betina Faister-Romeder (Betina Feister-Rohmeder) dar 1933 m. reikalavo atlikti išsigimusio meno, pirmiausia „kosmopolitinio“ ir „bolševikinio“, valymą.
Vasarą pradėtas valstybės mastu vykdytas vokiškų kolekcijų plėšimas neapsiėjo be protestų. Nacionalinės galerijos Berlyne vadovas Eberhardas Hanfštaenglas (Eberhard Hanfstaengl) priešinosi, todėl Gebelsas atleido jį iš darbo. Tik kai kuriems kūriniams pavyko išvengti Cyglerio ir konfiskavimo komisijos. Pirmojo valymo birželį ir liepą grobis sudarė parodos „Entartete Kunst“ pagrindą.
1937 m. rudenį Gebelsas ėmėsi antros vokiečių meno kolekcijų atakos. Buvo paimta dar 11 500 kūrinių iš 101 muziejaus. Pašalinti 1 052 Emilio Noldės darbai. Iš viso Cyglerio grupė iš vokiečių meno kolekcijų pagrobė 17 000 kūrinių. 1938 m. kovą propagandos ministras pranešė, kad Vokietijos muziejai „išvalyti“.
Kampanija buvo didelė Gebelso sėkmė, jis dabar iš peties ėmėsi antimodernistinės kovos. Savų ekspozicijų plėšimas pranašavo blogą ateitį.
Vis dėlto kai kas liko neišspręsta: ką daryti su konfiskuotais meno kūriniais? Laukiant sprendimo kūriniai buvo sandėliuojami viename Koperniko gatvės name Berlyne. Sandėlis niekam nekrito į akis. Hermanas Geringas, kurio asmeninė kolekcija Karinhalės dvare sparčiai didėjo, pasiuntė į Koperniko gatvę savo agentą Zepą Angererį (Sepp Angerer) apsaugoti vertingų Munko, van Gogo ir Sezano darbų. Vėliau kai kuriuos jų slapta pardavė olandų bankininkui Francui Kunigsui (Franz Koenings).
Norėdamas nuspręsti meno kolekcijos likimą, 1938 m. sandėlį aplankė Adolfas Hitleris. Jis nutarė, kad vyriausybė niekaip nekompensuos muziejams patirto nuostolio, ir savo dienoraštyje įrašė turįs vilčių „šiek tiek uždirbti iš to šlamšto“. Tam buvo sukurta speciali komisija, kuriai priklausė Adolfas Cygleris ir Heinrichas Hofmanas, o vadovavo meno prekeivis Karlas Haberštokas (Karl Haberstock). Pastarasis suvaidino pagrindinį vaidmenį vėlesniuose įvykiuose. Nyderšionhauzeno rūmuose už Berlyno buvo įkurta „galerija“, kurioje kūriniai už vyriausybei reikalingą užsienio valiutą buvo parduodami atrinktiems meno prekeiviams. 1939 m. Šveicarijos mieste Liucernoje viešbutyje „Grand Hotel National“ surengtame dideliame aukcione parduoti 126 moderniojo meno meistrų darbai. Tarp jų žymusis Vincento van Gogo „Autoportretas“, Pablo Pikaso „Absento gėrikas“ ir Anri Matiso „Mauduolės su vėžliu“. Nors ir pradėta pardavinėti, Koperniko gatvėje ir toliau liko tūkstančiai kūrinių. 1939 m. kovo 20 d. 1 004 paveikslai ir skulptūros bei 3 825 akvarelės darbai buvo nugabenti į netoli nuo sandėlio esančią Berlyno gaisrinę. Vidiniame jos kieme kūriniai buvo sudeginti per gaisrininkų pratybas.
4 SKYRIUS
Kelias į Vašingtoną
DIDŽIOJI HOLOKAUSTO memorialinio muziejaus Vašingtone atminimo salė buvo sausakimša. Į šventyklą panašioje patalpoje susirinko daugiau nei keturiasdešimties pasaulio šalių atstovai. Pro mažus šoninius langus buvo matyti apšviestas Vašingtono paminklas. Tvyrant spengiamai tylai dalyviai dėjo rožes priešais stačiakampį juodo marmuro bloką su plevenančia liepsna. Į karsto formos bloką buvo supilta žemė iš 38 vokiečių koncentracijos stovyklų.
Dalyvavo ambasadoriai ir ministrai iš viso pasaulio, taip pat muziejų vadovai, tyrėjai ir aukcionų atstovai. Jie susirinko, kad išspręstų didžiausios XX a. vagystės klausimą. Atminimo ceremonija 1998 m. lapkričio 30 d. prasidėjo trijų dienų Vašingtono konferencija per holokaustą išgrobstytų vertybių tema (The Washington Conference on Holocaust-Era Assets). Praėjus daugiau nei 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos turėjo būti išaiškintos nacistinės Vokietijos įvykdytos didžiulės vagystės. Bent jau renginio dalyviai to tikėjosi. Artėjo amžių sandūra, ir visi norėjo, kad XX a. tragedijos liktų tik dokumentuose. Praėjus pusei šimtmečio po karo pabaigos buvo bandoma išaiškinti vieną sunkiausiai išnarpliojamų nacistų nusikaltimų – meno vagystes.
Į tribūną pakilo Stiuartas Aizenštatas (Stuart Eizenstat), valstybės sekretorius Klintono administracijoje ir vienas konferencijos iniciatorių.
„Tarptautinei bendruomenei galbūt tai paskutinė galimybė baigti vieną iš etapų didžiausioje šio ar bet kurio kito amžiaus žmonijos tragedijoje“, – pradėdamas renginį sakė Aizenštatas.
Daugumą dalyvių tai ypač sujaudino. Vienas jų Holokausto memorialinio muziejaus darbuotojas Veslis A. Fišeris (Wesley A. Fisher) organizavo konferenciją kartu su JAV užsienio reikalų ministerija.
Konferencijos vadovo pavaduotojas Fišeris buvo atsakingas už derybas. Nors užaugo JAV, nuo vaikystės įsitraukė į kovą su nacizmu. Veslio tėvas rabinas ir advokatas Mičelas Fišeris (Mitchel Fisher) buvo vyriausiasis Pasaulietinės antinacizmo lygos (Non-Sectarian Anti-Nazi League) advokatas. Ši JAV organizacija, 1933 m. Hitleriui atėjus į valdžią, siūlė boikotuoti vokiškas prekes.
„Užaugau šeimoje, kurioje prieš ką nors valgydami įsitikindavome, kad tai ne vokiškas produktas“, – sako Veslis A. Fišeris, pakalbintas praėjus penkiolikai metų nuo Vašingtono konferencijos.
Šiandien Fišeris yra Žalos atlyginimo asociacijos (Claims Conference) tyrimų vadovas. Ši organizacija nuo XX a. šešto dešimtmečio tvarko materialinius žalos atlyginimo klausimus holokausto aukoms. Brodvėjuje, vos už kelių žingsnių nuo Time aikštės, įsikūręs pagrindinis organizacijos biuras, jame apie 200 darbuotojų rūpinasi pensijų skyrimu holokaustą išgyvenusiems žmonėms daugiau nei 40 šalių. 1952 m. įkurta organizacija derėjosi dėl žalos atlyginimo iš Vokietijos ir Austrijos, taip pat įmonių, bankų ir kitų organizacijų, kurios turėjo iš holokausto ekonominės naudos. Nuo 1952 m. ši asociacija gavo iš Vokietijos valstybės 70 milijardų dolerių žalai atlyginti. Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnį dėmesį ji skiria meno kūrinių vagysčių klausimams. Už šią sritį atsakingas Veslis A. Fišeris.
Fišeris su šiuo klausimu susidūrė aštuntame ir devintame dešimtmečiais, kai dalyvavo akademinio pasikeitimo programoje tarp dviejų šaltojo karo didžiųjų valstybių. Tuo metu Kolumbijos universiteto Tarybų Sąjungos studijų krypties profesoriui Fišeriui pasitaikė galimybė susipažinti su slaptaisiais archyvais, kuriuos Raudonoji armija po karo paėmė iš Vokietijos. Archyvai suteikė naujos informacijos apie padėtį nacistinėje Vokietijoje ir holokaustą.
Viena institucijų, kuriai Fišeris padėjo archyvuose gauta informacija, buvo tai, kas vėliau tapo Holokausto memorialiniu muziejumi Vašingtone. Iniciatyvą kurti muziejų aštunto dešimtmečio pabaigoje parodė prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter), kai vėl padidėjo susidomėjimas vokiečių vykdytos rasinės politikos ir žydų, romų ir neįgaliųjų žudynių studijomis. Fišerio teigimu, susidomėjimas atgijo dėl kelių priežasčių. Viena jų – jaunoji karta norėjo žinoti, ką karo metais teko patirti jų tėvams. Buvo sukurtas ir televizijos serialas. 1978 m. kanalas NBC rodė „Holokaustą“, pagrindinius vaidmenis jame atliko Meril Stryp (Meryl Streep) ir Džeimsas Vudsas (James Woods). Seriale pasakojama apie lėtą ir kankinančią žydų šeimos žūtį nacistinėje Vokietijoje. Vakarų Vokietijoje serialą matė 15 milijonų žmonių.
„TV serialas labai padėjo. Daug žmonių ėmė domėtis tais įvykiais, kartu padidėjo susidomėjimas tyrimais ir noras dar labiau pažinti holokaustą, kuris tuo metu dar nebuvo iki galo ištirtas. Reikia suprasti ir gerbti jį išgyvenusios kartos norą pamiršti. Tai buvo ne tik skausmingi išgyvenimai. Dauguma jautė didžiulę gėdą. Jie norėjo tai pamiršti ir kurti naują gyvenimą. Daugelis pakilo ir pradėjo gyvenimą nuo nieko. Jauni žmonės prarado studijoms skiriamus metus. Jie neturėjo laiko arba galimybių kapstytis praeityje.“
Vis dėlto tyrimai suaktyvėjo tik žlugus Tarybų Sąjungai.
„Berlyno sienos griuvimas ir šaltojo karo pabaiga turėjo didžiulę įtaką holokausto tyrimams, atsivėrė buvusios Tarybų Sąjungos archyvai, kur buvo daugybė naujos medžiagos. Anksčiau holokausto neigėjai tvirtino, kad dujų kameros neegzistavo, tačiau Maskvoje rasti architektų brėžiniai. Dabar tai paneigti tapo sunkiau“, – pasakoja Fišeris.
1993 m. Vašingtone įsteigtas Holokausto memorialinis muziejus. Atidarymo iškilmėse kalbą sakė vos prieš du mėnesius 42-uoju JAV prezidentu prisaikdintas Bilas Klintonas. Jo administracija analizavo holokausto klausimą. Viena muziejaus užduočių buvo prieinamais tapusių archyvų tyrimai, o tyrimų skyriaus vadovu paskirtas Veslis A. Fišeris. Žlugus Tarybų Sąjungai, viena pirmųjų aktualių temų buvo nuosavybės klausimas.
„Rytų Europoje, žlugus Tarybų Sąjungai, pradėta grąžinti nuosavybė. Iškilo klausimas, kas bus su žydams ir žydų bendruomenei priklausiusiais pastatais ir nuosavybe. Holokaustas turėjo būti suvokiamas ir ekonominiu aspektu. Kai kurių susitarimų pagrindu, be kita ko su Vokietija, dalis išgyvenusių holokaustą asmenų septintame dešimtmetyje gavo kompensacijas už prarastą nuosavybę, tačiau jiems niekada nebuvo visiškai kompensuota. Dabar pradėta atkreipti dėmesį, kad nacistų nusikaltimuose vienaip ar kitaip dalyvavo ne tik Vokietija, bet ir kitos šalys.“
1995-ieji tapo atgailos metais. Visame pasaulyje buvo minima 50 metų karo pabaigos sukaktis.
Grandininę reakciją sukėlusiu įvykiu tapo Šveicarijos prezidento Kasparo Filigerio (Kaspar Villiger) kalba šalies parlamente per nacistinės Vokietijos kapituliacijos metines 1995 m. gegužės 7 d. Filigeris atsiprašė už tai, kaip Šveicarija elgėsi su žydais per Antrąjį pasaulinį karą. „Ar tikrai padarėme viską, ką galėjome, persekiojimo aukoms ir teisių netekusiems žmonėms?“ – klausė Filigeris. Jis turėjo omenyje griežtą Šveicarijos vizų režimą karo metais, kuris daugumai žydų neleido išsigelbėti.
Filigeris turėjo progą atsiprašyti dar kartą. Praėjus mėnesiui po kalbos „The Wall Street Journal“ išspausdino straipsnį, kuriame pasakojo, kaip nacistų nužudytų žmonių giminaičiams buvo sunku pasiekti bankų sąskaitas Šveicarijoje. Vengdamos lėšų konfiskavimo daug žydų šeimų pervedė pinigus į Šveicarijos bankus. 1933–1945 m. buvo atidaryta apie 60 000 tokių sąskaitų.
Vis dėlto bankai nenorėjo pažeisti konfidencialumo ir praskleisti paslapties skraistės. Šveicarijos bankininkystės sektorius suklestėjo dėl pažado saugoti paslaptis, kad ir kokios tamsios jos būtų. Ši paslaptis pasirodė esanti pernelyg tamsi. Šveicarijos bankai slapta pasisavino daugelio holokausto aukų turtus.
Iš pradžių bankai nurodė nedaug sąskaitų ir pripažino, kad šveicariškose sąskaitose buvo padėtos nedidelės sumos – kelios dešimtys milijonų dolerių. Už šį klausimą atsakinga organizacija – Pasaulio žydų kongresas (World Jewish Congress) – bankais nepatikėjo ir ėmėsi lobistinės veiklos, siekdama įtraukti JAV politikus. Niujorko senatorius respublikonas Alas D’Amatas (Al D’Amato) ėmė domėtis šiuo reikalu ir surengė JAV kongrese kelis daug dėmesio sulaukusius klausymus. Netrukus tuo susidomėjo Bilas ir Hilari Klintonai, o Stiuartui Aizenštatui buvo pavesta ištirti bankų veiklą. Politinis spaudimas Šveicarijai didėjo.
„Netrukus tai virto dideliu skandalu, keliančiu naujų klausimų. Šveicarijos bankų reakcija kėlė įtarimų ir žmonės ėmė galvoti: gal yra daugiau?“
Netrukus po bankų skandalo kilo draudimo skandalas. Šimtai tūkstančių holokausto aukų buvo apsidraudusios gyvybę Europos draudimo bendrovėse. Daugeliu atvejų išmokos taip ir nebuvo sumokėtos. Iškeltas ir vergų darbo klausimas – juk šimtai tūkstančių koncentracijos stovyklų kalinių dirbo vokiečių fabrikuose. Dauguma jų – ir šiais laikais veikiančiuose Vokietijos pramonės koncernuose „Krupp“ ir „Siemens“.
Vis dėlto Šveicarijos bankų sąskaitos pirmiausia atkreipė dėmesį į kitą tragišką dalyką – nacių auksą. Pasaulio žydų kongresas pradėjo tikrinti, ar Amerikos archyvuose yra kokių nors karo laikų dokumentų, kuriuos būtų galima panaudoti prieš Šveicarijos bankus. Paaiškėjo, kad JAV nacionaliniame archyve yra dvi tonos dokumentų ta tema, o beveik 15 000 dokumentų anksčiau buvo pažymėti spaudu „visiškai slaptai“, kuris atšauktas visai neseniai.
Dokumentai buvo susiję su tuo metu užmarštin nugrimzdusia „Safehaven“ programa, kuria JAV bandė atsekti prieš karą ir per jį išvežtus nacistinės Vokietijos turtus. Beveik netyrinėti dokumentai pragulėjo JAV nacionaliniame archyve 50 metų. Niekas jais nesidomėjo arba tiesiog apie juos nežinojo. Tai buvo aukso kasyklos, nes programa ypatingą dėmesį skyrė nacistinės Vokietijos ir Šveicarijos santykiams.
Kartu su Alu D’Amatu Pasaulio žydų kongresas pradėjo publikuoti anksčiau slaptais laikytus dokumentus, kurie atskleidė Šveicarijos bankų saugyklų paslaptis. Paaiškėjo, kad Šveicarijos bankai, teisininkai ir verslininkai glaudžiai bendradarbiavo su nacistine Vokietija ir aktyviai slėpė bei saugojo nacistų turtus. Tyrėjai aptiko sąskaitą, į kurią Adolfas Hitleris siuntė autorinį honorarą už parduotus „Mano kovos“ (Mein Kampf) egzempliorius.
Programa taip pat atskleidė, kad 1938–1945 m. nacistai pervedė į Šveicarijos bankų sąskaitas 6 milijardus dolerių. XX a. viduryje ta suma prilygo 60 milijardų dabartinių dolerių. Dauguma turto pervežta į Šveicariją iš žydų pavogtu auksu. Krauju aptaškytas auksas buvo patikimai saugomas Šveicarijos bankų.
